Atnaujintas 2006 spalio 4 d.
Nr.74
(1474)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Žymiausias nepriklausomybės laikų politikas ir visuomenės veikėjas

Prel. Mykolas Krupavičius

Į tėvynę grįžta epochinė mūsų valstybės figūra, vienas iš jos didžiavyrių – prelatas Mykolas Krupavičius, krikščionių demokratų patriarchas, garsus valstybininkas. Jo aktyvios visuomeninės-politinės veiklos, trukusios daugiau kaip šešiasdešimt metų, tikslas buvo nepailstama tarnystė Lietuvai. Tai žmogus, kurio gyvenimo kelias yra mūsų tautos lemties, jos kovų ir vilčių atspindys: išaugintas XIX amžiaus tautinio atgimimo idealų, brandintas krikščionybės mokymo, jis sėkmingai dalyvavo įgyvendinant didžiausią savo gyvenimo projektą – nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą. Jam buvo lemta išgyventi nepriklausomybės atkūrimo rūpesčius, patirti tautos laisvės džiaugsmą, demokratijos grimasas savo tėvynėje ir okupacijos tamsumus, tačiau jis visada liko taurus ir ištikimas tautos sūnus, atkakliai gynęs lietuvybės ir krikščioniškosios demokratijos vertybes mūsų politikoje, nepailstamai egzilyje organizavęs kovą už Lietuvos laisvės bylą ir istorinį teisingumą, vienijęs išeiviją. Tiksliausiai M.Krupavičiaus vaidmenį valstybės istorijoje yra apibūdinęs profesorius Edvardas Gudavičius: „Jis mūsų istorijoje yra tokio masto asmenybė, kurią reikėtų gretinti su Vytautu Didžiuoju“.

Į XXI amžiaus nepriklausomą tėvynę sugrįžta tas politikas, visuomenės veikėjas, be kurio veiklos neįsivaizduojama XX amžiaus Lietuvos valstybės kūryba, lėmusi tautos atsparumą visoms XX amžiaus okupacijoms ir negandoms, uždegusi negęstančią laisvės viltį. Jis, jo autoriteto galia neabejotinai veikė mus ir tada, kai mes stovėjome Baltijos kelyje ar su jauduliu laukėme Kovo 11-osios išvakarėse lemtingo apsisprendimo ir jo gintų idealų įgyvendinimo.

Mūsų tėvų ir senelių kartai jis pirmiausia yra žemės reformos autorius. Pats prelatas jau 1954 metais kukliai prisipažins, kad jos autorius buvo ne asmuo, bet kolektyvas, o tas kolektyvas – visa Lietuva, žemės reforma – Vox populi, tautos reikalavimo padaras. Tautos lūkesčiai – politikos prioritetų diktatorius, jeigu politikų klausa yra gera, jeigu politika suvokiama kaip tarnystė žmonėms.

Kuo labiau giliniesi į šio veikėjo darbus, tuo įtikinamiau supranti, kad jis iš tiesų yra ryškiausias mūsų tautos socialinis reformatorius, pakeitęs mūsų tautą, jos santykį su valstybe. Žemės reforma nebuvo tik jos padalijimas – tai platus, įvairiapusis, daugialypis veikimas. M. Krupavičiui dirbant žemės ūkio ministru, įsteigta Žemės ūkio akademija, 14 žemės ūkio mokyklų, per 2 tūkst. pradžios mokyklų, 10 mokytojų seminarijų, įsteigta apie 800 javų valymo punktų, pieno perdirbimo bendrovių, pieninių, linų perdirbimo, vaisių ir daržovių džiovinimo punktų. Tokia aiški politika lėmė, kad Lietuvoje intensyviai formavosi nauja ūkininkavimo tradicija, grindžiama privačia nuosavybe: kūrėsi šeimos ūkiai, vyravo efektyvesnis savininko darbas, mažėjo socialinė diferenciacija, greitai formavosi stiprus vidurinysis visuomenės sluoksnis. Vergo, samdinio laikyseną pakeitė žmonių aktyvumas, tikras pilietiškumas, pasitikėjimas savo valstybe. Todėl M.Krupavičius pelnytai laikytinas vienu ryškiausių modernios, vakarietiškos mūsų valstybės kūrėjų, visuomenės pažangos iniciatorių. Reforma padarė esminį postūmį agrarinio krašto vystymuisi ir modernėjimui. Jis pats vėliau rašys: „Įsivaizdavau Lietuvą mūriniais namais ir raudonais stogais. Nepriklausomybės laikais ta gerovė buvo pasiekta, to niekas negali paneigti . Po žemės reformos Lietuva iš šiaudinių stogų ir beraščių žmonių krašto tapo pažangia, veržlia šalimi“.

Man M.Krupavičius greta kitų ryškių nepriklausomos valstybės kūrėjų krikščionių demokratų – Aleksandro Stulginskio, Leono Bistro, Antano Tumėno, Vlado Jurgučio, Kazimiero Šaulio ir kt. – yra politiko valstybininko etalonas, kuriame dera gilus teorinis pasirengimas, praktinis veiklumas, patriotizmas ir moralinis švarumas – veiksniai, lėmę politiko autoritetą ir populiarumą. Pašauktasis politikas, charizmatinis lyderis – tokį jį mena amžininkai. Nepaneigiama ir tai, kad M.Krupavičius buvo vienas ryškiausių krikščionių demokratų partijos organizatorių Lietuvoje XX a. pradžioje bei jos įtakingiausių vedlių, partijos, kuri, turėdama Seime daugumą iki 1926 metų, buvo atsakinga už valstybingumo įtvirtinimą. Kazys Grinius, 1926 metais perimdamas iš A.Stulginskio Prezidento pareigas, pripažins: „Lietuvos garbė yra pakelta viso pasaulio akyse. Praėjusių šešerių metų Lietuvos Respublikos gyvenimo išdavomis daug kur galima pasidžiaugti“.

M.Krupavičius – nuoseklus krikščioniškosios demokratijos ideologas ir praktikas Lietuvoje, puikiai jautęs tautos lūkesčius, drąsus ir veržlus, kai reikia – radikalus ar pripažįstantis daugumos pasirinkimą. Jau Čikagoje 1961 metais jis apibendrins savo politikos sampratą: „Politika yra kažkas šventa. Politika yra rūpinimasis kitais ir rūpinimasis visuma. Politika nėra pirmaeilis rūpinimasis savo paties gerove, bet bendruoju gėriu“. 1922 metais rašytame straipsnyje „Demokratybės mokymas“ M.Krupavičius labai aiškiai dėsto krikščioniškosios socialinės etikos nuostatas: „Turtingas, mokytas, turįs aukštą vietą visuomenėje turi daugiau duoti artimui, (...) labiau pavargęs, mažiau doroje išsitobulinęs, daugiau yra reikalingas medžiaginės pagalbos, patarimo, globos ir dorybės bei tobulumo pavyzdžio“. Solidari, sugyvenanti visuomenė – jo idealas, naštos pasidalijimas – būtinas gyvenimo principas, socialinė sanglauda ir teisingumas – visuomenės stabilumo pamatas. Taigi politiką prelatas suprato kaip politinį-ekonominį veikimą siekiant ginti visų interesus bei įtvirtinti aiškias vertybes. Politika be vertybių matmens dažnai tėra rūpestis savo gerove. Beje, M.Krupavičius buvo gerai susipažinęs su įvairiomis politinėmis srovėmis ir jų doktrinomis – nuo socializmo (sakoma, Markso „Kapitalą“ skaitęs tris kartus) iki liberalizmo, tačiau buvo tvirtai įsitikinęs, kad krikščioniškosios demokratijos principais grindžiama politika efektyviausiai realizuoja visuomenės gerovės siekius. Toks nuoseklus liko visą gyvenimą.

Ir šiandien mes kartkartėmis girdime kalbant, kad politika yra nešvari, kad joje nieko gražaus nėra, kad joje tik interesai ir grupuočių grumtynės. M.Krupavičius visą gyvenimą gynė politiką nuo tokių vertinimų, iš esmės kalbėdamas apie politikos moralumo būtinybę. Jis dažnai savo tekstuose ir kalbose kartodavo, kad politika yra aukščiausia kultūra; be jokių moralinių nuolaidų pripažino, kad „politika žmogaus nepurvina, jeigu ji gerai atliekama“, kėlė politikams sąžiningumo imperatyvą. Pats toks ir buvo: principingas, savotiškas asketas politikoje, nesusikrovęs jokių turtų ar gerovės sau (prisimenama, pėsčias atėjo į Žemės ūkio ministeriją, pėsčias ir išėjo), nes tokia elgsena prieštaravo jo išpažįstamoms vertybėms. Jis visiškai nebijojo rizikuoti savo padėtimi, kad, kam nors įtikdamas, jos neprarastų – jis jokiu būdu neišduodavo savo idealų ir vertybių ir nėjo į jokius kompromisus, jei reikėdavo juos paminti.

Jau būdamas opozicijoje, M.Krupavičius nesusiviliojo siūloma diplomatine tarnyba, o liko negailestingas valstybės konstitucingumo ir demokratijos gynėjas. Dėl savo politinio tiesumo buvo daug kam neparankus ir nepatogus, nes atkakliai stovėjo valstybės, krikščioniškosios demokratijos ir lietuvybės sargyboje. Toks aiškus politinis nusistatymas yra pavyzdys šiandien, kai matai dabartinių politikų migravimą iš vienur į kitur. M.Krupavičius, palikęs valstybininko aukštumas, nesigėdijo dirbti vikaru, metęs profesoriaus pareigas, – klebonu. Tai žmogus, gebėjęs save realizuoti bet kurioje srityje, ką bedirbo, tai atsakingai ir sąžiningai.

Du iškilieji krikdemai valstybininkai – M.Krupavičius ir A.Stulginskis – buvo bendražygiai, bendraminčiai. Jų gyvenimą raudona linija perbraukia sovietinė okupacija. Abiejų likimas panašus – tremtis. Prezidentas, pergyvenęs gulago siaubą, Lietuvoje lieka užmirštas ir niekam nereikalingas, M.Krupavičius su didžiausia energija veikia išeivijoje, burdamas lietuvius ir tęsdamas tėvynės laisvės bylą: čia, gimtinėje, okupacinių jėgų ir jos parankinių juodinamas, smerkiamas ir visaip koneveikiamas.

Prel. M.Krupavičius grįžta į laisvą Lietuvą. Šiandien galime ir turime geriau, esmingiau suprasti ir pajausti šio politiko darbų svarbą ir reikšmingumą mūsų valstybingumo istorijoje. Viliuosi, kad šis sugrįžimas paskatins mus apmąstyti savo veiklos vertybes ir principus, sustiprins patriotines nuostatas, kad prel. M.Krupavičiaus pavyzdys įkvėps politikus konstruktyviam darbui Lietuvos ir visų gerovei. Reikia, kad žmonės, ypač politikai, ne tik prisimintų jo nuopelnus valstybei, bet ir – svarbiausia – suprastų, įsisąmonintų jo politinės kultūros dekalogą: jo centras – krikščionybė, lietuvybė, demokratija.

Jis priklauso visai Lietuvai, į ją ir sugrįžta.

Valentinas STUNDYS
Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas

Kalba, pasakyta Seime prelato M.Krupavičiaus minėjime rugsėjo 21 d.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija