Atnaujintas 2006 spalio 4 d.
Nr.74
(1474)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Praeities pamokos turi padėti susitaikyti

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI
sveikinasi su islamo šalių ambasadoriais

Šventasis Tėvas musulmonų
tikėjimo žmonėms rodo pagarbą

Diplomatija tarpreliginio dialogo tarnyboje

Dėdamas pastangas pagerinti pastaruoju metu ypač aktualiais tapusius krikščionių ir musulmonų santykius, popiežius Benediktas XVI savo vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe, netoli Romos, priėmė ambasadorius tų islamo daugumos šalių, su kuriomis Šventasis Sostas palaiko diplomatinius ryšius. Į rugsėjo 25 dieną vykusį susitikimą buvo atvykę pasiuntinybių Vatikane vadovai iš Kuveito, Jordanijos, Pakistano, Dramblio Kaulo Kranto, Indonezijos, Turkijos, Bosnijos ir Hercogovinos, Libano, Jemeno, Egipto, Irako, Senegalo, Alžyro, Maroko, Albanijos, Tuniso, Libijos, Irano ir Azerbaidžano.

Šiuo metu su Šventuoju Sostu glaudžius diplomatinius santykius palaiko 174 pasaulio valstybės, iš kurių 27-eriose gyventojų daugumą sudaro musulmonai, todėl šie ryšiai vaidina svarbų vaidmenį tarpreliginiam dialogui. Pirmosios islamo daugumos šalys, su kuriomis Vatikanas užmezgė diplomatinius ryšius dar 1947 metais, buvo Egiptas ir Libanas. Vėlesniais dešimtmečiais savo diplomatines atstovybes prie Šventojo Sosto abipusiu susitarimu įkūrė kitos islamiškosios valstybės iš Viduržemio jūros pakrantės Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, iš kitų Azijos regionų bei buvusiai Sovietų Sąjungai priklausiusios musulmonų daugumos respublikos (Uzbekistanas ir kitos). Vėliausiai diplomatinius santykius su Vatikanu užmezgė musulmonų šalys iš islamo kilmės centro Arabijos pusiasalio – Bachreinas (2000 m.) ir Kataras (2002 m.).

Be abejonės, ypatingi nuopelnai stiprinant tarpreliginį dialogą su musulmonais, taip pat ir diplomatijoje, priklauso didžiajam popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatui (1978-2005), kurio metu Šventasis Tėvas aplankė daugumą islamo šalių. Ypač buvo įsimintinas Jono Pauliaus II susitikimas su musulmonų jaunimu 1985 metais perpildytame Maroko sostinės Kasablankos stadione, taip pat jo 1986 metais pradėti Asyžiaus tarpreliginiai Maldos už taiką susitikimai bei 2001 metais įvykęs istorinis apsilankymas Sirijos sostinės Damasko didžiojoje Omajedų mečetėje.

Diplomatiniams Vatikano siekiams stiprinti su daugiau kaip milijardą tikinčiųjų turinčia islamo religija tarnauja svarbus Šventojo Sosto struktūrinis padalinys – Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba, kuri buvo įkurta 1988 metais pertvarkius nuo 1954 metų veikiantį Nekrikščionių reikalų sekretoriatą. Minėta taryba reguliariai rengia susitikimus su kitų religijų, taip pat ir su islamo, dvasiniais vadovais, perduoda Šventojo Sosto sveikinimus pagrindinių musulmonų švenčių proga, Popiežiaus nurodymu redaguoja svarbiuosius skirtingų tikybų dialogui skirtus dokumentus. Prie Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos veikia dar 1974 metais sudaryta Religinių santykių su musulmonais komisija, kuriai priklauso žymūs šios srities ekspertai.

Patvirtinta pagarba islamo išpažinėjams

Kaip tik dabartinis Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas prancūzas kardinolas Polis Puparas, kuris taip pat vadovauja ir Popiežiškajai kultūros tarybai, pradėjo susitikimą Kastelgandolfe visų susirinkusiųjų vardu pasveikinęs Šventąjį Tėvą ir padėkojęs jam už galimybę pasidalyti krikščionių ir musulmonų santykių rūpesčiais „šiuo atsakingu laiku“. Jis priminė, kad susitikime taip pat dalyvavo Italijos musulmonų tarybos 14 narių ir Italijos islamo studijų centro atstovai. Statistikos duomenimis, Italijoje, turinčioje apie 60 milijonų gyventojų, yra pusantro milijono musulmonų, daugiausia imigrantai iš Šiaurės Afrikos ir jų palikuonys.

Į susitikimą su Popiežiumi buvo atvykę Pasaulio musulmonų lygos ir Arabų šalių lygos atstovai. Iš musulmoniškųjų šalių, kurios palaiko diplomatinius santykius su Vatikanu, tačiau į susitikimą su Benediktu XVI savo atstovų neatsiuntė, buvo tik Sudanas, Bangladešas ir keturios posovietinės Sovietų Sąjungos šalys: Kazachstanas, Uzbekistanas, Tadžikistanas ir Kirgizstanas, kurios islamo pasaulyje didesnės įtakos nedaro.

Kardinolas P.Puparas savo pasisakyme akcentavo Šventojo Tėvo padrąsinančius žodžius dėl krikščionių ir musulmonų dialogo, išsakytus Vokietijos mieste Kelne per Pasaulio jaunimo dienas 2005 metų rugpjūtį. Tuomet popiežius Benediktas XVI sakė, jog krikščionių ir musulmonų dialogas yra „gyvybiškai svarbus“, nes nuo jo „priklauso visų mūsų ateitis“. Šiam dialogui įpareigoja abiejų religijų bendra kilmė sekti Abraomą - „mūsų tikėjimas į vieną Dievą ir mūsų pagarba žmogiškajam asmeniui, sukurtam pagal Jo paveikslą ir panašumą“. Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas taip pat pabrėžė, kad dabartinis Popiežius savo prasmingame raginime „darbuotis dėl tikėjimo ir proto naujos simbiozės pasitikinčiame ir taikiame religijų ir kultūrų dialoge“ lieka ištikimas savo pirmtako Jono Pauliaus II – „Dievo skelbėjo ir taikos piligrimo“ – vaisingam paveldui. Kadangi abi – krikščionių ir musulmonų – religijos, nepaisant jų skirtumų, kuriuos privalu gerbti, liudija „žmogiškojo asmens ypatingą atvirumą aukščiausiam slėpiniui, Dievo slėpiniui“, kuris yra gailestingas ir pasirengęs mums pagelbėti, todėl šis dialogas yra dar įmanomesnį.

Atsiliepdamas į šį kardinolo P.Puparo sveikinimą ir palinkėjimus, popiežius Benediktas XVI, pradėdamas savąją kalbą, kuri buvo pasakyta diplomatine prancūzų kalba ir kurią tiesiogiai transliavo pagrindinis arabų informacinis televizijos kanalas „Al-Jazeera“, paaiškino, kad surengti Kastelgandolfe vykusį susitikimą jį paskatino siekis „stiprinti draugystės ir solidarumo saitus tarp Šventojo Sosto ir musulmonų bendruomenių visame pasaulyje“. Konkrečiai nebeaptardamas kitų šio susitikimo priežasčių, Šventasis Tėvas tik pastebėjo, kad jos „gerai žinomos“ ir kad apie jas jau kelis kartus anksčiau yra pasisakęs. Turimas omenyje Popiežiui lankantis Rėgensburgo universitete jo cituotas viduramžių tekstas, kuriame Bizantijos imperatorius Manuelis Paleologas islamo plėtrą sieja su prievarta. Ši citata sukėlė aštrią Popiežiaus kritiką musulmonų šalyse, ir Benediktas XVI kelis kartus pareiškė apgailestavimą, kad nebuvo teisingai suprastas, nes minėta citata neatspindi jo asmeninės nuomonės.

Kreipdamasis į jo sukviestus islamo šalių ambasadorius, Šventasis Tėvas dar kartą pakartojo savo „didžią pagarbą“ musulmonų tikintiesiems. Šį kartą jis ištisai citavo II Vatikano Susirinkimo deklaraciją dėl Katalikų Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis, kurioje skelbiama: „Bažnyčia su pagarba žvelgia į musulmonus, nes jie garbina vieną, gyvą, iš savęs esantį, gailestingą ir visagalį Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją, kalbėjusį žmonėms. Jie stengiasi visa siela paklusti Dievo slėpiniams ir sprendimams, kaip Dievui pakluso Abraomas, su kuriuo save sieja islamo tikėjimas“ („Nostra aetate, Nr. 3).

Linkėjo geresnio tarpusavio supratimo

Popiežius Benediktas XVI toliau priminė savo programinę nuostatą, išsakytą pradedant savąjį pontifikatą 2005 m. balandžio 25 d., kai susitikime su kitų tikybų jį pasveikinti atvykusiomis delegacijomis patvirtino, jog nori tęsti „draugystės tiltų statybą“ su visomis religijomis, ypač stiprinant krikščionių ir musulmonų dialogą. Šiame pasaulyje, paženklintame reliatyvizmo ir moralinės sumaišties, kada taip dažnai bandoma paneigti proto transcendentiškumą ir universalumą, iškyla didelis autentiško dialogo tarp religijų ir kultūrų poreikis, „gebantis padėti mums vaisingo bendradarbiavimo dvasia kartu įveikti visas įtampas“, aiškino Šventasis Tėvas diplomatams Kastelgandolfe. Jis išreiškė viltį, kad darbai krikščionių ir musulmonų bendravimo plotmėje, kurie buvo tokie akivaizdūs jo pirmtako Jono Pauliaus II pontifikate, ne tik bus tęsiami, bet ir toliau vystomi. Tam reikalinga ne tik nuoširdaus ir pagarbaus dialogo dvasia, kas yra savaime suprantama, bet ir „vis autentiškesnis abipusis pažinimas“, kuris leistų pripažinti abiem tikyboms bendras religines vertybes, o kartu ir esamus skirtumus, kurie su pagarba būtų lojaliai priimti. Be abejonės, čia galėtų padėti religinis švietimas, kuris būtų atviras kitų tikybų pažinimui atskleidžiant bendrumus ir skirtumus tiek teologinėje, tiek ir istorinio vystymosi plotmėse.

„Tarpreliginis ir tarpkultūrinis dialogas yra būtinas drauge kuriant taikų ir brolišką pasaulį, ko taip karštai trokšta visi geros valios žmonės, - kalbėjo popiežius Benediktas XVI. – Šioje srityje mūsų amžininkai laukia iš mūsų iškalbingo liudijimo, kad visiems žmonėms būtų parodytas gyvenimo religinės dimensijos vertingumas“. Kadangi audiencijoje dalyvavo ne teologai, o diplomatai, šalių vyriausybių atstovai, tai savo kalboje Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į religijų santarvei ir dialogui svarbią tikėjimo išpažinimo laisvės problemą, ypač aktualią krikščionių mažumoms islamiškose šalyse.

„Likdami ištikimi savo religinių tradicijų mokymui, krikščionys ir musulmonai turi išmokti dirbti kartu, kas daugeliu atvejų jau yra įprasta, kad būtų išvengta visų netolerantiškumo formų ir pasipriešinta visoms prievartos apraiškoms“, - pabrėžė Popiežius, nurodęs, kad tuo turi rūpintis tiek religinė, tiek ir politinė vadovybė. Čia jis vėl pasirėmė II Vatikano Susirinkimo deklaracijos „Nostra aetate“ istorinės praeities vertinimu ir socialiniais krikščionių ir musulmonų dialogo prioritetais. „Nors bėgant amžiams tarp krikščionių ir musulmonų buvo daug nesutarimų ir vaidų, Susirinkimas kviečia visus pamiršti praeities įvykius ir su tikru nuoširdumu siekti tarpusavio supratimo, taip pat bendromis jėgomis saugoti bei ugdyti socialinį teisingumą, moralines vertybes, taiką ir laisvę“, - teigiama minėtame dokumente.

Abipusio supratimo svarba

Benediktas XVI paaiškino, jog kartais skaudi praeities patirtis turi skatinti ne priešiškumą, bet „padėti siekti susitaikymo“, kuris turi būti grindžiamas kiekvieno individo laisvės ir tapatumo gerbimu. Čia jis nurodė svarbų abipusį principą tarpreliginiuose santykiuose, tai yra reikalavimą, jog kokia religijos laisvė egzistuoja musulmonų mažumai krikščioniškose Vakarų šalyse, tokia pat padėtis turėtų būti ir krikščionių mažumos islamiškuose kraštuose. Kad ši nuostata nėra naujas dabartinio Popiežiaus mokymas, ambasadoriams jis priminė savo pirmtako Jono Pauliaus II pareiškimą minėtame 1985 metų susitikime su musulmonų jaunimu.

„Pagarba ir dialogas reikalauja abipusio supratimo visose sferose, ypač kai kalbama apie pagrindines laisves ir pirmiausia religijos laisvę, - sakė tuomet Jonas Paulius II. – Tai skatina taiką ir sutarimą tarp žmonių“. Ši nuostata yra svarbi, tačiau neišankstinė krikščionių keliama sąlyga tarpreliginiam dialogui pradėti. Kaip pažymi rugsėjo 22 dieną duotame interviu Jungtinių Valstijų katalikų laikraščiui „National Catholic Reporter“ Popiežiškojo Grigaliaus universiteto Religijų ir kultūrų studijų instituto rektorius amerikietis jėzuitas kunigas Danielius Medigenas, krikščionių pozicija – vesti dialogą be išankstinių sąlygų kėlimo su viltimi, kad jame vyks atitinkami teigiami pasikeitimai tarpusavio bendravime.

Kunigas D.Medigenas pažymėjo, kad abipusiuose siekiuose juntama tam tikra pažanga. Pavyzdžiui, konservatyvios islamiškos Kuveito ir Kataro valstybės yra užmezgusios diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu ir jose jau leidžiama statyti naujas bažnyčias. Tačiau Saudo Arabija šioje srityje lieka išimtis, nes ten krikščionių viešas tikėjimo išpažinimas apskritai yra draudžiamas. Musulmonai kartais aiškina, kad Saudo Arabija su Mekos ir Medinos dvasiniais centrais islamui reiškia tą patį, ką Vatikanas krikščionybei, todėl jeigu krikščionys nori statyti bažnyčias Saudo Arabijoje, jie turi leisti musulmonams pastatyti mečetę Vatikane. Žinoma, šis lyginimas gana abejotinas, nes 40 milijonų gyventojų turinčioje Saudo Arabijoje gyvena šimtai tūkstančių dirbti atvykusių krikščionių iš įvairių šalių, ir jų religijos laisvė yra visiškai suvaržyta. O Saudo Arabija pačiame Romos centre, kur taip pat gyvena nemažai imigrantų musulmonų, yra pastačiusi didžiausią mečetę Europoje.

Baigdamas maždaug valandą trukusį susitikimą Kastelgandolfe su „brangiais draugais“, kaip Popiežius į susirinkusiuosius kreipėsi ne kartą, Šventasis Tėvas meldė gailestingojo Dievo, kad Jis krikščionis ir musulmonus vestų „vis autentiškesnio supratimo keliu“. Linkėdamas, kad Visagalis dovanotų islamo išpažinėjams ramų ir taikų gyvenimą, Popiežius pasveikino juos su prasidėjusiu šventuoju Ramadano mėnesiu, per kurį laikomasi griežto pasninko. Kad šis laikotarpis jau prasidėjęs, akivaizdžiai matėsi, nes audiencijos svečiai net nepalietė jiems siūlytų apelsinų sulčių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija