Atnaujintas 2006 rugsėjo 6 d.
Nr.66
(1466)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Jis budėjo Tėvynės sargyboje...

Robertas Čerškus

Lietuvos pasienio policija,
Trakų baras, Kazimiero Čerskio
vadovaujama pasienio rajono
įgula Kergeliškių kaime apie
1928–1930 metus. Pirmoje eilėje
kairėje – Jurgis Kybartas, trečias
iš kairės – K.Čerskis, antroje eilėje
už K.Čerskio sėdi Juozas Šimonis.
Būtų įdomu sužinoti ir apie
kitus pasieniečius bei jų likimus

Taip atrodė J.Kybarto kapas
2005 m. lapkričio 2 d.

Paminklas prie Bražuolės

Lietuvos Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (VSAT) šiuo metu dirba apie penki tūkstančiai pareigūnų ir tarnautojų. Vidurvasarį, birželio 29 dieną, buvo minima Lietuvos pasieniečių diena. Ši profesinė šventė pirmą kartą Lietuvoje buvo paminėta prieš 84 metus – 1922-aisiais. Po to, kai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras Petras Šimkus pasirašė įsakymą kariuomenei, kuriuo įteisino Pasieniečių dieną – birželio 29-ąją – kaip Pasienio pulko šventę.

Jau ir nepriklausomoje Lietuvoje tradicinė Pasieniečių diena buvo pažymėta kaip pridera, iškilmingai: buvo aukojamos šv. Mišios už pasieniečius, vadas sodino ąžuoliuką, grojo dūdų orkestrai, skambėjo maršai ir iškilmingi sveikinimai, vyko apdovanojimai bei įvairūs kiti ceremonialai… Net neabejoju, kad ta proga buvo padėta gėlių ir ant Gintaro Žagunio, ir ant Medininkų pasieniečių kapų… Gal net ir ant pirmosios 1940 metų komunistų okupacijos aukos – Ūtos pasienio sargybos viršininko Aleksandro Barausko – kapo Perlojos kapinėse…

Lietuvoje Pasieniečio diena turi ypatingą, simbolinę reikšmę, ir ne vien lietuviams, bet visai krikščioniškajai Europai. Lietuvai jau daugelį amžių teko būti paribio valstybe. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar visa Lietuva yra vientisas Europos pasienis. Todėl žmonės, ištikimai budintys prie Lietuvos (ypač rytinių) sienų, nusipelno išskirtinio dėmesio bei pagarbos. Lietuvos pasieniečių diena yra labai tinkama proga tai pagarbai pareikšti. Žuvusiųjų saugant Lietuvos valstybės sieną pagerbimas, manyčiau, visuomet turėtų būti svarbiausiu šios tradicinės šventės akcentu.

Bet ar taip iš tikrųjų yra šiandieninėje Lietuvoje?

Tikrai žinau, kad šiemet gegužės 29 dieną joks pasienietis, VSAT pareigūnas, joks Lietuvos valstybės tarnautojas, net šaulys, savanoris, jaunalietuvis, skautas... niekaip nepagerbė vieno Lietuvos pasienio policininko, tragiškai žuvusio saugant Lietuvos sieną, kapo. Šio pasieniečio žūtis buvo rezonansinis nusikaltimas prieš Lietuvą. Tuomet dėl savo sienos sargybinio žūties nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybė ne tik kreipėsi į Tautų Sąjungą, iškilmingai palaidojo savo karį, bet ir už valstybės lėšas pastatė jam antkapinį paminklą. Dar po šešerių metų pasieniečiai ir šauliai (Nepriklausomoje Lietuvoje buvo tokia patriotinė organizacija) policininko žūties vietoje, prie Bražuolės upelio, pastatė dar vieną paminklą su užrašu: Jis budėjo Tėvynės sargyboje, budėk ir tu, sargybini, kad laisvi būtumėm. Lengva ir malonu dėl Tėvynės žūti. Tęskime pradėtąjį žygį...

Ir kapo tvorelė, ir geležinis kryžius, nors pakrypę ir aprūdiję, išliko iki šių dienų. Priešų bei vandalų suniokotas tebestovi ir krūmais, paparčiais bei piktžolėmis apaugęs visų užmirštas akmeninis paminklas prie Bražuolės. Pagrindinėje granitinio obelisko plokštumoje aiškiai matyti trys šautinės žaizdos. Matyt, specialiai taikytasi numušti obeliske įmontuotą plokštę su Jurgio Kybarto nuotrauka. Neaišku, ar dar lenkams, ar jau bolševikams tai pavyko. Kristaus galvą, buvusią kryžiaus centre, galėjo nuplėšti ir šiandieniniai metalo vagys. Šis paminklas net aprašytas Neries regioninio parko tinklapyje (http://neriesparkas.am.lt/43.html). Jeigu kada keliaudami užklysite į Baltamiškį, be palydovo vargu ar surasite šį apleistą monumentą. Į jį neveda joks takelis, prieigos taip pat nesutvarkytos. Dar prieš metus apie tai kalbėjausi su Neries regioninio parko darbuotoja kultūrologe Ida Stankevičiūte, kuri šį pavasarį tragiškai ir nepateisinamai pasitraukė iš savo posto. Tuomet ji skundėsi, kad Neries regioninis parkas neturi pakankamai lėšų šiam paminklui sutvarkyti. Parko direkcijoje nuo praeito rudens tebeguli ir parengtas stendas apie demarkacinę liniją bei ją saugojusius Lietuvos pasieniečius. Jis jau seniai turėjo stovėti prie Asiūtiškio regyklos, bet šiam, pasirodo, pritrūko ne lėšų, o žmonių. Dar pavasarį dabar jau į Amžinybę išėjusi I.Stankevičiūtė telefonu paaiškino, kad nebeliko nė girtuoklių darbininkų, kuriems būtų galima tą paprastą darbą pavesti…

Kaip kažkada lengva ir malonu Lietuvos pasieniečiui buvo dėl Tėvynės žūti, taip dabar sunku ir nemalonu Tėvynei bei tėvynainiams pasirūpinti jo atminimu. Atrodytų, kad pasienio policininkas Jurgis Kybartas 1931 metais žuvo saugodamas ne mūsų, o visai kitą Tėvynę, kurią tuomet lietuviai neabejodami rašydavo iš didžiosios raidės. O gal taip ir yra? Gal visai normalu, kad per 16 jau kitos tėvynės (kurią dabar dažniausiai rašo iš mažosios raidės) nepriklausomybės metų šioje valstybėje neatsirado pakankamai lėšų sutvarkyti bei įvardyti apleisto anos Tėvynės sargybinio kapo? Matyt, jau nebėra ir tos patriotinės šaulių organizacijos, kurios nariai galėtų tęsti pradėtą žygį ar nors pasirūpinti savo paveldu? Kurios Tėvynės sargyboje budi šiandieniniai pasieniečiai? Jeigu kažkokios kitos, tai ar laisvi esame? Ko gero, ne…

Oficialioje VSAT internetinėje svetainėje, skyrelyje Pro memoria, yra išvardyti penkiolika mūsų vyrų, kurie žuvo saugodami Lietuvos sieną. Yra ten nuotrauka bei kelios skurdžios eilutės ir apie žmogų, besiilsintį tame apleistame Vievio kapinių kape:

JURGIS KYBARTAS

(1894 09 29–1931 10 04)

Pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono 4-osios sargybos sargybinis. Gimė Ukmergės apskrityje, Gelvonių valsčiaus Neveronių kaime.

Nuo 1924 m. liepos 5 d. iki 1927 m. lapkričio 16 d. ir nuo 1928 m. balandžio 20 d. iki 1929 m. gegužės 23 d. tarnavo pasienio policijos Ukmergės bare. Nuo 1929 m. lapkričio 16 d. iki 1931 m. spalio 4 d. - Trakų bare…

Lietuvos valstybės sienos apsaugos tarnyba savo virtualioje erdvėje sugebėjo atiduoti nors kuklią pagarbą Lietuvos pasienio policininkui J.Kybartui. Tikroje erdvėje jos aiškiai trūksta. Ir ne vien tik iš VSAT pareigūnų.

Vos vienas kitas ir tik senyvas Vievio bei apylinkių gyventojas šiandien dar galėtų parodyti, kur yra tas parubežinio policininko kapas. Prieš porą metų, per Vėlines, lankydamasis Vievio kapinėse, aš kaip tik ir prakalbinau tokį žmogų, kuris dar žinojo. Susigraudinusi senyva (spėju) Vievio gyventoja skundėsi, kad ji, stebėdamasi tokiu valdžios aplaidumu, pati mėgino skambinti į Vilnių, į Vidaus reikalų ministeriją, ir tuometiniam ministrui V.Bulovui priekaištavo, jog valdininkai visai nesirūpina tarnyboje žuvusio nepriklausomos Lietuvos pareigūno kapo priežiūra. Bet iš Vilniaus valdininkų jokios reakcijos taip ir nesulaukė. J.Kybarto kapas tebenyksta apleistas ir net neįvardytas. Senasis užrašas (jeigu toks kada buvo) jau seniai nunykęs. Atrodytų, kad Vievyje ir apylinkėse taip pat nėra nė vieno šaulio, skauto, savanorio ar paprasto savo krašto istorijos puoselėtojo, kuriam tai nors kiek rūpėtų.

Senųjų Vievio ir apylinkių gyventojų atmintyje išliko keistas ir klaidingas mitas apie J.Kybarto žūties aplinkybes. Ne kartą jį girdėjau per Vėlines lankydamas žuvusiojo kapą. Nors vieviškių atmintyje išlikusi garsaus pasienio incidento versija net šiek kiek pateisina okupantų nusikaltimą, jie ją visuomet pasakodavo su neslepiamu pasididžiavimu bei žiežirba akyse. Pasak jų, parubežinis policininkas Kybartas lenkų buvo nušautas, nes norėjo laisvą Lietuvą padidinti. Atseit jis, savo iniciatyva, slapčia vis perkeldavo demarkacinę liniją žymintį stulpą į lenkų okupuotą pusę, taip norėdamas išplėsti nepriklausomos Lietuvos teritoriją…

Iš tikrųjų viskas buvo kiek kitaip.

Taip buvo lemta, kad šis įvykis tapo savotišku mitu ir mūsų šeimos atmintyje. Mat žuvusysis policininkas J.Kybartas buvo mano senelio, Lietuvos pasienio policijos Trakų baro 2-ojo, vėliau 6-ojo rajono viršininko Kazimiero Čerskio (1898-1931) pavaldinys. Nors kai aidėjo lemtingi šūviai Bražuolės slėnyje, K.Čerskis jau keli mėnesiai buvo miręs (dėl sužeidimų, patirtų tarnaujant Lietuvos policijoje) ir palaidotas kažkur Vievio kapinėse (kapo vieta tebeieškoma), jo išlikę vaikai iki šiol atsimena daug įdomių detalių, susijusių su J.Kybarto žūtimi. Atsimena net lavono apžiūros nuotraukas, kuriose aiškiai matėsi kulkų padarytos žaizdos. Šios ir J.Kybarto laidotuvių nuotraukos buvo saugomos mūsų šeimos albumuose. Iki šių dienų stebuklingai išliko tik viena laidotuvių nuotrauka. Mano tėvas, Lietuvos kariuomenės 1940 metų savanoris, išlikęs Červenės žudynių liudininkas Leonas Čerškus taip prisiminė šios nuotraukos išlikimo aplinkybes:

Kitas buvęs tėvo pavaldinys, Trakų baro „parubežinis” policininkas Jurgis Kybartas Baltamiškyje, prie Bražuolės upelio, buvo lenkų pasieniečio iš pasalų nušautas dviem sprogstamųjų kulkų šūviais. Tai atsitiko 1931 m. spalio 4 d., t.y. jau po tėvo mirties.

Eilinis policininkas, aktyvus Šaulių sąjungos narys, Jurgis Kybartas buvo sąžiningas policininkas ir doras lietuvis, tikras savo Tėvynės patriotas. Už šias savybes jis buvo mėgstamas ir gerbiamas ne vien tarnybos draugų, bet ir viršininko – mano tėvo. Tėvelis jį laikė savo patikimiausiu pavaldiniu. Gal todėl tarnybos draugai ir pasirūpino, kad mano mamai būtų atsiųstos jo laidotuvių (vykusių 1931 m. spalio 6 d., Vievyje) nuotraukos, kurių vieną pavyko išsaugoti iki šių dienų.

Kas gi iš tikrųjų įvyko beveik prieš 75 metus Bražuolės upelio slėnyje? Ko gero, išsamiausiai šį pasienio incidentą, kuris baigėsi Lietuvos Pasieniečio mirtimi, aprašė B.Žaslys žurnale Policija.

Pasirodo, J.Kybartas savo iniciatyva Lietuvos nedidino, o tik uoliai vykdė savo viršininko nurodymus. Patys lenkų pasieniečiai tyčia išprovokavo šį incidentą, 1931 m. rugsėjo 26 d. neteisėtai ir savavališkai, perkeldami nusistovėjusios administracinės linijos žymėjimo gaires dar giliau į Lietuvos teritorijos pusę ir ten iškasę griovį. Mūsų sargybiniai Gaidelis, Vygandas ir Ščerbavičius, rajono viršininko Jakūmo įsakymu, tos pačios dienos vakarą griovį užlygino ir lenkų gaires sunaikino. Rugsėjo 27 dieną lenkų kareiviai gaires atstatė. Rugsėjo mėnesio 28 dieną Lietuvos pasieniečiai tas gaires vėl sunaikino. Kitą dieną lenkai vėl jas atstatė. Spalio 3 dieną vieno punkto gairę sunaikino policininkas J.Kybartas, o kito punkto – policininkas Ambrizas.

Spalio 4 dieną 9 val. 30 min. 33 metų amžiaus sargybinis J.Kybartas, eidamas tarnybon, susitiko sargybinį Želvį. Su juo prasilenkdamas pasisveikino ir nuėjo į administracinės linijos taką, praeidamas vietą, iš kurios dar vakar jis pats buvo pašalinęs neteisėtą lenkų gairę. Čia jį ir pasitiko du mirtini šūviai.

Sargybinis Želvys po susitikimo su Kybartu išgirdo prie administracinės linijos du šūvius ir metėsi bėgti minėtų šūvių kryptimi, prie linijos. Kelyje sutiko jau sužeistą policininką Kybartą, kuris pareiškė, kad jį sužeidę lenkų sargybiniai, ir prašėsi suteikti jam pagalbą, padvada nuvežti jį kaiman. Sargybiniui Želviui nubėgus prie administracinės linijos, lenkų kareiviai paleidę į jį vieną šūvį, tačiau nekliudė. Sargybinis Želvys, begrįždamas nuo linijos atgal, paleido du pavojaus šūvius į viršų. Kely sargybinis Želvys susitiko su policininku Ščerbavičiu, kuris, išgirdęs šūvius, bėgo įvykio vieton iš Bieloliesės kaimo. Susitikę juodu abu nuėjo prie sužeistojo Kybarto, kuris be sąmonės gulėjo 60 metrų atstumu nuo administracijos linijos ir netrukus mirė.

Gretimo barelio sargybinis Naseckas, išgirdęs šūvius, skubėjo dviračiu įvykio vieton. Jam bevažiuojant administracine linija, iš krūmų anapus linijos pasigirdo du lenkų paleisti į jį šūviai, kurių kulkos prazvimbė jo neliesdamos.

Į lenkų policininkus mūsų policininkų šauta nebuvo. Sargybinis Kybartas taip pat nešovė: jo šautuvo spyna buvo atidaryta, šautuvo vamzdžio kiaurymė visai švari, ištepta tepalu ir be šūvio žymių, ir sandėlyje buvo 3 šoviniai.

Patirta, kad nuo š.m. spalių mėn. 5 d. lenkai savo kariuomenės dalis, saugojančias administracijos liniją, laiko „na ostrym pogotoviu”, o neteisėtai įsmeigtų gairių apsaugai iškasė apkasus ir pastatė kulkosvaidžius 250 metrų atstumu nuo administracijos linijos. Š. m. spalio 7 d. prie administracijos linijos atėjo viena pėstininkų kuopa apie 120 lenkų kareivių su trimis karininkais.

Šitaip atrodo dalykas įvykio faktų šviesoje.

Eilinis policininkas Kybartas Jurgis, sūnus Juozo, gimęs 1898 m., Ukmergės apskr., Gelvonių valsč., Nevaronių km., Pasienio policijoje tarnavo: 1) Ukmergės bare nuo 1924 m. liepos 5 d. iki 1927 m. lapkričio 16 d. ir nuo 1928 metų balandžio 20 d. iki 1929 m. gegužės 22 d. 2) Trakų bare nuo 1929 m. lapkričio 16 d. iki nukovimo – 1931 m. spalio 4 d. Savo pareigas pildė labai sąžiningai, buvo darbštus, rimtas ir doras. Aktingai dalyvavo šaulių organizacijoje. Velionis paliko žmoną Oną Maseirčiūtę-Kybartienę, 34 m. amžiaus, dvi nepilnametes dukteris: Marę, 11 metų amžiaus, ir Zofiją, 7 metų amžiaus, ir senutę motiną, kurią jis išlaikydavo. Nei jo žmona, nei jis pats jokio turto neturėjo.

Spalio mėn. 7 d. mūsų komisija tame pačiame sąstate vyko vėl atsitikimo vieton ir tenai, iškvietusi tą pačią komisiją iš Vilniaus, pareiškė jai dar kartą protestą dėl nukauto sargybinio ir neteisėtai užgrobtos žemės. Pasikalbėjimas truko 4 valandas. Grįžus mūsų komisijai Kaunan, kalbamu reikalu užsienių reikalų ministerija pasiuntė notą Tautų Sąjungai.

(B.Žaslys. Kaip lenkai nukovė eil. polic. Kybartą?, Policija, 1931, Nr.20, 389-390 p.)

Nežinau, kaip tuomet Tautų Sąjunga sureagavo į Lietuvos Respublikos protestus. Bet manyčiau, kaip ir A.Barausko, G.Žagunio ar Medininkų žudynių atvejais, J.Kybarto žudikai nebuvo nei surasti, nei nubausti.

Šitaip atrodo dalykai įvykių faktų šviesoje…

O kaip atrodo lietuvio patrioto, šaulio, Lietuvos pasieniečio, žuvusio už Tėvynę, kapas 16 nepriklausomybės metų šviesoje, kiekvienas galite įsitikinti.

Jeigu kada važiuosite Vilniaus-Kauno greitkeliu pro Vievį ir turėsite truputėlį laisvo laiko, būtinai užsukite į miesto kapines, kurių nuo autostrados neįmanoma nepastebėti. Ten, prie vakarinio senųjų Vievio kapinių krašto, visai netoli Lietuvos savanoriams Respublikos laikais pastatyto cementinio paminklo bei dešimt karių antkapinių kryžių, kiek į dešinę nuo jų, yra dar vienas svarbus, bet užmirštas ir apleistas kapelis. Jis aptvertas aprūdijusia geležine tvorele. Antkapį puošia kiek pakrypęs, puošniai ornamentuotas geležinis kryžius. Metalinė plokštelė su užrašu apie mirusįjį jau seniai nuplėšta… Jeigu apsilankysite rudenį, visas kapas bus pilnas prikritusių lapų. Labai prašau, nurinkite tuos lapus. Nors šitaip pagerbsite užmirštą Lietuvos pasienietį, paaukojusį savo gyvybę, budint Tėvynės sargyboje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija