Atnaujintas 2006 rugsėjo 8 d.
Nr.67
(1467)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Žonglieriai

Petras KATINAS

Partijų vadai ir aktyvistai jau pradėjo savivaldybių rinkimų kampaniją, nepaisant to, kad jie įvyks tiktai kitų metų vasario pabaigoje. Pirmasis apie pradėtą savivaldybių šturmą prabilo V.Uspaskicho įpėdinis, naujasis „darbiečių“ bosas, buvęs ūkio ministras K.Daukšys pareiškęs, jog pagrindinis pabėgėlio į savo tėvynę partijos tikslas – laimėti tuos rinkimus. Ir dar įsipareigojo įtraukti į šią neva partiją mažiausiai šešis tūkstančius naujų narių. Matyt, taip kompensuojant kelis šimtus pabėgėlių į kitas partijas. Beje, dar būdamas ūkio ministru K.Daukšys, kaip ir kiti jo kolegos, aišku, su paties A.Brazausko palaiminimu, pamalonino prieš palikdami ministrų kėdes solidžiomis premijomis save ir artimiausius pavaldinius. Paprastai kalbant – savus partiečius. Pasirodo, valdančiajam klanui vis dar negana jau tapusių tradicinėmis Kalėdų ir Velykų papildomų išmokų. „Elitas“ susigalvojo, kad tokia papildoma proga yra dar Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. Ir štai ne kas kitas, o buvęs teisingumo ministras „darbietis“ G.Bužinskas lengva ranka išdalijo savo ištikimiausiems pavaldiniams net 100 proc. atlyginimo dydžio premijas. Iš viso „tik“ per 275 tūkst. litų. Anot eksministro, tai nieko bloga, nes švaistyti pinigus leidžia ministerijos darbo užmokesčio fondas. Aišku, taip pamalonintieji versis per galvą, kad padėtų partijai rengiantis savivaldybių rinkimams.

Iš viso tos savivaldybės daugumoje Lietuvos miestų ir rajonų tapo tikrais biurokratizmo lizdais, kokių nebuvo net sovietmečiu. Netgi iškilusis socialdemokratas parlamentaras Algirdas Paleckis pripažino, jog kreiptis į savivaldybę bet kokiu reikalu yra beprasmiška, nes savivaldybės jau tapo tikromis uždaromis akcinėmis bendrovėmis. Tik, deja, A.Paleckis neaiškina, kad labiausiai pasistengė pirmiausia jo paties partijos tiesioginis viršininkas (tas pats, kurį įvardijo su pasigėrėjimu Z.Balčytis „istorine asmenybe“), jog savivaldybės taptų viena korumpuočiausių valstybės institucijų. O daugelio merų pavardės tapo tiesiog korupcijos simboliais. Vargu ar kas nors pasikeistų tuo atveju, jeigu būtų pakeistas Savivaldybių rinkimų įstatymas. Tokius pakeitimus siūlo neformalus judėjimas Piliečių santalka. Pagal tą pasiūlymą, savivaldybių tarybų nariai turi būti renkami ne tik pagal partijų sąrašus, bet ir balsuojant už atskirus kandidatus. Tenka sutikti su vienu iš Piliečių santalkos kūrėjų, Pilietinės visuomenės instituto direktoriumi Dariumi Kuoliu, kuris sako, jog yra normalu, kai Lietuvos piliečiai turi savo atstovus Seime, bet jų neturi savivaldybių tarybose. Tokiai mišriai savivaldybių rinkimų sistemai pritaria ir Prezidentas, o sprendžiant iš sociologinių tyrimų, pritartų ir dauguma piliečių. Tačiau pačioje visuomenėje, išgyvenančioje politinę depresiją, jau daugelis iš bet kokių rinkimų nesitiki nieko gera ir išvis neketina dalyvauti bet kokiame balsavime. Išties nenormalu, kai pagal galiojančią tvarką seniūnus skiria ne miestų ar rajonų savivaldybės. Kitaip tariant, skiria ta partija ar koalicija, kuri turi daugiausia vietų savivaldybės taryboje. Taigi ką ne ką, bet seniūnus, su kuriais gyventojai susiduria dažniausiai, ir turėtų rinkti vietos gyventojai. Seimas rugsėjo 10 dieną prasidedančioje savo rudens sesijoje lyg ir numato svarstyti savivaldybių rinkimų įstatymo pakeitimo klausimą, tai yra įteisinti, kad kandidatai į savivaldybių tarybų narius būtų renkami ne tik pagal partinius sąrašus, bet ir vienmandatėse apygardose. Tačiau netgi priėmus tokius įstatymo pakeitimus, savivaldybėse vargu ar sumažėtų netvarkos, o pirmiausia – giliai įleidusios šaknis korupcijos. Todėl teisūs tie politikai, kurie teigia, jog niekas taip nekompromituoja demokratijos, kaip savivaldybėse įsigalėjęs korupcijos vėžys, arba neišbrendamas biurokratinis liūnas, į kurį pakliūva daugelis žmonių, susidūrę su apsamanojusiais vietos valdininkais. Beje, daugelis tų vietinių valdininkų ir valdininkėlių, net nepastebint nepriklausomos Lietuvos piliečiams, yra atėję iš sovietinių laikų, kai jie posėdžiavo dar vadinamosiose „darbo žmonių deputatų tarybose“. Ir nebandyk tokiems net užsiminti apie moralinius kriterijus arba bent jau paprastą padorumą. Išgirsi atsakymą, jog politikams keliami pernelyg aukšti moraliniai standartai. Taip kalba ne kokie nors smulkūs valdininkėliai, o Seimo nariai. Taigi pasitvirtina, jog žuvis pūva nuo galvos, ir kol padėtis aukščiausiuose valdžios ešelonuose nepasikeis, tikėtis kokių nors permainų vietinėje valdžioje – bergždžias darbas. Ir kodėl gi nesavivaliauti, jeigu jokiame įstatyme neužfiksuotos tokios sąvokos, koks privalo būti valstybei tarnaujantis žmogus. Deja, tokių įstatymų, ypač iš dabartinės „pragmatiškos“ valdžios, vargu ar sulauksime. Kitaip ir būti negali. Nes, kaip rašė rašytojas Jonas Mikelinskas savo knygoje „Kelionė į Delfus“, pernelyg jau daug visuose valdžios lygiuose „homo sovieticus“. „Tai žmonės be tautos šaknų, be atsakomybės, linkę naudotis svetimu turtu, vienur nualinę puola į kitą vietą“. Ir dar vadinasi „elitu“.

Aišku, kalbant apie vietinę valdžią, pirmiausia turima galvoje miesto ar rajono vadovas – meras. Meras yra tas asmuo, nuo kurio bene labiausiai priklauso miesto ar rajono įvaizdis. Ir ką gi matome, pavyzdžiui, antrajame pagal dydį mieste Lietuvoje, kuriam su merais ypač nesiseka, nors visos strėlės kažkodėl daugiausia sminga vien į sostinės merą? Daugelis kauniečių, nuvykę kur nors pasisvečiuoti į provinciją, gėdijasi prisipažinti esantys kauniečiais, nes buvo išsirinkę meru tokį ubagų karaliumi pasiskelbusį avantiūristą. Nelabai kas pasikeitė Kaune ir išrinkus dabartinį merą. Jau trejus metus Kauno miesto savivaldybei vadovauja liberalcentristas Arvydas Garbaravičius, kuris vis dažniau įsivelia į skandalingas istorijas, kurios tikrai neprisideda prie teigiamo miesto įvaizdžio. Skandalai kyla po skandalų. Ypač kai skelbiami įvairūs konkursai milijoniniams užsakymams vykdyti. Štai Kauno miesto tarybos narys, dabar valdančiosios Liberalcentristų frakcijos narys ir viešosios įstaigos „Kauno intermodalinis terminalas“ iniciatorius Gediminas Petrauskas užsimanė įkurti tą „intermodalą“. Ir bemat savivaldybės taryba, vadovaujama mero A.Garbaravičiaus, už to terminalo studijos parengimą to paties G.Petrausko vadovaujamai įmonei „Kauno nova“ 2003 metais sumokėjo 85 tūkst. litų. Be to, tai pačiai G.Petrausko bendrovei už ilgalaikės miesto strategijos sukūrimą, kurią daugelis vadina miražu, sumokėjo dar 130 tūkst. litų. Tačiau tai tiktai smulkmė, palyginti su kitais mero darbeliais. Pagal jau patvirtintą Kauno strateginį planą, dar šiemet turėjo būti baigta kurti Kauno intermodalinio terminalo valdymo bendrovės infrastruktūra. Tam skirta 4,8 mln. litų, dar 1,7 mln. tikimasi gauti iš Vyriausybės, o ir ES fondų – 5,1 mln. kitų. Kaip teigė tokiais Vasiukų kaimų projektais vis dar bandantis kovoti miesto tarybos Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnas Andrius Kupčinskas, šis projektas miestui yra aiškiai per brangus. Bet tai yra smulkmena, palyginti su dar didesniais miesto lėšų švaistymais. Štai Kauno savivaldybės Vidaus reikalų audito skyrius nustatė daugybę procedūrinių valdininkų pažeidimų sudarant sutartį su Aleksoto tilto transporto mazgo koncesininkų bendrove „Kamesta“. Ta sutartis – net 59 mln. litų vertės. Naujai pradėjęs dirbti Kauno savivaldybės administracijos direktorius Arūnas Keserauskas netikėtai pamatė, jog pagal dar anksčiau sudarytą koncesijos sandorį miestas gali prarasti mažiausiai 20 mln. litų. Besiteisinantis meras A.Garbaravičius iškart įžiūrėjo neva priešrinkiminį šou.

Apskritai antrasis Lietuvos miestas vis labiau virsta apgailėtinu užkampiu, laikinąją sostinę baigia užgožti šiukšlynai, netgi prie visuomeninių pastatų keroja piktžolės. Tai akivaizdžiausiai rodo, kad miestas neturi tikrojo savo šeimininko. Užtat meras, niekieno neįgaliotas, rugpjūčio 18 dieną dviem dienoms buvo išvykęs į Islandiją dalyvauti padėkos akcijoje pirmajai pripažinus atkurtą Lietuvos nepriklausomybę. Tas vizitas buvo aiški priešrinkiminė liberalcentristų akcija. Galima priminti, jog toje padėkos akcijoje galėjo būti ir kur kas labiau nusipelnusių Lietuvai žmonių. Nedingsta iš atminties vienas dabartinio Kauno mero interviu žiniasklaidai. Paklaustas, ką veikė Atgimimo metais, A.Garbaravičius atsakė, jog rūpinosi savo gerove – augino gėles... Matyt, savo asmenine gerove tebesirūpina ir iki šiol.

Todėl nieko stebėtina, kad tas pats „teisės ir teisingumo“ grupelės vadovas R.Paksas pradėjo taip dažnai lankytis Kaune. Jau net ir miesto „gelbėtoją“ numatė. Kažkokį nežinia iš kur atsiradusį ir niekam nežinomą liberaldemokratų koordinatorių Rimą Ručį. Aišku, sostinės mero kėdę R.Paksas pasilieka sau. Atkuto netgi kurį laiką kažkur pradingęs V.Šustauskas. Jis tėškė net du pareiškimus Generalinei prokuratūrai, ragindamas ištirti dvi jam įtarimą keliančias finansines Kauno savivaldybės operacijas. Vienoje jų esą įsipainiojęs ir Kauno meras. Be abejo, neilgai trukus sulauksime ir daugiau panašių gelbėtojų akcijų. Nors miestas ir gerokai nustekentas, tačiau norinčiųjų jame sutvarkyti savo reikalus ir gerovę – netrūksta.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija