Atnaujintas 2006 rugsėjo 6 d.
Nr.66
(1466)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

VACLOVAS VOVERIS-ŽAIBAS Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos

Prof. Ona Voverienė

Kas pilkapį mums supils.

Ar senovinį tuščią kenotafą?

Kas jį Kryžium paženklins?

Nenorim bevardžių lemties…

Klaidžiot be vietos nenorim.

Nenorim toj prievartos dykroj

Pražuvusios atminties…

                           Aldona Puišytė

Iki 1948 metų Lietuvos partizanai dar tebetikėjo, kad įvyks stebuklas: Vakarai paskelbs komunistinei Sovietų Sąjungai karą dėl jos vykdomo pavergtų tautų genocido; Lietuvos partizanai irgi dalyvaus tame kare, siekdami laisvės ir nepriklausomybės savo valstybei; dalis jų neišvengiamai žus, tačiau didžioji tautos dalis sulauks laisvės ryto ir atkurs nepriklausomą savo valstybę.

Tačiau kai tų permainų nebuvo matyti, o Lietuvą užplūdo šimtatūkstantinės ordos NKVD kariuomenės, Lietuvos partizanai suprato, kad jokiems sotiems Vakarams Lietuva nerūpi, kad jie rūpinasi tik savo gerove ir nenori jos aukoti dėl dvasinių idealų ir kad jų kova turi pereiti į kitą – idealistinę, dvasinę plotmę. Tada jie sustiprino pogrindžio spaudą, žodį paskelbė geriausiu jų ginklu, toje spaudoje akino okupantų vergijos junge atsidūrusią tautą išsaugoti savo dvasines vertybes, jos idealus, kultūrą, tradicijas, papročius, tikėjimą, lietuvišką pasaulėjautą. Jie jau žinojo, kad teks žūti. Tačiau buvo pasiryžę: geriau žūti, negu gyventi vergu. Kaip rodo daugelio partizanų atsiminimai, labiausiai jie bijojo užmaršties. Tą jausmą jautriai pagavo A.Puišytės ausis ir širdis, jį, tarsi sklandančią padangėse paukštę, ištrūkusią iš jautraus žmogaus širdies, poetė pagavo ir apgyvendino savo naujausioje eilėraščių knygoje „Baltojo Raitelio baladės“ (2006).

Apie atminimo svarbą partizanams anksčiau rašė partizanų poetas ir rašytojas Antanas Paulavičius. Jo knygos „Kraujo upeliai tekėjo…“ (1990) skyriuje „Paskutiniojo Lietuvos partizano Paskutinis žodis“ parašyta:

„Mano tėviškę užplūdo ordos iš Rytų. Ir pradėjo Lietuva kraujuoti: degė sodybos, aidėjo šūviai pagiriais, vaitojo žmonės vagonuose, dejavo žemė ir dangus. Ar aš galėjau sėdėti rankas sudėjęs? Ar aš galėjau?

Surakino mane, supančiojo, bet sutraukiau pančius ir nuėjau į girią pas kovotojus. Ar galėjau neiti?

Užrišo man akis, kad nieko nematyčiau, užkimšo man ausis, kad nieko negirdėčiau. Bet išgirdau pagalbos šauksmą. Ar galėjau negirdėti?

Norėjo užkimšti man burną, kad neištarčiau žodžio Laisvė. Bet visu balsu šaukiau: Laisvė Lietuvai.

Daužė mano tėvui galvą. Klausinėjo, kur sūnus. Ar aš galėjau negirdėti jo vaitojimo? Ar aš galėjau?

Sukinėjo mano motinai rankas, kur vyriausias sūnus, klausinėjo. Motin, motinėle, išgirdau tavo raudą. Ar aš galėjau neišgirsti?

Nurovė mano sesei kasas ir išniekino. Sese, sesut, išgirdau tavo aimaną.

Paguldė mano brolio lavoną turgaus aikštėje: apnuogino, išniekino, subjaurojo. Ar aš galėjau šito nežinoti?

Užkasė mano bendražygių kūnus grioviuose, raistuose, šuliniuose. Paslėpė, kad niekas niekados jų nerastų, kad kankinių šmėklos nepersekiotų žudikų.

Suvarė visą mano gimtąjį kaimą į gyvulinius vagonus – dusino, badu marino, vežė į Sibiro žemę; tarė: nebus Lietuvos… Ar galėjau šito nežinoti? Ar galėjau nekeršyti?

Viešpatie, Tu esi pasakęs: dovanok priešui. Aš neklausiau Tavo švenčiausio priesako. Atleisk man, Visagali. Mano geriausias draugas neišlaikė kankinimų ir išdavė mane. Dabar mane kankins. Nebijau kančių. Tyčiosis iš manęs, niekins mane. Nebijau paniekos. Karo tribunolas nuteis mane sušaudyti. Nebijau šūvių…

Tik, Dieve mano, vieno bijau: kad mano Tauta neprarastų atminties. Kad niekas niekados neminės mano vardo, kad nueisiu į užmarštį, į juodą nežinią… Todėl vis meldžiuosi: Dieve, neatimk iš mūsų Tautos atminties. Todėl ir tikiu šventu stebuklu ir šaukiu Karo tribunolui: Lietuva atsibus, surankios mūsų kaulus iš griovių, iš raistų ir karstuose pastatys prie švento altoriaus. Uždegs žvakes. Sukalbės „Amžinąjį atilsį“. Ir gražiausioje Lietuvos aikštėje pastatys paminklą Partizanui ir Partizano motinai…“ (Paulavičius. A. Kraujo upeliai tekėjo… P. 170-171).

Vaclovas Voveris-Žaibas nebuvo paskutinis partizanas. Jis su savo kovos draugais, draugo išduotas ne dėl jo kankinimų, o tik dėl gero ir sotaus gyvenimo, žuvo 1949 m. kovo 7 d. didvyrio mirtimi. Tačiau jis – vienas pirmųjų, kurio vardą jau ima dengti užmaršties miglos, dabartinės prievartos dykroj žūsta atminimas.

Tokį jausmą išgyvenau paėmusi į rankas naujausią mūsų istorikų parengtą ir išleistą monografiją „Lietuva 1940-1990 metais“ (Vyr. red. dr. Arvydas Anušauskas; V., 2005). Nors apskritai knygą vertinau pozityviai (O. Voverienė. Okupuotos Lietuvos istorija // „XXI amžius“ priedas „XXI amžiaus horizontai“. 2005 rugpjūčio 31 d., p. 2, 5), širdyje vis tiek pasiliko didžiulė nuoskauda dėl ketvirtosios knygos dalies skyriaus „Lietuvos pasipriešinimo sąjūdis (1944-1953)“, kuris parašytas tarsi svetimųjų, nugrubusiomis rankomis ir bejausme šalta širdimi. Nustebau tame skyriuje neradusi nė vienos eilutės, nė vieno žodžio apie V.Voverį-Žaibą, legendinį partizaną, Lietuvos laisvės kovos garbės karžygį, pasižymėjusį ypatinga narsa ir ypatingu pasiaukojimu tėvynei.

Kodėl taip yra? Ir kodėl taip atsitiko? Gal jis nepakankamai nusipelnė Lietuvos laisvės kovoje, kad istorijos liko užmirštas?

1949 m. vasario 16 d. Lietuvos partizaninio pasipriešinimo kovotojams susivienijus į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS) ir priėmus statutą, patvirtintą vienintelės teisėtos Lietuvos vyriausybės – LLKS Tarybos Prezidiumo, buvo numatyti šie LLKS apdovanojimai (žymenys): Laisvės kovos karžygio garbės vardas; Laisvės kovos kryžiaus atžymėjimas (žymuo) ir padėka.

Laisvės kovos karžygio garbės vardas buvo aukščiausias partizanų vadovybės apdovanojimas partizanui, kuris buvo teikiamas už drąsą, narsumą, pasiaukojimą ir nuopelnus kautynėse. Šį apdovanojimą teikė tik LLKS Tarybos Prezidiumas kartu su specialiu aktu.

„Laisvės kovotojų karžygio vardo nusipelnė tik aštuoni narsūs partizanų vadai. Tai Pietų Lietuvos partizanų organizatorius Konstantinas Bajerčius-Garibaldis; Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Angis, Visvydas; Dainavos apygardos štabo viršininkas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas; Tauro apygardos Maironio kuopos vadas partizanas leitenantas Kazimieras Pyplys-Mažytis, Audronis, Pietų Lietuvos partizanų vadas plk. ltn. Juozas Vitkus-Kazimieraitis; Dainavos apygardos vado pavaduotojas, partizanų leitenantas Vaclovas Voveris-Žaibas; LLKS Tarybos Prezidiumo sekretorius, partizanų majoras Petras Bartkus-Žadgaila, Sąžinė, Alkupėnas (visi po mirties) ir Tauro apygardos Birutės rinktinės vadas, partizanų kapitonas Juozas Lukša-Skirmantas, Skrajūnas, Mykolaitis, Kazimieras“ (Sajauskas Stasys. Lietuvos partizanų žymenys. 1945-1954. // Atmintinė sau ir ne sau. Tauro muziejui – 10 /sud. Justinas Sajauskas. Marijampolė, 2003. P. 88).

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, visiems aštuoniems Laisvės kovos karžygiams buvo suteiktas (po mirties) Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinas (ten pat, p. 97). Dėkodami minėtos Lietuvos istorikų monografijos autoriams ir sudarytojui, vis dėlto norėtųsi atkreipti jų dėmesį į tai, kad du Laisvės kovos karžygiai – K.Bajerčius-Garibaldis ir V.Voveris-Žaibas, kaip jau sakiau, buvo užmiršti monografijoje. Nesinorėtų galvoti, kad tai istorikų nekompetencija, arba, dar blogiau, įsijautus į prokurorų vertintojų vaidmenį – pikta valia, noras ignoruoti kaip tik tuos du.

Matyt, tai atsitinka ne pirmą kartą ir ne tik Lietuvoje. Ne veltui rašytojas Stefanas Cveigas, stebėjęs panašius atvejus, su širdgėla rašė: „Tas, kuris tikisi iš istorijos teisingumo, reikalauja daugiau, negu ji ketina duoti: dažnai ji suteikia paprastam, vidutiniam žmogui žygdarbio šlovę ir nemirtingumą, nublokšdama pačius geriausius, narsiausius ir išmintingiausius į nežinomybės tamsą“. Mūsų, gyvųjų, pareiga priminti istorijai ir istorikams jų pareigą – siekti teisingumo ir neleisti geriausiems, narsiausiems ir išmintingiausiems nugrimzti į nežinomybės tamsą.

***

Dzūkijos partizaninio ginkluoto pasipriešinimo, jo prielaidų, priežasčių ir veiksmo istoriją tyrinėjo nemažai istorikų ir pačių partizanų.

1990 metais pasirodė Juozo Daumanto (legendinio partizano, Lietuvos laisvės kovos garbės karžygio J.Lukšos) knyga „Partizanai“; 1991 metais – Adolfo Ramanausko-Vanago „Daugel krito sūnų… Partizanų gretose“ (vėliau išleisti dar keli leidimai, paskutinis – 1999 metais); 1994 metais – Justino Lelešiaus-Grafo ir Liongino Baliukevičiaus-Dzūko „Dienoraščiai“; 1996 metais – istorikų Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės, Dalios Kuodytės, Algio Kašėtos ir Bonifaco Ulevičiaus monografija „Lietuvos partizanai. 1944-1953 m.“; V.Nenartonio, J.Petraškos ir K.Savičiaus „Dainavos apygardos partizanų takais“ (V., 1997); Broniaus Kašelionio „Dainavos partizanai“ (V., 1999). Pasirodė Izidoriaus Ignatavičiaus enciklopedinis žinynas „Lietuvos naikinimas ir tautos kova. 1940-1998“ (V., 1999), jame daug vietos skirta Dainavos partizanams. Visiškai neseniai išleista Vytauto Kaziulionio knyga „Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai“ (Varėna, 2005); taip pat pasirodė dešimtys mokslinių straipsnių mokslinio tyrimo rinkiniuose, leidžiamuose Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, ir, turbūt neapsiriksiu sakydama, keli šimtai straipsnių viešojoje spaudoje. Neabejoju, kad jų bibliografijai paskelbti, matyt, reikėtų storos knygos; tai bus kada nors padaryta.

Turime parašytų monografijų ir apie Lietuvos partizaninio judėjimo vadus: Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės „Žuvusiųjų Prezidentas“ (V., 1998) apie viso Lietuvos partizaninio ginkluoto pasipriešinimo vadą Joną Žemaitį-Vytautą; Algio Kašėtos „Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1918-1957“, išspausdintą vietoje pratarmės Dzūkijos partizanų vado A.Ramanausko-Vanago knygoje „Daugel krito sūnų…“ (P. 5-53); prof. Vinco Aurylos knygą apie K.Bajerčių-Garibaldį (2003), Dainavos apygardos žuvusio partizanų vado plk. ltn. Juozo Vitkaus sūnaus Vytauto Vitkaus parašytą knygą apie jo tėvo gyvenimą ir veiklą „Pulkininkas Kazimieraitis“ (V., 2001); rašytojos Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės knygą „Vilties Angelas“ (K., 2002) apie Dainavos partizanų apygardos kapelioną kunigą Zigmą Neciunską-Elytę, jo gyvenimą ir veiklą.

Visose minėtose knygose vienu ar kitu aspektu minimas partizanų būrio vadas V.Voveris-Žaibas. Tačiau kol nėra išsamios monografijos apie jį, tos žinios kaip aukso kruopelytės yra išsisklaidžiusios daugybėje informacijos šaltinių ir nėra visuminio vaizdo apie šio partizano gyvenimą, veiklą, jo ir jo šeimos likimus; jo atliktą žygdarbį dėl tėvynės laisvės. Todėl gal ir nelengva įvertinti jo vaidmenį Lietuvos istorijoje.

Istorikas B.Kašelionis teigia: „Istorija – tai tautos sėkmių ir nelaimių veidrodis“; „Istorikas privalo įsijausti į Žmogaus TEN ir TADA būtį“ (Kašelionis B. Dainavos partizanai. V., 1999).

Tačiau tai nėra lengva. Ypač jeigu pats nedalyvavai įvykiuose, nematei ir nekalbėjai su tais žmonėmis, apie kuriuos rašai, nejautei jų dvasios skambesio ir virpėjimo atitinkamuose džiaugsmingose ar pavojingose situacijose, juolab… jeigu nesi istorikas profesionalas. Rašytoja E.Biliūtė-Aleknavičienė tokio autoriaus pastangas palygino su paieška įvykių ir žmonių užgesusio laužo pelenuose. Ji pati tai patyrė, rašydama knygą „Vilties Angelas“. Savo tyrimo metodą ji apibūdino taip: „Rankioti ir dėlioti į vientisą mozaiką svetimųjų likimų nuotrupas – tai tas pats, kaip žarstyti sudegusio laužo pelenus. Liepsna išblėso, bet pelenai dar šilti, ir kartais juose ima ir sušvyti mažytė žarijėlė. Atsargiai ją įpūtus, vėl švysteli ugnis, šildanti, guodžianti ir deginanti“ (Vilties Angelas. P. 34).

Suvokdami, kad tik toks kelias ir gali atvesti „į Žmogaus TEN ir TADA būtį“, mes kartu su vyru dr. Vladu Voveriu leidomės į kelionę ieškoti tų Lietuvos laisvės kovos karžygio likimo nuotrupų, kad galėtume jas sudėlioti į vientisą mozaiką. Kelias buvo nelengvas, nes jis pats jokių atsiminimų neužrašė ir nepaliko.

Vienas didžiausių katalikiškojo pasaulio autoritetų Ignacas Lojola kadaise rašė: „Išmintis turi dvi akis – viena įvertina, kas jau padaryta, kita pamato, ką reikia daryti“. Mūsų kelyje pats didžiausias mums radinys ir tolimesnio mūsų kelio atskaitos pozicija buvo V.Voverio biografija, kurią parengė ir išspausdino I.Ignatavičius jo parengtoje knygoje „Lietuvių tauta ir jos naikinimas“.

 

VACLOVO VOVERIO-ŽAIBO BIOGRAFIJA

Vaclovas Voveris gimė 1922 metais Trakų aps. Onuškio vals. Bakaloriškių k., daugiavaikėje darbščių ūkininkų šeimoje. Mokytis jam sekėsi, bet baigė tik šešis pradžios mokyklus skyrius, nes reikėjo pavaduoti sergantį tėvą Andrių Voverį. Vokiečių okupacijos metais kartu su kitais gynėjais saugojo kaimą nuo sovietinių diversantų plėšikavimo. 1944 m. balandžio 13 d. raudonieji partizanai Bakaloriškes sudegino, nužudė keletą žmonių. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, čekistų ieškomas V.Voveris išėjo partizanauti. Jo vadovaujama „Geležinio vilko“ partizanų grupė, veikusi Alytaus ir Trakų apskrityse, Onuškio, Alovės ir Daugų apylinkėse, 1945 metų gegužę įsitraukė į naujai sukurtą Dzūkų rinktinę, o 1946 metų sausį – į Merkio (Partizano Kazimieraičio) rinktinę. 1948 metų rugsėjį V.Voveris buvo paskirtas Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės vadu, o lapkritį – Dainavos apygardos vado pavaduotoju.

Partizanai juo pasitikėjo, nes buvo ypač veiklus, sumanus ir drąsus vadas. Jis vadovavo 28 kautynėms, per kurias buvo nukauta daugiau kaip 300 sovietų kareivių, per 40 karininkų bei stribų. Didžiausios kautynės: 1945 m. vasario 7 d. – Onuškio valsčiuje, prie Migūčionių kaimo; 1945 m. vasario 23 d. V.Voverio-Žaibo vadovaujami partizanai Alytaus apskrities Daugų valsčiuje prie Kančėnų kaimo, pasaloje nukovė devynis Daugų stribus; 1947 m. lapkričio 14 d. Daugų valsčiaus Rakatanskių kaime V.Voverio vadovaujamas partizanų būrys susikovė su stribais ir enkavėdistų grupe ir mūšį laimėjo; 1948 m. gegužės 8 d. Alytaus valsčiuje Staniuliškių kaime V.Voverio vadovaujamas partizanų būrys susikovė su stribais ir mūšį laimėjo; 1948 m. rugsėjo 9 d. V.Voverio vadovaujamas partizanų būrys Alovės valsčiuje, Židonių kaime, pateko į stribų ir enkavėdistų pasalą ir mūšį su jais laimėjo; 1948 m. spalio 27 d. Trakų apskrityje, netoli Onuškio, V.Voverio-Žaibo vyrai surengė pasalą kariuomenės daliniui, netikėtai ir staigiai užpuolę sunaikino 19 žmonių operatyvinę-karinę grupuotę, paėmė du kulkosvaidžius, šautuvų ir daug kitokių ginklų – sunaikino beveik visą Onuškio valsčiaus MVD garnizoną.

V.Voveris-Žaibas buvo apdovanotas trimis narsumo juostelėmis; 1949 m. vasario 16 d. jam buvo suteiktas partizanų leitenanto laipsnis. Ne tiktai partizanai, bet ir apylinkių gyventojai žavėjosi V.Voverio narsa, teisingumu, vyriška išvaizda, gražia elgsena, dorumu: vadas negėrė, nerūkė, nepiktnaudžiavo valdžia. Apie Žaibą sudėta daug liaudies dainų. Gyventojų mylimas ir remiamas, V.Voveris būtų galėjęs ilgai ir sėkmingai veikti, bet infiltruoti į Dainavos apygardos štabą MGB agentai, būsimieji sovietiniai rašytojai K.Kubilinskas ir A.Skinkys, okupantams pranešė, kad rinktinės štabo bunkeris yra Kalesninkų miške, netoli Žemaitėlių ir Juočiškių kaimų. 1949 m. kovo 7 d. rusų kareiviai, atvežti kelių sunkvežimių, puolė užminuotą štabavietę, kurią gynė V.Voveris-Žaibas su kovos draugais J.Kazlausku-Vanagu, J.Kazlausku-Šermukšniu, P.Šilansku-Labučiu. Nukovę keliasdešimt priešų, partizanai žuvo paskutiniame savo mūšyje už tėvynę. V.Voverio kūnas buvo numestas Alytaus MVD būstinės kieme. Palaidojimo vieta nežinoma. 1950 metais V.Voveris po mirties apdovanotas visų laipsnių Laisvės kovos kryžiais (su kardais ir be kardų). Jam suteiktas Laisvės kovos karžygio vardas (Lietuvos naikinimas ir tautos kova. 1940-1998 / Sudarė Izidorius Ignatavičius. V., 1999. P. 337-338).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija