Atnaujintas 2006 rugsėjo 13 d.
Nr.68
(1468)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Dar nepabudome

„XXI amžiuje“ esu rašęs apie patriotinio ugdymo problemas. Rašydamas puoselėjau viltį greitai sulaukti grįžtant į mūsų visuomenės, o ypač į valdžios atstovų sąmonę patriotinę dvasią, kurią įnirtingai slopino 50 metų siautėjusi brutali komunistinė diktatūra. Atrodė, jog patriotinio nusiteikimo banga spontaniškai prasiverš ir užlies visą Lietuvą. Deja, 1990 m. kovo 11-osios patriotinio pakilimo banga, nuvilnijusi per visą Lietuvą, ėmė greitai silpti, nes buvusi komunistinė nomenklatūra su savo represinėmis struktūromis veikiai uzurpavo visą valdžią nuo savivaldybių iki Seimo, Vyriausybės bei Prezidentūros. Nomenklatūrine piramidės viršūne tapo buvęs LKP CK pirmasis sekretorius A.M.Brazauskas. Išrinktas Prezidentu, jis veikiai subūrė aplink save nomenklatūros „grietinėlę“ – aktyvius buvusių represinių struktūrų veikėjus, žaibiškai sulindusius į valdžios viršūnes. Vėl įsigalėjo greito ir neskaidraus praturtėjimo manija bei vergiškai nuolankus gręžiojimasis į Kremliaus pusę. Tiek valdžios viršūnėse, tiek ir visuomenėje įsisiūbavo nesveikos nuotaikos, pavojingas politinių nuomonių skaidymasis. Kaip grybai po lietaus ėmė dygti partijos ir partijukės, kurios kiek įmanydamos pešėsi tarpusavyje, o drauge draskė bei supriešino visą tautą. Per partijų rietenas, kurias ypač intensyviai kurstė nomenklatūrinės atplaišos, ėmė silpti spontaniškai prasiveržęs patriotizmas. Tauta suskilo į dvi antagonistines stovyklas: privilegijuotųjų ir pastumdėlių. Apie patriotizmą, kaip vieną svarbiausių kiekvieno piliečio dvasinę vertybę, – nė žodžio. Iš daugybės partijų gal tik konservatoriai ir krikščionys demokratai nedrąsiai ir neryžtingai kėlė būtinybę ugdyti visuomenėje patriotinius jausmus. Deja, jų idėjos liko tik kaip tyruose šaukiančiojo balsas: konservatorių įtaka susilpnėjo, o krikščionys demokratai suskilo į dvi priešiškas grupuotes, kurios neteko politinio svorio ir įtakos visuomenėje. Nomenklatūrai susidarė palankiausios sąlygos sutvirtinti savo politines pozicijas. Visus valdžios ir įtakos svertus greitai perėmė LDDP, vėliau „persikrikštijusi“ į LSDP.

Ką reiškia valstybinės vėliavos, kasdien plevėsuojančios prie mokyklų pastatų per ištisus mokslo metus, jei jos tėra tik kaip paprastas mokyklos pastato papildas! Ką reiškia vieno kito mokytojo atviras ir nuoširdus pokalbis su mokiniais apie tėvynės meilę, jei dešimtys jų kolegų apsiriboja vien sausu mokymo disciplinų dėstymu! Dauguma šiuolaikinių pedagogų, ilgą laiką intensyviai nuodytų kosmopolitizmo tvaiku, nebesugeba, be to, nesistengia patys įsisąmoninti ir mokiniams aiškinti patriotizmo sąvoką. Kaip gali asmuo perduoti kitam asmeniui tai, ko pats neturi?

Patriotinis ugdymas, tautinės dvasios žadinimas kol kas prislėgtas sunkiu abejingumo akmeniu. Ir nors eina jau septyniolikti nepriklausomybės metai, negresia jokie pavojai viešai išreikšti patriotines nuotaikas, tačiau visur jaučiamas tautinis apsnūdimas. Vieni mūsų tautiečiai išvažiuoja į užsienį uždarbiauti be ypatingos nostalgijos, kiti, susisukę patogias gūžtas Lietuvoje, su nepasotinamu goduliu kaupia milijonus, treti plūduriuoja nežinomybėje ir kažko laukia...

Ar buvo kada rimtai, dalykiškai svarstyta merdinčio patriotizmo problema Seime ir Vyriausybėje? Dažnai nagrinėjami ekonominiai valstybės reikalai, kartais pagvildenamos sveikatos, švietimo, kultūros problemos, neužmirštama padiskutuoti atlyginimų valdininkams didinimo klausimais, retkarčiais pasvarstoma, ar verta nuberti po kelis trupinėlius prie kuklių pensijų (ypač prieš valdžių rinkimus). O apie tautinės dvasios kėlimą – nė pusės žodžio. Ar patriotinio ugdymo tema buvo kada nors rimtai nagrinėta kultūros bei švietimo įstaigose? Pasigendame išsamesnių literatūros, spaudos, radijo bei televizijos laidų patriotinio auklėjimo temomis. Dažnos pamaiviškos laidos komercinės televizijos ekranuose, beverčiai paistalai ir siaubą keliančios sensacijos žiniasklaidoje – vien bizniui.

Nelaukime, kada dabartiniai prie aukščiausios valdžios lovių prilindę, nudvasėję ir susikompromitavę pūstažandžiai ims ir staiga prasižios apie tikrąjį, neiškreiptą patriotizmą, jei jų mąstysenose užkoduoti vien kišeniniai reikaliukai. Kol dar liko tėvų ir senelių išsaugotas patriotinio nusiteikimo spindulėlis, branginkime, saugokime ir puoselėkime jį kaip niekuo nepakeičiamą dvasinę vertybę.

Nepraraskime vilties, jog ateis laikas, kai Lietuvos žmonės susitelks patriotiniam nusiteikimui. Juk negalima leisti išnykti toms vertybėms, už kurias kovojo ir dėl kurių žuvo tūkstančiai mūsų tautiečių. 1885-aisiais, carinės priespaudos metais, didis Lietuvos dainius ir tautinio susipratimo šauklys Maironis rašė:

Atsibus tėvynės sūnūs,

Didžią praeitį atminę,

Pagimdys vargai galiūnus,

Ugnimi uždegs krūtinę!

Tikėkime, jog taip ir bus. Tačiau pirmiau pabuskime iš nutautėjimo letargo. Ir kuo greičiau, kad pavėlavus netektų gailėtis. Nunc aut nunquam! (Dabar ar niekados!) Tad parodykime pasauliui, jog mylime ir branginame savo šalį, kaip ją mylėjo ir net savo gyvybes už ją aukojo mūsų tėvai ir protėviai.

Antanas MARČIULAITIS

Ilgakiemis, Kauno rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija