Atnaujintas 2006 rugsėjo 1 d.
Nr.65
(1465)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vilkaviškio vyskupijoje

Aleksoto dekanate

Šv. Baltramiejaus atlaidai

Šv. Komuniją dalijo (iš dešinės)
dekanas kan. Deimantas
Brogys ir klebonas
kan. Vytautas Vaičiūnas

Mons. Juozas Pečiukonis
pasakė turiningą pamokslą

Atlaidų procesijos vėliavnešių
kolona Šlienavoje

ŠLIENAVA. Rugpjūčio paskutinį sekmadienį čia vyko Šv. Baltramiejaus atlaidai. Pasak žmonių, ši diena – tai gandrų išskridimo iš Lietuvos diena. Evangelijoje parašyta, kaip apaštalas Baltramiejus (Natanaelis), sužinojęs apie Kristų, iš pradžių gana skeptiškai apie Jį atsiliepė, bet, pamatęs ir pažinęs Jo tiesą, sekė Juo. Mirė kankinio mirtimi, todėl ir jo šventės liturginių apdarų spalva yra raudona – tai kraujo ir meilės spalva, nes jis įrodė savo ištikimybę Viešpačiui.

Į atlaidus atvyko ir šv. Mišias aukojo Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios klebonas mons. Juozas Pečiukonis, Aukštosios Panemunės parapijos klebonas dekanas kan. Deimantas Brogys, kun. Alfonsas Bulota. Buvo pilna bažnyčia tikinčiųjų ir tris kartus daugiau jų susispietė aplink bažnyčią šventoriuje. Vaiski, saulėta diena nuteikė maldai, išpažinčiai, susikaupimui. Atėjo ir didelis pulkelis jaunimo. Atvyko Kauno jungtinis mišrus choras „Gimtinė“ (vad. Pranas Jurkonis). Per pamokslą mons. J.Pečiukonis sakė, kad žmonės trokšta stebuklų, naujų, nepatirtų, neišgalvotų įspūdžių. Ir jei kur nors išgirstama, kad neva žmogus turi ypatingų galių ar ta vieta yra kažkuo ypatinga, tikintieji keliauja ilgiausias keliones, negaili lėšų, kad nuvyktų į tą vietą. Bet labai dažnai grįžta nusivylę arba po kurio laiko ateina neviltis, kad lauktasis stebuklas neįvyko, o jų gyvenime niekas nepasikeitė. Tuo tarpu didysis Dievo stebuklas yra su mumis, mums taip pat artimas ir pasiekiamas. Tai Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, tapęs žmogumi tam, kad žmogus galėtų gyventi dievišką gyvenimą, bendrauti su Dievu ir nueiti pas Viešpatį Amžinybėje. Pasak monsinjoro, Jėzus Kristus puikiausiai žinojo viso savo gyvenimo ateitį, čia žemėje.

Bažnyčia – visų mūsų dvasinė motina, sakė monsinjoras, siekdama mums visiems kuo didesnės dvasinės gerovės, ji kviečia dalyvauti šv. Mišių aukoje kiekvieną sekmadienį. Štai čia, ant altoriaus, kai aukojamos šv. Mišios, įvyksta tas didysis stebuklas – Dievo Sūnus Jėzus Kristus, kunigo pasakytais žodžiais, perkeičia duoną ir vyną į savo kūną ir kraują. Nė vieno žmogaus Dievas nelaiko prievarta, nes Jis yra žmogų mylintis Dievas.

Deja, nors pagal gyventojų surašymo statistiką Lietuvoje beveik 80 proc. piliečių save laiko katalikais, sekmadieniais kelią į bažnyčią suranda tik kas dešimtas, o didmiesčiuose – kas dvidešimtas. Vadinasi, nenorima priimti Dievo, esančio šalia. Visgi ir taip gyvenantis žmogus nori, kad Dievas jį laimintų, globotų ir saugotų. Apaštalai mirė, bet liko jų įpėdiniai vyskupai ir jų pagalbininkai kunigai, kurių pagrindinė pareiga ir tikslas – ne pataikauti žmonėms, bet skelbti Dievo mokslą, būti Dievo pranašais, Dievo mokiniais, Dievo šventų sakramentų teikėjais ir žmonių šventintojais.

Mons. J.Pečiukonis susirūpinęs teigė, kad šiandien dažnai pasakoma: Dievu tikiu, bet netikiu Bažnyčia ir kunigais. „Mielas žmogau, kur tu gali išgirsti tiesą apie Dievą – restorane, gatvėje ar stadione, kur gali gauti šventuosius sakramentus? – klausė monsinjoras ir atsakė: – Niekur kitur, o tik bažnyčioje, nes tik apaštalams ir Bažnyčiai Kristus davė įgaliojimus Jo vardu skelbti mokslą, Jo vardu šventinti žmones ir kviesti juos eiti Amžinybės keliu“. Daug neigiamų dalykų į mūsų gyvenimą įvėlė naujieji prekybos centrai, kurie verčia žmones dirbti ir sekmadienį. Šitaip pažeidžiama visų tikinčiųjų teisė švęsti sekmadienį. Žmogui, pasak popiežiaus Benedikto XVI, reikia saugotis pervargimo, persidirbimo, juk žmogus nėra darbo robotas. Monsinjoras retoriškai klausė, kur būna mokytojai, valdininkai, tarnautojai eilinį savaitės sekmadienį. Kodėl ne bažnyčioje?

Po šv. Mišių koncertavo Kauno choras „Gimtinė“.

Švč. M. Mergelės Apsilankymo bažnyčia, sovietmečiu pradėjus statyti Kauno HES, 1957 metais buvo iškeldinta iš būsimų Kauno marių dugno, iš Kampiškių kaimo. Kampiškių kaimo gyventojus perkeliant į Šlienavos gyvenvietę, kartu buvo išardyta dalimis ir perkelta Kampiškių bažnytėlė. Apie 40 metų varganai atrodžiusi medinė bažnyčia, atvykus kun. Vytautui Vaičiūnui, labai greitai išgražėjo. Žmones traukia gražiai sutvarkyta aplinka – šventorius, varpinė, religinės bendruomenės sueigų salė, bažnyčią juosianti daili lengvos konstrukcijos tvora, o žalioji veja šventoriuje padabinta įvairiomis gėlėmis, dailiais takeliais, kelia sveiką pavydą bei skatina pasekti klebono pavyzdžiu ir susitvarkyti visas kaimo bažnytėles Lietuvoje. Iniciatyvus, pamaldus, nagingas kunigas sugebėjo suburti puikų katalikų bendruomenės branduolį, kuris daugelį aplinkos tvarkymo darbų atliko savo ir parapijiečių jėgomis. Viskas suderinta, skoninga, patrauklu.

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija