Atnaujintas 2006 rugsėjo 22 d.
Nr.71
(1471)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Pavydas ir jo simptomai

Jei jūsų pašnekovas su sarkazmu ir neapykanta pasakoja apie žmogų, pamąstykite, ar jis tam žmogui kažko nepavydi. O jei jis nenori su jumis nuoširdžiai kalbėti arba apšaudo jus replikomis, tada, matyt, ir jums kažko pavydi. Pavyduoliui sunku užslėpti savo neigiamų emocijų proveržius, nes ir jo akių žvilgsnis, ir kalbos tonas, ir laikysena jį išduoda. Jis nepajėgia džiaugtis kito sėkme ir užjausti nelaimėje. Jei ištiko ką nors neganda, prispaudė vargas, liga, pavyduolis netveria pasitenkinimu.

Paskui pavydą niūriais šešėliais šliaužia neapykanta, keršto aistra, klasta, intrigos, nesantaika, susvetimėjimas ir kitos blogybės, nes tik jos patenkina pavyduolio savimeilę. Teisinga K.Helvecijaus mintis, jog „iš visų aistrų pavydas bjauriausias“. Netgi Katekizme tarp septynių pavojingiausių ydų yra minimas ir pavydas. Taigi ši nereta yda tampa viena sunkesniųjų nuodėmių, kai ji pakenkia kito žmogaus orumui, atšaldo tarpusavio santykius, žlugdo artimo meilę.

Pavydu kunkuliuojantis individas retai tepatiria tikrąjį savo gyvenimo džiaugsmą, neranda dvasinės ramybės, negali susitaikyti su mintimi, kad kitam labiau sekasi ar socialinė padėtis geresnė. Konfliktuoti su savo likimu ir pavydėti kitiems yra kvaila ir beprasmiška. Galbūt kitam galimybės pralobti, intelektualiai aukščiau pakilti ar autoritetą įgyti geresnės nei tau. Ir tegu. Juk jis tau nė kiek netrukdo gyventi.

Mėgavimasis kitų nelaime ar liga yra vienas niekingiausių pavydo pasireiškimų. Iš pavyduolio nelaukime užuojautos ar paramos, nes jo širdis tąkart būna prisipildžiusi piktdžiugiškumo. Pavydo siena atskiria bet kokį nuoširdumą, tarpusavio supratimą ir tikrą meilę. „Pavyduolis sielojasi arba dėl to, kad jį patį ištiko nelaimė, arba dėl to, kad kam nors kitam pasisekė“, – teigia Bionas.

Užuot pavydėjus turtuoliui, gal labiau tiktų jo gailėtis, nes pernelyg didelis praturtėjimas slopina žmogaus dvasingumą. Turtų ir pinigų kaupimas labai dažnai būna susijęs su nešvariomis machinacijomis pakenkiant kitiems. Kita vertus, turtas yra laikinas, tad ir nelabai patikimas dalykas: jį gali bet kada sunaikinti ugnis, stichinės nelaimės arba užgrobti plėšikai. Niekas savo turtų ir milijoninių sumų nenusinešė ir nenusineš į Amžinybę. Mūsų gyvenimas pernelyg trumpas, kad jį eikvotume vien pinigams ir turtams kaupti. Tad nepavydėkime turtuoliams, nes jie, kaip ir visi šios žemiškos kelionės piligrimai, atėjo nuogut nuogutėliai ir išeis į Amžinybę be nieko. Mirtis turto problemą išsprendžia visiems vienodu lygiu.

Pavydėti žmogui kūniško grožio yra toks pat absurdas, kaip aviai pavydėti vešlios vilnos. Pirmiausia reikia rūpintis savo dvasinio grožio puoselėjimu ir išsaugojimu, tada lygiagrečiai išryškės ir išorinis grožis. Kiekvieno žmogaus vidinis grožis apsprendžia ir jo išorinį grožį. O išorinis grožis, deja, ne visada atspindi vidinę būseną. Pažiūrėkime į gražios išvaizdos, bet piktą, susiraukusį žmogų – ir iškart pastebėsime, kad tasai grožis neteko savo žavesio. Arba atvirkščiai, menkos išvaizdos žmogus natūralia šypsena, akių spindesiu, meilės ir atjautos gausumu tampa žymiai patrauklesnis.

Jei ligonis ima pavydėti sveikiesiems, jis savo ligą tik dar labiau apkartina. Toks ligonis turėtų susimąstyti dėl priežasčių, sukėlusių ligą. Gal jis pats kaltas, kad susirgo: nesaikingas gyvenimas, žalingi įpročiai, perdėtas lepinimasis ir grūdinimosi stoka išprovokuoja įvairias ligas. Tad reikia save ir kaltinti dėl neapdairumo, nesantūrumo, nesaikingumo, o ne pavydėti sveikiesiems. Išmokime gyventi taip, kad būtume ir kūnu, ir dvasia sveiki bei stiprūs, tada nereikės pavydėti kitiems.

Dažnai tenka girdėti kalbant: štai tasai, įsitaisęs į minkštą valdžios krėslą, didžiulį atlyginimą gauna. Paprastas pilietis bando lyginti savo ir valdžioje esančiojo padėtį, ir ima jį kamuoti pavydo „liga“. O ją dažniausiai sukelia išpūsti valdininkų atlyginimai. Argi normalu, kai valdininko, bankininko ar komersanto atlyginimai 50, 100 ir net daugiau kartų viršija sunkų darbą atliekančio darbininko atlyginimą ar pensininko socialinę paramą? Diferenciaciją tarp valdininkų ir jiems pavaldžių žmonių reikia taip sutvarkyti, kad nebūtų pažeistas socialinis teisingumas. Apmaudu, kad ne visada šito paisoma, todėl ir iškyla bendravimo problemų, išsikeroja antagonizmas ir pavydo jausmas. Kur paisoma socialinio teisingumo, ten neturi būti vietos pavydui. Sulyginti visus žmones turtiniu, socialiniu ir visais kitais atžvilgiais neįmanoma, o ir nebūtina. Dirbkime kiekvienas tai, kas mums priklauso, vienas iš kito pasimokydami, vienas kitam perduodami patirtį. Tačiau milžiniškas atotrūkis tarp atlyginimų turi būti mažinamas.

Pavydas ne visada turi tik neigiamą prasmę. Santūrus ir nuoširdus pavydas kitiems, turintiems vertingų savybių (pvz., aukštąjį išsilavinimą, ypatingus gabumus, įvairių dorinių savybių ir t.t.), jei tik jie skatina veikti, tobulėti, siekti aukštų tikslų, nėra smerktinas. Bet koks lenktyniavimas išjudina aktyviai veiklai, priverčia siekti pergalių, įveikiant kliūtis. Visa tai pasitarnauja žmonijos pažangai. Kai pavydas tampa skatinamąja jėga, savotišku stimulu, jis ne tik nesmerktinas, bet, priešingai, netgi toleruotinas.

Pavydas pateisinamas tik tada, kai jis skatina ieškoti, dvasiškai tobulėti ir veikti visuomeniškai naudinga linkme. Toks pavydas priešingas siauram asmeniniam pavydui, pasireiškiančiam turto, garbės, karjeros ir kitų egoistinių siekių varžybose.

Pavydas politinėse painiavose gali būti labai pavojingas. Toks pavydas veda ne į pažangą, o į sunaikinimą ir susinaikinimą. Pavydas, kaip politinis ir socialinis reiškinys, buvo užvaldęs visą sovietinę imperiją. Besiremdama nevykusia ideologija, neriboto pavydo smaugiama, sovietinio socializmo mašinerija traiškė tiesą ir teisingumą, prigimtinę žmogaus teisę į turtą, į savarankišką mąstymą, individualią veiklą, kūrybą, kol pagaliau ji pati subyrėjo. Tačiau jos padariniai dar ilgai drieksis juodai kruvinu šleifu.

Ir nei karšta širdis, nei šaltas protas

Į šviesią laisvę kelio nepralauš.

Ir nepatirsiu čia teisybės,

Kur priešas priešą, draugas draugą

Klastingai kryžkelėse saugo

Ir ruošias smogt iš pasalų,

O melą pult melu!

V.Mykolaitis-Putinas,

„Somnambulas“

Pabaigai tiktų patarimas: užuot sprendę apie kitų pranašumą turtiniu, moraliniu ir kitais atžvilgiais, stenkimės dažniau pamąstyti, jog viską apspręs Dievo absoliutus teisingumas ir neišmatuojama, neaprėpiama išmintis.

Antanas MARČIULAITIS

Ilgakiemis, Kauno rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija