|
Gerovė pagal naująją koaliciją
Žinia apie apskričių viršininkų ir jų pavaduotojų atlyginimų priedus suglumino: nomenklatūrinė tradicija valstybėje tęsiama, o viltys, sietos su kitos kartos Premjero šiuolaikiškesniu požiūriu ir mąstymu, ima bliūkšti. Kodėl ta žinia tokia reikšminga? Apskričių vadų ir pusvadžių tik dvidešimt, gal nevertėtų daryti kokių ypatingų išvadų. Tačiau jos neišvengiamos, jos prašyte prašosi, o ir veiksmas simptomiškas, tradicinis, demaskuojantis.
Pirmiausia grubiai pažeidžiamas teisingumo principas, jeigu jį suprasime kaip teisingą atlygį už darbą. Mestelėtas iki pusantro tūkstančio litų priedelis minėtiems viršininkams už darbą nedarbo laiku yra atviras spjūvis visiems biudžetinių įstaigų darbuotojams, kurių darbo užmokestis priklauso nuo centrinės valdžios sprendimų ir jos malonės: daugelio dirbančiųjų mėnesio atlyginimas panašus į tą priedelį arba net mažesnis. Koks išskirtinis rūpestis savaisiais! Jeigu prisimintume, kaip noriai ir graudžiai Seimo nariai pasididino išmokas kanceliarinėms išlaidoms, kaip rūpinosi savo profesionaliu darbu pamylėdami sočiu atlygiu padėjėjus arba kaip liūdnai rypavo dėl kenksmingų sveikatai darbo sąlygų Seimo posėdžių salėje (dabar, kaip žinoma, iškils nauja, keliasdešimties milijonų vertės), tai supranti, kad kuriama gerovė sau ir jų aplinkai parankiems veikėjams.
Dar įdomiau, kai imi gretinti faktus ir požiūrius. Štai vidaus reikalų ministras (liberalas!) visiškai supranta apskričių vadų darbo reikšmingumą ir jų atsakomybę, bet ultimatyvumu kaltina didesnio atlyginimo reikalaujančius gaisrininkus, kurių darbo svarba ir pavojingumas visuomenei nekelia abejonių tai ne sėdėjimas kokioje šventėje užkandžiaujant ar dalyvavimas be rizikos renginyje. Bet apgailėtina: gaisrininko darbas per mėnesį nevertas apskrities viršininko priedo. Tokia neteisinga politika tik aitrina visuomenės nepasitikėjimą valdžia, didina visuomenės ir valdžios nesusikalbėjimą, šiurkščiai pažeidžia žmogaus teisę gyventi oriai.
Nuolat sparčiais tempais kasmet augantis bendrasis vidaus produktas atspindi ūkio stiprėjimą ir pasiekimus, tačiau paradoksalu: visuomenės turtinė poliarizacija dar negailestingesnė, ryškiai didėja atskirų visuomenės grupių ar profesijų žmonių socialinė atskirtis. Kone du trečdalius visuomenės sudaro sunkiai išgyvenantys, kurių gyvenimo lygis nesiekia valstybės vidutinio lygio, darbo užmokesčiai skiriasi nuo kelių iki keliolikos kartų, tame pačiame centrinės valdžios reguliuojamame sektoriuje šalia privilegijuotų, gerai mokamų darbų (politikų, valstybės tarnautojų, teisėjų ir kt.) skurdinami pedagogai, kultūros darbuotojai, biudžetinių įstaigų techninis personalas. Netgi toje pačioje srityje vienos profesijos dirbantieji pamaloninami, kiti pamirštami (sakykim, pedagogams, švietimo įstaigų finansininkams šiek tiek padidinama, o metodininkai, švietimo centrų specialistai ir kiti darbuotojai pamirštami). Akivaizdu, kad tokios deformacijos yra nulemtos sisteminio požiūrio stokos, dominuoja principai: Kas prieina arba kas reikalingas. Antra vertus, ekonomikos augimą visuomenė pajus tik tada, kai darbo mokėjimo sistema bus susieta su tais augimo tempais, kai nebus daroma jokių išimčių ar malonių. Žinoma, toks neteisingumas turėtų skatinti dirbančiuosius labiau solidarizuotis, jungtis į profesines sąjungas, kad drauge būtų daromas spaudimas valdžiai, kad megztųsi konstruktyvus valdžios ir darbuotojų dialogas. Tik tokiu būdu įmanoma įveikti totalų visuomenės nepasitikėjimą pagrindiniais valdžios institutais.
Valentinas STUNDYS,
Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas
© 2006 XXI amžius
|