|
Pasiklydęs komentaras
Atsiliepimas į E.Simanaičio komentarą
Turime prabilti į mūsų spaudos sąžinę
(XXI amžius, Nr. 50)
Arvydas ANUŠAUSKAS
Lietuvių tauta turi gerą patarlę, kuri perfrazavus skambėtų taip: Žiūri, bet nemato. Taip jau atsitiko ir su gerbiamu komentatoriumi E.Simanaičiu, kuris pasiryžęs apkaltinti visus nepatriotiškumu, nelietuviškumu, nutylėjimu ar net dezinformacija, jeigu nelaukdamas atlygio vien tik dirbi istoriko darbą, aiškindamas neatskleistus dalykus. Iš tiesų LNK birželio 25 dieną transliavo istorinį dokumentinį filmą Lietūkio garažas. Tai buvo kartą per savaitę nuo gegužės 7 dienos rodyto dokumentinio serialo XX amžiaus slaptieji archyvai dalis, o ne specialiai minėjimui skirta laida, kaip skaitytojams bando įteigti komentaro autorius. Filmas pasakojo apie nežinomus šio įvykio užkulisius, išaiškino iki tol nežinomus žudynių epizodus, egzekucijos dalyvius ir užsakovus. Jie visi pirmą kartą buvo įvardyti pasiremiant istoriniais šaltiniais. Ar tikrai nebuvo verta parodyti, kad žudynėse dalyvavo greitai persidažę buvę sovietiniai aktyvistai ir Gestapo agentai, o užsakovu buvo Gestapo agentūros Lietuvoje vadovas? Manau, kad tai būtinai vertėjo atskleisti ir parodyti. Būtent konkretūs faktai, o ne pilstymas iš tuščio į kiaurą padeda suvokti totalitarinių ideologijų esmę. Ir, žinoma, toks filmas neužkerta kelio bet kuriam kūrėjui įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus ir parodyti komunizmo ir nacionalsocializmo utopijų pragaištingumą kitais faktais ir būdais. Be to, komentuojat reikia pateikti bent jau tikslius faktus. Komentaro autorius mini LNK laidą Lietūkio garažas, kurioje diskutavo trys istorikai. Iš tikrųjų ne LNK televizija, o Lietuvos televizija rodė laidą Amžių šešėliuose, kurioje trys istorikai A.Bumblauskas, A.Bubnys ir A.Anušauskas diskutavo apie įvykius Lietūkio garaže. Ir laida buvo rodoma ne birželio 25 dieną, o dviem mėnesiais anksčiau, netaikant į jokias istorines sukaktis.
Toks demonstratyvus plūdimasis su komentaruose keliamais tariamai retoriniais klausimais, ant kieno malūno pilamas vanduo?, kodėl nedrįstama mąstyti lietuviškai ir drauge valstybiškai? ir panašiai, jau, matyt, yra tapęs tiek įprastas, kad dauguma linkę į tai užmerkti akis. E.Simanaičio kaltinimai istorikams, tariamai ištraukiantiems iš vieno tuo pat metu vykusio proceso tik svetimų propagandų centrams naudingus faktus, arba nutylėjimas kai kuriems svetimos propagandos centrams nepatogių faktų, tai rafinuotos dezinformacijos ir nusikaltimų slėpimo atmaina, išvis atrodo kaip juodosios propagandos štampai. Ar išties istorikai pamiršo sovietinius nusikaltimus? Ne! Visa tai buvo prisiminta ir straipsniuose, ir knygose, ir interviu, ir TV laidose. Gal visa tai buvo daroma nelaukiant tinkamos sukakties ar minėjimo, bet ir šiemet tai buvo daroma nuolat. Mano gerbiamas E.Simanaitis, žinoma, visko negalėjo žinoti. Gal nevartė nei šią vasarą išleistos sudarytos knygos, skirtos antikomunistiniam tribunolui, nedalyvavo organizuotoje tarptautinėje konferencijoje KGB palikimas Baltijos šalyse politika, liustracija, istorija? Gal negirdėjo ir pranešimų Teisingumo ir teisėtumo suvokimas lietuviškos rezistencijos pavyzdys konferencijoje Valstybės istorija: laisvės gynimo įvykiai vadovėliuose ir pamokose, Raudonojo teroro kontekstas ir pasekmės konferencijoje 1941, 1944-1953 m. masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai, neskaitė ir straipsnio Koncentracijos stovyklos SSRS ir t.t. Panašu, kad komentaro autorius nežino ir apie Baltijos asamblėjos inicijuoto leidinio apie okupacinių režimų nusikaltimus Baltijos šalyse leidybą. Taigi nei pasipriešinimo kovos, nei okupantų aukos nėra pamirštos ir mums svarbūs įvykiai nėra nutylimi. Todėl prieš švaistantis kaltinimais reikia pagalvoti, ar istorija rašoma ir istoriniai įvykiai minimi tik įvairių sukakčių proga? Gal ir ne visada šį darbą dirbantys istorikai nusipelno liaupsių, bet, manau, yra verti bent jau elementarios pagarbos, o ne įžeidinėjimų. Ir dar liūdniau, kad tai daro žmogus, kuris tikrai žino nepelnytų kaltinimų svorį.
Redakcijos prierašas. Dėkojame Arvydui
Anušauskui už išsamų 1941 metų įvykių, susijusių su Lietuvos gyventojų
genocido pradžia ir Birželio sukilimu, istorinių tyrimų pateikimą,
nes tas istorikų darbas yra tikrai svarbus gilesniam mūsų krašto
istorijos supratimui bei jos šviesių ir tamsių dėmių išaiškinimui.
Tačiau norėtųsi pastebėti, kad labai gaila, kai istorikų ratas,
besigilinantis į naujausių Lietuvos laikų istoriją, yra gana siauras.
Norėtųsi, kad esant žymiai didesnėms nei okupacijos metais galimybėms
tirti naujausių laikų istoriją, tyrėjų ratas būtų žymiai platesnis.
Tada galbūt valdantieji komunistiniai sluoksniai ne taip įžūliai
kėsintųsi į tautos teisę prieiti prie okupacinio režimo (SSRS KGB)
archyvų. Juk išties tragiškai juokinga, kai susidomėjimą KGB sukurtu
teroro aparatu rodo tik penketas šešetas asmenų. Ir tas vyksta po
15 metų nuo KGB archyvų atidarymo, tad kodėl gi komunistiniams-kagėbistiniams
palikuonims gali nesinorėti aklinai uždaryti savo piktadarybes nuo
visuomenės akių? Kartu norisi pasakyti, kad dauguma A.Anušausko
minėtų renginių turėjo labai siaurą sklaidą visuomenėje (pavyzdžiui,
minėtų konferencijų pranešimai), net žiniasklaida nelabai buvo su
jomis supažindinama, tad ką kalbėti apie atskirus žmones. Siekiant
padidinti šių renginių sklaidą, kaip tik ir reikėtų kuo plačiau
paskleisti visuomenei apie tokiuose svarbiuose renginiuose pateikiamą
informaciją. Kažkaip pasitenkinima tik to ar kito renginio skaitytų
pranešimų labai pavėluotu pristatymu kokioje nors siauram ratui
naudojamoje knygelėje. Jeigu per įvairias žiniasklaidos priemones
visuomenė būtų operatyviai supažindinama su renginio tematika ir
jame pateikta informacija, tada galbūt ir neįvyktų panašių nesusipratimų.
© 2006 XXI amžius
|