Atnaujintas 2006 rugsėjo 29 d.
Nr.73
(1473)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą kaip pats save, o Tėvynę už save labiau“

Prelato Mykolo Krupavičiaus
seserėčia Genovaitė Jarumbavičiūtė
dėdės laidotuvėse

Aš savo dėdę prisimenu nuo tada, kai jis buvo Kalvarijos klebonas. Tada buvau dar visai mažutė, tik lankiau mokyklą. Mano mamytė Veronika buvo jo sesuo, vadinasi, aš esu jo seserėčia. Tėvelio brolius vadindavome dėde Kazimieru, dėde Juozuku, o mamytė turėjo tiktai vieną brolį, todėl mes jį vadinome tiesiog dėde. Bet tardavome visada su didele meile ir pagarba. Mamytė kartais leisdavo man nuvažiuoti į Kalvariją kelioms dienoms. Mane nepaprastai žavėjo ir traukė dėdės knygos, jų buvo daug daugiau, negu mūsų namuose, nors mes buvom mokytojų šeima. Svarbiausia, kad dėdė, kai aš ruošdavausi važiuoti namo, sakydavo, kad galiu pasiimti kokią nors knygą ir parsivežti. Mane, kaip mažą vaiką, žinote, kas patraukė? Nikolajaus Gogolio „Baubas“, nes buvo labai gražūs spalvoti viršeliai. Dėdė pasakė: „Gal pasirink kitą knygą?“ Aš tada sutrikau, žinau, kad reikia klausyti vyresniųjų, tėvelių ir dėdės, bet aš tiek norėjau tos knygos, kad pagalvojau ir pasakiau: „Dėde, jeigu galima, aš labai norėčiau šitos knygos“. Jis kažkaip lyg ir šyptelėjo ir pasakė: „Gerai, pasiimk“. Jūs įsivaizduojate, kas buvo, kai aš parvažiavau namo – aš, tada antro skyriaus mokinukė, paėmiau skaityti N.Gogolio „Baubą“. Aš ten nieko nesupratau, bet tada labai gerai supratau, kad mums, mažiems ir jauniems, reikia labai klausyti vyresniųjų, tėvelių ir ypač tokio dėdės, kokį aš turėjau.

Vėliau jis beveik visada sakydavo: pasiimk, ką nori. Tada pagalvojau, kaip noriu turėti tuos du paveikslus, tokius labai gražius, Jėzaus ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos. Tai buvo šilkografijos darbai. Kai paprašiau, net nustebau, kad iš karto pasakė: „Gerai, vežkis“. Man net atrodė, kad jis buvo patenkintas, kad aš imu ne knygą, o religinio turinio paveikslą. Todėl vėliau gavau ir skulptūrėlę – Jėzų, nešantį savo kryžių. Mano sesutei dovanojo „Vargo mokyklos“ originalą. Taigi mums atiteko iš dėdės kai kurie labai geri darbai, kurie vis dėlto mums visiems, visai šeimai ir mūsų aplinkiniams, darė labai gerą įtaką. Vėliau aš jį pažinau dar geriau. (...)

Po memorandumo sovietmečiu kurį laiką dėdei dar viskas buvo gerai, bet paskui jis jau turėjo slapstytis. Mane tėveliai su juo išleido vasaroti atseit į Birštoną. Aš tada pirmą kartą pamačiau savo dėdę civiliniais drabužiais, nes jis visą laiką nešiojo sutaną. Beje, sutaną jis vežėsi ir iš Voronežo, kai bolševikų buvo pasmerktas mirti; tada ir barzdą užsiaugino. Man tas nepaprastą įspūdį darė. Aš pagalvojau: štai kaip, toks pavojus, kad gali jį atpažinti, o jis nešasi tą ryšulėlį su sutana. Kai jį ten pakratė iš Voronežo grįžtantį į Lietuvą, pažiūrėjo ir ryšulėlį. Rodos, eina kareivis (pasas toks buvo – kareivio), turįs žmoną Lietuvoje ir šešis vaikus, ir nešasi sutaną. Tai, klausia jo, iš popo nudžiovei? Jis sutiko, tegul būna iš popo nudžiovęs. Kai jau kitą kartą paklausė, tada jis pasakė tarsi koks kareivis: bobai bus sijonas.

Taip jisai atvyko į Lietuvą 1918 metais, tada, kai jau buvo paskelbtas Nepriklausomybės aktas. Bet dar vokiečiai nebuvo jo pripažinę, dar reikėjo darbo, kad Lietuva būtų įteisinta kaip nepriklausoma valstybė. Jam tada labai tiko ir padėjo ta sutana, jis su ja ėjo per Lietuvą. Sakė, apie trečdalį Lietuvos apkeliavęs norėdamas, kad žemės reforma būtų įvykdyta, kad Steigiamasis Seimas būtų išrinktas. O ta jo sutana? Ji vis plyšo, tai jis neturi ką daryti, vis ją karpė. Apkarpė vieną kartą, kitą. Kada jau sutana tebuvo iki kelių, tada jam sakė, kad jis gal komunistas, žodžiu, apsimetęs kunigu. (...)

Kai mes kartu vasarojome, aš turėjau pramokti rusų kalbos, nes prasidėjo sovietmetis. Vyriausioji mano sesutė kasdien pasakydavo po 30 rusiškų žodžių. Dėdė manęs niekada nieko neklausė, pas mus namuose irgi niekas neklausė, sakė: tavo reikalas, kaip tu mokaisi. Stengėmės, kaip galėjome. O vieną kartą dėdė įeina į kambarį ir sako: „Genute, leisk, aš pažiūrėsiu, kaip tu išmokai šios dienos užduotį“. Aš nesutrikau, nes mokiausi kiek galėjau ir buvau tikra, kad viską moku. Jis tikrina, tikrina, sako: „Možet byt“. O aš nežinau, ką tai reiškia. Labai sutrikau, bet dėdė manęs nebarė. Tik pažiūrėjo į mane savo juodom giliom akim, su priekaištu. Man atrodė, kad tos jo akys kalbėjo: kaip tu gali neatlikti savo pareigos? Gyvenime reikia atlikti pareigas kaip galima geriau, kaip tavo jėgos leidžia. Aš manau, taip, kaip jis darė. Nuo tada mano tas bruožas – pareigingumas – sustiprėjo.

Kai jis sėdėjo Tilžės kalėjime, mano mamytei rašydavo laiškus. Galiu jums vieną parodyti kaip tikrą dokumentą. Čia, žinoma, atšviesta, nes originalą išlaikiau ir atidaviau gerbiamam arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui. Yra tik nuorašas, bet jis rašytas dėdės ranka. Ir kas charakteringa, jis rašė: Lietuvai atidavė sielą, širdį, darbą ir norėtų, kad bedvasis kūnas ilsėtųsi lietuviškoje žemelėje. Ir apačioje jau parašas, tikras: „Pasirašė kunigas M.Krupavičius“. Mes tada labai stebėjomės, kodėl dėdė taip pasirašo, jis visada rašydavo arba „dėdė“, arba kartais mamytei rašydavo „Mikas“, „Mykolas“. Dabar, po daugelio metų, supratau, kad čia buvo kaip testamentas. (...) Vėliau, jau po dėdės mirties, gavau knygą „Dievui ir tautai“. Joje rašoma, kad Valiūnas prie jo karsto pasakė: mes tikimės, ateis diena, kada galėsime jo kūną parvežti į mylimą jo tėvynę Lietuvą. Štai tokie buvo du pageidavimai. Nors buvo ir visokių kliūčių. Krikščionys demokratai seniai to norėjo, kai tik atėjo nepriklausomybė, Bažnyčia irgi norėjo parsivežti. Ir aš maniau, kad krikščionys demokratai sudės po litą du ar po penkis. Ir Amerikos lietuviai sakė, kad parveš iki Lietuvos ir palaidosime. Taip bus išleista mažiausiai lėšų. (Ir dėdė buvo labai taupus. Sau tik minimumą pasilikdavo, o šiaip viskas buvo žmonėms, Lietuvai.) Todėl ilgai nesikreipėme į Vyriausybę. (...)

Paskui Amerikos lietuviai sakė jo nebeatiduosiantys, nes Krikščionių demokratų partija suskilusi ir nėra kam atiduoti. O jie nori, kad viskas vyktų iškilmingai, kaip dėdė to vertas. Taip susiklostė, kad reikėjo kreiptis man, kaip giminaitei, kad jį Amerikos lietuviai atiduotų. Pagalvojau, kur dabar man rašyti: Vyriausybei, A.M.Brazauskui ar dar kur? Ne, dėdė buvo žemės ūkio ministras, tai aš ir kreipsiuosi į Žemės ūkio ministeriją. Paprašiau, kad patarpininkautų parvežant M.Krupavičiaus palaikus. Ir viskas. (...) Matote, kaip kartais viskas išeina į gera. Dėdės palaikai vakar jau buvo Lietuvoje, aš pati mačiau. Lėktuvas leidosi, paskui jį vežė, o man taip norėjosi apkabinti jo karstą. 1970 metais, kai jis mirė, tai buvo liūdnos dienos. Tėtukas slapta pasiklausė „Amerikos balso“, ir mes sužinojome, kad jis mirė. Jo parvežti negalima, o jis taip norėjo čia būti. Kiek metų reikėjo laukti. Vis dėlto atėjo laikas, ir jo palaikai parvežti. Ačiū jums, ačiū visiems, kurie visą laiką to norėjo, – ir Krikščionių demokratų partijai, ir visiems visiems. Jis yra čia, ir aš manau, kad jo sugrįžimas tokiu sunkiu Lietuvai laiku turbūt irgi kažką reiškia.

Dar norėčiau pasakyti, kad dėdė visada darė tai, kas reikia, kas būtina. Ir mums visiems reikia taip elgtis, jeigu ir sunku, jeigu ir atrodo, kad tai neįmanoma. Bet jeigu kiti nedaro, tai tu daryk. Norėk padaryti, ir Dievas padės. Jo gyvenimas buvo paskirtas Dievui, žmonėms, Lietuvai. Todėl manau, kad tikrai gerai pasirinko savo kredo: mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą kaip pats save, o tėvynę už save labiau. Kai susitinku su mokiniais, kartais išdrįstu paprašyti, kad pakartotų šitą kredo ir įsimintų. Aš negaliu prašyti, kad ir jūs taip padarytumėte, bet gal aš kartosiu, o kurie galite, pritarkite: mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą kaip pats save, o tėvynę už save labiau.

Genovaitė JARUMBAVIČIŪTĖ,
Prelato Mykolo Krupavičiaus
seserėčia, mokytoja

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija