Atnaujintas 2006 rugsėjo 6 d.
Nr.66
(1466)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Čiurlioniškos mano vizijos

Balys URBONAS

Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Nieko neprikiši šiam posakiui. Žmonių žinota, ką mąsto ir ką sako. Pridurčiau, kad tikrai gerai, o ir labai gerai, jei kas gerai baigiasi.

Geniali mintis šovė į galvą Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojai K.B.: „Ką mąsto ir kaip mąsto ekonomikos mokslus studijuojantis toks vienas palei Gudiją miško takais ir keliais kone kasdien ar kas naktį marširuojantis pasienietis? Ką jis žino apie K.M. Čiurlionį?“

Taip… Pamiklinti smegenis mirtingajam apie įžymybę, kuriam ta ekonomika ir kokie ten šautuvai – nė motais, įdomu. Be to, kas toje jaunoje galvoje, šiame iki kvailumo pragmatiškame laike?

Aš į nieką nemainyčiau savo krašto – Dzūkijos su Leipalingiu ir Druskininkais. Ir ne tik todėl, kad čia gimiau, augau ir pasaulį pažinau... Nuo Leipalingio, už gerų 15 kilometrų į rytus nuo mūsų mėlyno Nemuno, atskirti ir jo apjuosti amžinai žali Druskininkai. Nemaraus Dzūkijos sūnaus M.K.Čiurlionio buveinė, beveik gimtinė. Ir vien dėl jo aš niekad į nieką nemainyčiau savo gimtojo krašto su Druskininkais. M.K.Čiurlionis – ne šiaip sau žmogus, kuris kūrė meną. Jis buvo genijus. Išgirdęs Dzūkijos mišką ir jį įkūnijęs savo simfoninėje poemoje „Miškas” ir „Jūroje” – išgirdęs Baltiją taip, kaip niekas kitas, ėmė sau kažkada ir prasitarė: „Aš būsiu savo Tėvynėje tarp jos spalvų ir garsų…”

Buvo, būna ir bus, kai ir mūsų nebebus!

Kaip mėlynas Nemunas, surinkęs pakeliui visas upes ir upelius, skuba į Baltiją, taip ir M.K.Čiurlionis, surinkęs visus gražiausius lietuviškus muzikinius garsus ir visas gražiausias dzūkų krašto spalvas, išskubėjo į pasaulį, kad liudytų Lietuvą. Tik... Apmaudu ir gaila, kad tiek mažai savo namuose užsibuvo. Per greitai jis išskubėjo į aną pasaulį. Juk jam buvo tik trisdešimt šešeri... Užtat ir gaila, ir apmaudu.

Ak... Ką aš čia? Juk ne muzikologas ar koks dailės tyrinėtojas esu... Važiuoju žvejoti... Kai jau mašinos greitį sumažinu ir pasuku už Paliepio miško, keliu link Ančios ar kitu keliu link Nemuno, į ten, kur Nemunas Juodąją Ančią pasiima, aš būnu laimingiausias žmogus. Manote, tik dėl žvejybos? Aišku, ir dėl to, bet labiausiai Dievui dėkoju, kad Jis leido tomis akimirkomis matyti M.K.Čiurlionį! Gyvą!

Štai jau ir stoviu įsibridęs į Nemuną ties ta vieta, kur pro hidroelektrinės užtvanką prasimušusios, aukštupyje išsivinguriavusios, čia gurgėdamos savo vandenis išpila Juodoji Ančia ir Seira... Jei Nemunas skaidrus, matau, kaip vėl įsibėgėjusių tų upelių sūkuriai sklaidosi ir maža puta pradingsta Lietuvos upių tėvo vagoje. Dugne linguoja žolės ir Ančios vandenų judinamos, ir Nemuno vagos veikiamos. Viskas tame dugne raibuliuoja... Ir akmenėliai, ir viena kita maža žuvytė, besisukaliojanti visai arti kojų, ir besimainą saulės spinduliai, baltų debesų užstojami, tai vėl pasirodydami... Nusvirusių žilvičių šakos amžinai vandenyje mirksta, ir kažkokie maži paukščiukai ant jų vis tupia, vis kažko ieško... O kai toliau apsidairau, atrodo, širdis išlėks: čia tiek erdvės ir tiek tylos. Pušys, tos miško žvakės, čia pat ant Nemuno kranto, atrodo, tuoj, tuoj į patį dangų įsmigs. Visai mažai joms trūksta, tik perdurti baltus kamuolinius debesis ir jau susmigs dangaus mėlynėn. Viršūnių vainikai tarsi be paliovos sukasi... Ne, nesisuka – ošia. Tik vienas kitas paukštelio balsas, tas ošimas, Nemuno tekėjimas – ir nieko daugiau. Tai tyla, ramybė ir erdvės didybė. Ir nežinia kodėl, kaip tik šiuo momentu imu murmėti sau: „O vis dėlto laimingas aš. Matau, girdžiu, jaučiu gyvą Čiurlionį. Man, paprastam žmogui, tai labai daug. Juk ir tuose jo paveiksluose kažkokia tyla, ramybė, neišmatuojami erdviniai toliai ir lyg koks ošimas, lyg koks neįsivaizduojamas skambėjimas... Gal ir tie preliudai, choralai, kažkada girdėti Druskininkų bažnyčioje, nelabai suvokti, suprasti, bet dabar, šiuose vaizduose atgyją, jau aiškesni ir suprantamesni. O kai aš, atvykęs gyventi į Vilnių, tada man dar tokį svetimą, iš savo čiurlioniškos Dzūkijos, kasmet vis labiau prie miesto triukšmo, judėjimo ir lėkimo ėmiau priprasti (nors dar visai ir nepripratau), vieną dalyką pastebėjau: M.K.Čiurlionis pasaulio šėlsme pirmiausia yra tylos ir ramybės karalius. Kai pirmą kartą Vilniuje, žmonos tėvų namuose, atsiverčiau M.K.Čiurlionio tapybos albumą, kažkodėl ilgiausiai žvelgiau į jo paveikslą „Ramybė”... Kažkokia tamsi, tamsi sala ne sala, milžiniškas jūrų liūtas – ne liūtas? Miega, snaudžia? O gal kokia Korsika, palei kurią atplaukusios ir poilsiui sustojusios dvi gondolos savo švieselių spindulėlį skandina gelmėn? Beje, paveikslai du, ir tik spalvine gama skiriasi. Jų bendrybė – vakaras... Viename – spengianti tyla jau po saulėlydžio, kitame – kažkur toli, gal jau už horizonto, pasislėpusios saulės kraštelis, dar spėjęs blyškiu raudoniu paženklinti grumstuotą dangų: kiekvieną simetriškai išsidėsčiusį debesėlį savaip parausvinęs... Grumstuotas dangus? Tai gal prieš giedrą? Bet, atsimenu, senelis sakydavo: „Vaikeli, dangus grumstuojasi ne tik prieš giedrą. Po kokios savaitės gali atūžti baisi audra...” Ar ne čia raktas į tą M.K.Čiurlionio paveikslą? Prieš audrą – tyla, po audros – irgi tyla. Tai, žinoma, tik spėlionės. Aš ne specialistas, bet... Paveikslas mane paveikė savaip: aplink kiekvieną žmogų Dievas sukuria palaimingą grožį, kuris pirmiausia pasireiškia dvasine ramybe. Tai – duota žmogui galimybė tobulėti, siekti grožio. Tačiau kiekviename iš mūsų kaip ta M.K.Čiurlionio juoda tamsi sala – kalnas tūno, paprastai sakant, blogis, kuris tuoj tuoj ims ir sprogs: trikdys tylą, drums vandenį, maišys dangų ir su savimi tą visą gražumą nutrauks į juodą gelmę. Pražus Dievo duotas grožis ir gerumas; o juk mes kiekvienas gerumu ir grožiu ir privalome ugdytis... Tą juodą kalną kiekvienam privalu nugalėti. Švieselės pakrantėje – tai ne negandos švieselės... Greičiau tai vilties šviesos... Vakarėja. Aš stoviu įsibridęs į Nemuną. Saulės spinduliai pražulniai dar labiau persmeigia tekantį upės vandenį. Koks gražus dugnas... Koks švytintis priešais akis atsiveriąs krantas, sluoksniuotas žemės klodais, nelyginti koks kaimiškas pyragas. Bet, palaukit? Aplink tokios pat spalvos kaip ir tame paveiksle: ir žalsva, ir melsva, ir gelsva, ir rusva, ir oranžinė, ir rausva, ir dar gal šimtai jų, nesuvokiamų, paprasta akimi nesugaunamų. Taigi ir čia, aplink mane, – gyvas Čiurlionis! Taip, jis čia, gal dar nesuspėtame nutapyti savo paveiksle...

Šiandien reikės grįžti namo be laimikio... Nekimba.

Bet... Koks čia velnias? Juk tai „kliovas”! (kibimas). Kaip laukinis mustangas iš balno išmuša raitelį, taip ir mane tiesiog išsviedžia iš tos čiurlioniškos lyrikos toji žuvis. Kokia ji gali būti? Kokia? Atrodo, pakirtau, veikiau ji pati tai pirmiau padarė, todėl pabandysiu į save patraukti. Aha, nė perkūno... Nė iš vietos. Gal už dugno užkabinau ar už kokio prieš šimtus metų tame dugne gulinčio ąžuolo? O! Pajudėjo! Prieš srovę? Taip. Spiningas sulinko kaip žilvitis, valas skimbčioja kaip plieninė styga. Taigi viskas aišku... Laukinis karpis. Pasigalynėsiu su tuo Nemuno vandenų karalium, tik neaišku kiek? Vieną žveją jis šitaip vedžiojo kelias valandas...

Po pusantros valandos pasivaikščiojimo, susibraižęs rankas, visas šlapias, karpį paleidau ir aš... Nebuvo gaila. Mintyse gyriau jį už tvirtą, atkaklų būdą, norą gyventi neatiduodant paties brangiausio – laisvės.

Sukau namo su savo mažyčiu „Golfu” jau su šviesomis per senuosius Krivonių ir Guronių kaimus. Prožektorių šviesos apšviesdavo menką ruožą aplink kelią. Šmėkščiojo tai sodybų namų kerčios, tai koks senas medis, tai koks alyvų krūmas, vos ne visas į kelią išėjęs. Nemažai šiuose kaimuose palei kelią ir sodybas kryžių ir koplytstulpių. Kai kur Lietuvoje jų visai nebelikę. Buvo nugriauti kartu su viensėdijom, kai jas kolchozai rovė tiek metų čia įaugusias.

Kai gyveno M.K.Čiurlionis, medinių kryžių, koplytstulpių ir kitokių pakelės sergėtojų būta dar daug. Jie laimino, jie gynė mano senelius bei prosenelius nuo visokių nelaimių, negandų... „Oi, Dzievuliau... Tus sunkus mano kryžalis, raikies dar ilgai nešcis. Kū ty padarysi. Raikies, tai raikies...” Kažką panašaus kur buvus, kur nebuvus, arba – nusbuvus, dar ir darties sako mano Daugų močiutė. Jos geriausi draugai yra du: geras žmogus ir Dzievulis. Nes ji pati gera. Ir tegul dar ilgai gyvena, kantriai neša ir bučiuoja tą savo kryželį...

O, o! Vos neužkabinau seno geležinio kryžiaus. Taip stabdžiau, kad net „Golfas” užspringo... Ot, tau ir būtų buvęs kryžius...

M.K.Čiurlioniui buvo geriau. Jis važinėjo dar arkliais. Lėtai. Ir prie kiekvieno kryžiaus nukeldavo kepurę... Aš jau ne pro vieną jų pravažiavau, bet kepurės nenukėliau. Nespėju. Vairas rankose – tai ne vadelės...

Taigi kryžiai. Jie mus visada lydi: ir į namus, ir iš namų... Pala, pala... Tai M.K.Čiurlionis, tapydamas tą kryžių kalnelį – „Žemaičių kapines”, gal ir norėjo pasakyti, kad, išeidami iš savo šeimos – seneliai nuo tėvų, tėvai nuo vaikų – išeinam ir iš tautos, ir iš pasaulio ir keliaujam į Amžinąjį pasaulį, kurį čia ženklinam kryžiais, koplytstulpiais? Kryžiai... Na, kas čia, atrodo, tapyti kryžius? Juokas... Tik gerai nusižiūrėk, įsidėmėk, kaip ten tų senųjų dievdirbių jie išdrožti, išskaptuoti ar paprasčiausiai kirviu nutašyti, pjūklu supjauti ir sukryžiuoti... Tai juokas? Ne! M.K.Čiurlionio paveikslai „Langas” – siurrealistinis, toks pat ir „Regėjimas”. Bet „Kapinės” ir „Žemaičių koplytstulpiai” – visai realistiniai. Ir vis tai – kryžiaus tema... Pirmieji du savo spalvomis labai mįslingi, filosofiški, ne iš karto perprasi jų nuotaikas. Gal tiek, kad kiekvienas mes, pamatę savo gyvenimą per likimo langą, suvokiame tą ateinantį ir neišvengiamą šios ašarų pakalnės išbandymą – kryžių („Langas”). Gal apie mus kiekvieną, kaip apie tą be vieno viršutinio skersinio kryžių, kurį apsivijęs žaltys ne žaltys, visą laiką sukasi piktoji dvasia, kuri ir saulės spalvą sugeba į kažkokią pilkai purviną pakeisti, ką jau kalbėti apie žmogaus sielą, visą laiką gundomą („Regėjimas”). Bet čia ir suvoki Čiurlionio dramatizmą, kad jis kryžius tapė ne šiaip sau. Kokia šviesa, gal rojaus šviesa, nušviesti jo paveikslai „Kapinės” ir „Žemaičių koplytstulpiai”! Visai suprantami ir suvokiami, abu jie arti mūsų įsivaizdavimo. Arti mūsų realybės. Žmogaus tikslas – skleisti gerumą, šviesą. Ir ji turi pasilikti žmogui išėjus. Švytėti čiurlioniškom spalvom. Tai tiesiai, šviesiai, – M.K.Čiurlionio kūriniuose, – gyva dvasia... Bet... Palauki!.. O kodėl didesnėje dailininko-kompozitoriaus drobėje „Žemaičių kapinės” – naktis? Tie koplytstulpiai ir tvirtai stovintys, ir palinkę, ir, atrodo, tik trys,–- tie, kurie tik pjūklu dirbti kryžiai. Visi kiti – dailūs koplytstulpiai. Gal norėta tuo pasakyti, kad kiekvienas žmogus įvilktas į meno marškinius ir jau tik nuo jo priklauso, ar jie bus balti, su pagražinimais, ar juodi ir apdriskę. Taigi, kaip jau anksčiau sakiau, žmogus turi būti geras, kurti grožį ir šitą turtą kitiems palikti, išdalyti...

Gal tie koplytstulpiai dailininkui iš tikro kėlė kažkokių žmonių vėlių asociacijas? Be to, tamsaus nakties dangaus fone jie geriau komponavosi. Didesnę, gilesnę paslaptį, gyvenimo ir amžinybės ribą, pabrėžė? O dangaus tikrumas? Tokia pilkšva aksominė tamsa, arčiau horizonto šiek tiek šviesėjanti, dangų nuo žemės skirianti. Kiekviena Čiurlionio žvaigždė tame danguje nutapyta kaip tikra. O Grįžulo Ratai?.. Iš tikrųjų... Juos matau ir per priekinį mašinos stiklą. Taip, tai jie... Tokie patys, kaip ir M.K.Čiurlionio nutapyti. Ir visas dangus – kaip virš to žemaičių kapinyno... O dar sako, kad Čiurlionis kažkokiom vizijom gyveno... Ne. Jis tikras. Ir didelis realistas, jei jį matai ne vien paveiksle, o aplinkumoje ir ypač – gamtoje.

Bet velniava... Ar nepadarysiu avarijos?.. Iš galvos neišlenda prieš akis vis besikeičiantys čiurlioniški regėjimai... Šiaip ar taip, gerai, kad kelionėje gali pamąstyti ir apie kryžius, apie M.K.Čiurlionio kryžius. Gal tada kiekvieną kelionę angelas laimina?

Štai ir Leipalingis. Jau mirga šviesomis. Pristabdau „Golfą“. Kryžkelė. Už jos – skendintis gėlėse granitinis šiuolaikiškas kryžius, kunigo J.Alesiaus ir parapijiečių, šitaip čia Lietuvos Nepriklausomybę įamžinusių.

Pagaliau – namai.

Ant kalno gluosnys,

Pakalnėj – šulnys.

Ten vaikščiojo mergužėlė

Pati sau viena.

 

Atjoj bernelis

Žirgelio girdyt,

Sustok, palauk, mergužėle,

Duok žirgui vandens.. .–

atskrenda daina nuo senojo Leipalingio dvaro pusės... Ir M.K.Čiurlionis mėgo šitą dainą – ją harmonizavo, subalsavo chorui. Kiek jau metų ji skamba? Po visą Lietuvą, ne tik Dzūkijoje...

– Mama, kur Andriukas, Kristina, Indrė? – tik koją iškėlęs iš mašinos klausiu.

– Jie jau miega, - atsako Mama ir kviečia vakarienės.

Ir štai, kur buvęs, kur nebuvęs, ta savo nenukirsta uodega pradeda kojas talžyti Artas. Ir kas pirmas pasakė tą nenuginčijamą tiesą, kad šuo – geriausias žmogaus draugas? Dabar prisipažinsiu: aš verkiau, kai jį reikėjo atiduoti kitiems, nes kažkokia alergija užpuolė Andrių ir Kristiną... Nieko. Viskas gerai. Artas ir prie kitų priprato, o mes, va, rytoj turime išvažiuoti į Palangą... Vaikams reikia jūros jodo. O ir mums jis ne pro šalį.

Vėl lekia mano „Golfas”. Mašinoje – visa šeima. Vaikų nosys priplotos prie langų stiklų... Smalsios akys, degdamos nekantrumu, seka kiekvieną pakelės vaizdą: ir medį, ir krūmą, ir paukštį, ir sodybas.

– Tėveli, kada bus ta Palanga?

– O! Dar tik važiuoti pradėjome, o jis jau nori Palangos... – visi juokiamės. Kristutė aiškina broliui apie tikrą padėtį, o Andrius kimba jai už kasų... Nieko. Čia tik draugiškas pasipešiojimas. Būna blogiau... Iš tikrųjų nėra namų be dūmų, nėra šeimos be barnių, galvoju. Kaip ir daugelį kartų, taip ir šį kartą imu spręsti dilemą: tai nuo tikros vaikų pagarbos tėvams iki jų užslėptos baimės, net gimdančios neapykantą, labai arti. Ir nieko nėra aršesnio už tą neva pagarbą. Kai vaikas įbaugintas, tavęs nemyli, o šitai tik vaidina. Kaip užaugdavo kadaise šeimose po septynis ar net po dešimt vaikų? Juk auklėjimo priemonių, kaip dabar, tiek ir tokių nebuvo. Čia irgi galvosūkis?

– Pasakos. Jos auklėtojai ir mokytojai. Jos išaugino ir Valančių, ir Vaižgantą, ir Šatrijos Raganą... – tarsi atspėjusi mano mintis prataria Indrė.

– Ir Čiurlionį, – priduriu. Ir tuoj vaizduotėje atkuriu M.K.Čiurlionio „Pasaką”, „Karalaitės kelionę”... Pasižiūriu į Kristutę... M.K.Čiurlionis savo karalaitę vedė keliu į labai aukštą kalną, į saulę, kurios centre buvo išsvajoti gražūs rūmai, gal ir su karalaičiu. Ir visai ne taip jis vedė ir lydėjo kaip J.Biliūnas savo herojus į Laimės Žiburį. Anie, kopdami ir gąsdinami visokių pabaisų, kruvinais keliais, daugelis tikslo nepasiekę krito žemyn ir virto akmenimis. Čiurlionio karalaitei savo kelią į laimės kalną lipant nebyrėjo iš po kojų akmenys – gėlėm, pražydusiom pievom ir kaktusais ta pakalnė virto... „Kristute, Kristute?” – žvelgdamas į jos kažko labai susimąsčiusias akis, matomas mašinos veidrodėlyje, klausiu mintyse. Ar tu įkopsi į savo laimės kalną ir įžengsi į savo rūmus, kaip toji – čiurlioniška?..

Juodas kelias, kylantis į kalną, rūmai, saulės apgobti (M.K.Čiurlionio „Pasaka”, „Karalaitės kelionė, I”). O štai ji – su tokia didele karūna ant galvos, jau stovinti rūmų prieangyje. Atradusi savo laimę? (M.K.Čiurlionis „Pasaka”, „Karalaitės kelionė, III”).

(Bus daugiau)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija