Atnaujintas 2006 rugsėjo 29 d.
Nr.73
(1473)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Prel. M.Krupavičiaus perlaidojimas

Kunigai prel. Mykolo Krupavičiaus
perlaidojimo iškilmėse

Rugsėjo 23 dieną Kaune, Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje, perlaidoti į Lietuvą iš Čikagos rugsėjo 20 dieną pargabenti prelato Mykolo Krupavičiaus (1885-1970) palaikai. Vykdant šviesaus atminimo mirusiojo valią, į tėvynę amžinajam poilsiui po daugiau kaip trijų dešimtmečių sugrįžo iškilusis dvasininkas ir Lietuvos valstybės veikėjas. Prel. M.Krupavičius buvo Lietuvos Steigiamojo Seimo, I, II, III Seimų narys, ilgametis Krikščionių demokratų partijos vadovas, nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministras, sumanęs ir įgyvendinęs žemės reformą.


Didysis Tėvynės sūnus

Prelatas Mykolas Krupavičius sugrįžo į Tėvynę, kurią mylėjo labiau už tėvą ir motiną. Tai liudija jo testamentiniai žodžiai, kurie bus iškalti antkapyje: „Lietuvi, tebūnie tau pirmiausia tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tėvynė Lietuva“. Prelatas troško po mirties ilsėtis Lietuvos žemėje. Dar Tilžėje kalėdamas rašė: „Lietuvai atidaviau savo sielą, širdį, sveikatą, jai norėčiau atiduoti ir bedvasį kūną“. 1970-ieji prelato mirties metai buvo pažymėti gūdaus socializmo ženklu, todėl jo mirtinguosius palaikus laikinai buvo priglaudusi Amerikos žemė. Anuomet į prelatą panašūs žmonės sovietinės valdžios buvo vadinami liaudies priešais ir jų vieta buvo lageryje ar Sibiro tremtyje.


Numatydavo kelis žingsnius į priekį

Rugsėjo 21 dieną Lietuvos Respublikos Seime įvyko iškilmingas posėdis prel. Mykolui Krupavičiui paminėti . Spausdiname kelias šiame posėdyje pasakytas kalbas.

Praeities visuomenininkų, valstybės vyrų minėjimai prasmingi tokiu mastu, kokiu padeda suvokti mūsų pačių apleistus darbus ir prigesusį idealizmą. Mokytojo, kunigo, ministro, profesoriaus ir politinio emigranto Mykolo Krupavičiaus biografija žymi praėjusio amžiaus viešojo gyvenimo viršūnes. Ji yra ir vienas akivaizdžiausių liudijimų apie Bažnyčios, dvasininkijos pastangas kurti Lietuvoje krikščioniškais socialiniais principais grindžiamą visuomenę. Kitaip tariant, visuomenę, kuri remiasi ne tik teisėtumu, bet ir teisingumu. Visuomenę, kurioje bendrasis gėris, rūpestis silpniausiais keliamas aukščiau grupinių, partinių ir ypač asmeninių interesų.


„Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą kaip pats save, o Tėvynę už save labiau“

Prelato Mykolo Krupavičiaus
seserėčia Genovaitė Jarumbavičiūtė
dėdės laidotuvėse

Aš savo dėdę prisimenu nuo tada, kai jis buvo Kalvarijos klebonas. Tada buvau dar visai mažutė, tik lankiau mokyklą. Mano mamytė Veronika buvo jo sesuo, vadinasi, aš esu jo seserėčia. Tėvelio brolius vadindavome dėde Kazimieru, dėde Juozuku, o mamytė turėjo tiktai vieną brolį, todėl mes jį vadinome tiesiog dėde. Bet tardavome visada su didele meile ir pagarba. Mamytė kartais leisdavo man nuvažiuoti į Kalvariją kelioms dienoms. Mane nepaprastai žavėjo ir traukė dėdės knygos, jų buvo daug daugiau, negu mūsų namuose, nors mes buvom mokytojų šeima.


Mykolo Krupavičiaus – valstybininko ir politiko – portretas

Dar vaikystėje Mykolą Krupavičių sužavėjo galingos, nepriklausomos Lietuvos valstybės vizija. Atsiminimuose jis rašė:

„Vieną kartą, kai buvau 8-9 metų vyras, motina mane pasiuntė pas (...) eigulį totorių Jablonskį karvei šieno nupirkti žiemai. Jablonskis man pradėjo pasakoti apie Vytautą, koks jis buvo geras totoriams, koks jis buvo galingas ir kokia didelė jo laikais buvo Lietuva, nukabinęs nuo sienos parodė man Vytauto Didžiojo paveikslą su apačioje lenkišku užrašu: „Vytautas didysis Lietuvos kunigaikštis“.


Lietuvai atidavęs ir sielą, ir kūną

JAV lietuvių visuomeninio komiteto prelato Mykolo Krupavičiaus palaikams pervežti į Lietuvą pirmininko Prano POVILAIČIO kalba iškilmingame Seimo posėdyje

Kunigas Mykolas Krupavičius, 1943 metais įkalintas Tilžės kalėjime, rašė laiške savo sesutei į Lietuvą: „Jei Dievas panorėtų šią mano kelionę nutraukti, labai noriu greičiau, kad mano palaikai atsigultų lietuviškoje žemelėje. Lietuvai atidaviau savo sielą, širdį, sveikatą, jai norėčiau atiduoti ir savo kūną“. Savo darbais, savo gyvenimu jis paliko mums visiems turtingą, skatinantį palikimą įvairiose gyvenimo srityse. Savo pasaulėžiūra, savo įsitikinimais buvo krikščionis demokratas.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija