Atnaujintas 2006 spalio 6 d.
Nr.75
(1475)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Jie kūrė Lekėčių parapiją

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Pirmasis Lekėčių klebonas
kun. Justinas Staugaitis

Baltrus Bertulis

Vincas Tamulaitis – Barzdukas
Autoriaus nuotrauka ir fotokopijos

Trečiadienį, spalio 4 dieną, sukako 100 metų, kai 1906-aisiais Lekėčiuose iškilmingai buvo atšvęstas parapijos įkūrimas. Ši diena sutapo su Šv. Pranciškaus atlaidais ir tapo kasmete Lekėčių parapijos švente. Šią užgimstančią tradiciją aktyviai rėmė pirmasis parapijos klebonas, būsimasis 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, o vėliau ir Telšių vyskupijos vyskupas Justinas Staugaitis (1866-1943). Šventės metu parapijiečiai su savo klebonu pasidžiaugdavo ne tik praėjusių metų sielovados, bet ir atliktais visuomeniniais darbais. O šių darbų besikuriančioje parapijoje buvo daugybė. Klebonas Lekėčiuose įkūrė „Žiburio“ ir Blaivybės draugijų skyrius, įsteigė bibliotekėlę, skaityklą, rūpinosi mokyklos reikalais, suaugusiųjų švietimu. Reikėjo šiaudais dengtą koplyčią paversti parapijos Šv. Kazimiero bažnyčia. Reikėjo ją remontuoti, išplėsti. Reikėjo kurti nedidelį parapijos klebono ūkelį, statyti kleboniją. Šiuose nesibaigiančiuose darbuose jaunam klebonui atsirado ne vienas pagalbininkas. Kas bažnyčios bokštelį statė, kas sakyklą ar kryžius dirbdino, o kas ir su valdiškais reikalais į Seinus ar Suvalkus keliavo, kad tik naujai įkurta parapija klestėtų, kad žmonės savo bažnytėlėje galėtų nuoširdžiai pasimelsti, klebono išmintingai sakomų pamokslų pasiklausyti.

Nuo Lekėčių parapijos įkūrimo praėjo 100 metų. Tie, kurie rūpinosi jos įkūrimu (Antanas Rinkus, Baltrus Sutkus, Vincas Tamulaitis, Jonas Guoga, Jurgis Guoga, Baltrus Gumauskas, Jonas Pečiulis) ir tų metų liudininkai, jau atgulę smėlio kalnelyje. Rašytinių žinių, išskyrus buvusio Lekėčių parapijos klebono kun. Pranciškaus Basčio užrašytus žmonių prisiminimus, beveik nėra. O besidominčiam praeitimi kiekviena žinutė yra labai brangi, nes ji praplečia krašto pažinimą. Tvarkydamas savo kraštotyrinį archyvą, aptikau pluoštelį iki šiol spaudoje neskelbtos medžiagos apie Lekėčių parapijos kūrimą. Manyčiau, ši medžiaga turėtų sudominti ne tik Lekėčių krašto „XXI amžiaus“, bet ir kitų Lietuvos vietovių skaitytojus.

Rinkdamas kraštotyrinę medžiagą apie Lekėčių parapijos kūrimą, paprašiau savo buvusio pradinės mokyklos dienų suolo draugo, vėliau tapusio tautodailininku, Prano Peleckio (1929-2002), kad šis užrašytų prisiminimus apie savo senelį Baltrų Bertulį (1864-1946). Laimė, Pranas spėjo tai padaryti, ir šiandien jo užrašyti prisiminimai apie senelį mums yra tarsi smulkūs gintaro gabaliukai, praplečiantys krašto ir čia gyvenusių žmonių pažinimą. Iš šių prisiminimų sužinome, jog B.Bertulis yra buvęs ir knygnešys, apie kurį jokiame rašytiniame šaltinyje neužsimenama, ir krašto švietėjas, ir pagaliau išauklėjęs bebaimį sūnų Kazį Bertulį (1900-1945) – Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorį, kuris kovoje su Lietuvos priešais pelnė patį garbingiausią apdovanojimą – Vyčio kryžiaus ordiną. Apie lekėtiškius, kurie prieš 100 metų kūrė Lekėčių parapiją, turi žinoti ne tik vyresnioji, bet ir jaunesnioji žmonių karta, todėl ir pateikiu Prano Peleckio prisiminimus apie jo senelį Baltrų Bertulį.

Labai dažnai prisimenu savo senelį Baltrų Bertulį, kuris man buvo tarsi tėtis ir kurio netekau vaikystėje. Senelis man labai daug davė – jis buvo doro žmogaus, tvirto lietuvio ir kataliko pavyzdys. Mokė mane dorai pelnyti duoną ir sąžiningai gyventi, mylėti savo tėvynę, jos gamtą ir žmones. Gimė mano senelis 1864 metais Lekėčių kaime. Dabar jo gimtoji vieta – Zizų kaimas – priklauso Zapyškio apylinkei. Senelis viskuo domėjosi, o iš savo tėvų girdėtus 1863 metų sukilimo įvykius perpasakodavo man.

Senelio vaikystėje ir jaunystėje lietuviškos mokyklos ir lietuviškos knygos lotyniškomis raidėmis buvo uždraustos, todėl jis lietuviškai mokėsi namuose padedant tėvams. Išmokęs skaityti ir rašyti, visą gyvenimą nesiskyrė nei su knygomis, nei su laikraščiais.

Dabartiniame Zizų kaime senelis turėjo nedidutį ūkelį. Jame darbo buvo nedaug. Būdamas paauglys senelis dažnai eidavo pas kaimyną kalvį vokietį į kalvę ir stebėdavo, kaip šis iš įkaitintos geležies išraito įvairiausias figūras, apkausto vežimą ar roges. Dar nesulaukęs aštuoniolikos, senelis prie kelio ant savo žemės pasistatė nedidelę kalvę ir ėmėsi darbo. Kalvis vokietis iš mano senelio tokio verslo šaipėsi. Tik neilgai. Praėjo keleri metai, ir vokietis buvo priverstas parduoti savo sodybą, išsikelti gyventi į kitą vietą, nes jo kalvę žmonės aplenkdavo, o kalvystės reikalus tvarkyti važiuodavo į Baltraus Bertulio kalvę.

Kai senelis pradėjo kalviauti, metalą tekdavo pirkti mieste. Kaune metalas brangiai kainavo. Sužinojęs, kad Prūsijoje jis pigesnis, pradėjo ten važinėti. Metalo pirkimas senelį ir knygnešiu padarė. Pasidirbdino dvigubu dugnu vežimą, kur sukraudavo knygas ir laikraščius, o virš jų sukraudavo nusipirktą metalą.

Senelis, būdamas imlus, iš perskaitytų knygų ir laikraščių daug ką sužinodavo ir išmokdavo. Kai darbavosi kalvėje, tai žiemą kaimo vyrai, apsišėrę gyvulius, eidavo pas B.Bertulį į kalvę jo pasakojimų pasiklausyti. Čia vykdavo nemažos diskusijos. Senelis pasakodavo, kad kažkur Europoje vežimai be arklių važiuoja, kad žmogus tarsi paukštis skraido ore. Ne vienas kaimynas iš tokių senelio pasakojimų šaipėsi, kvailu palaikydavo, o kartais net supykdavo, kad šis juos „už nosies vedžioja“, ir kurį laiką į kalvę neidavo. Ir kai žmonės po daugelio metų tuos senelio pasakotus „stebuklus“ savo akimis pamatė, tai prisipažino, jog kvaili buvo, kad netikėjo, ką laikraščiai ir knygos rašė. O dėl tų knygų ir laikraščių seneliui ne kartą ir su caro žandarais teko susidurti. Tiesa, veždamas per sieną iš Rytprūsių knygas nė karto neįkliuvo. Bet įvairūs šnipeliai jautė, kad kalvis namuose slepia knygas, nes žmonės prie jo kaip bitės prie medaus limpa. Senelis kalvėje buvo įsitaisęs originalią knygų slėptuvę, kuri buvo įrengta pačioje netikėčiausioje jos vietoje – dumplėse. Nors daug kartų buvo daroma krata, žandarai šios slėptuvės niekaip neaptiko. Namuose rasdavo rusiškų knygų, o lietuviškų, kurios buvo paslėptos, nesugebėjo. Kalvės dumplių ardyti neišdrįso, mat per daug suodinas darbas, o munduro susitepti nė vienas nenorėjo.

Be kalvės, senelis turėjo ir nedidelę medžio apdirbimo dirbtuvėlę. Kai kalvėje darbo sumažėdavo, senelis užsiimdavo staliaus amatu. Dirbo baldus, skaptavo indus, o įgijęs didesnių įgūdžių – ir kryžius, koplytėles, kuriomis užsakovai puošė savo sodybas, pakeles.

Nors senelis daug ir sunkiai dirbo, sekmadieniai jam buvo šventa diena. Rytą nusiskusdavo barzdą, nusiprausdavo, šventadieniškai apsitaisydavo, o apsišėręs gyvulius sėsdavo prie knygų ir laikraščių. Ir taip iki šv. Mišių. Grįžęs iš bažnyčios vėl sėsdavo prie knygų, iš kurių sėmėsi šviesos ir išminties. Senelis buvo visiškas abstinentas ir niekados nepakeldavo taurelės. Per metines šventes išgerdavo tik giros, kurią mes, lekėtiškiai, naminiu alumi vadinome. Pirktinio alaus negėrė. Senelis dažnai sakydavo: „Jeigu jau gyvuliai tokio skysčio negeria, tai kaip žmogus jį gali gerti“.

Kai 1906-aisiais Lekėčiuose susikūrė parapija, senelis nemažai darbavosi įrengiant bažnyčią. Dirbo detales altoriams, padirbdino du kryžius, kurie ir dabar kabo priebažnytyje, o svarbiausias jo darbas buvo sakykla. Dirbo žiemą namuose. Kai baigė, pamatė, kad sakyklos nei per langą, nei per duris išnešti negalima: ši perdaug didelė. Teko plėšti ne tik lubas, bet ir lentinį trobos galą. Po šios pamokos senelis daugeliui kartodavo, jog ką nors dirbant reikia dešimt kartų pamatuoti, o tik tuomet nukirpti ar nupjauti. Ir man, paaugliui, dažnai primindavo, kad ką nors dirbant, reikia labai gerai apgalvoti, nes priešingu atveju gali blogai baigtis.

Lekėčių bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas didelis ornamentais išpuoštas senelio darbo kryžius, kuris, deja, sunyko ir pagal lekėtiškių papročius jo likučiai buvo sudeginti. Lekėčiuose senelis buvo padirbdinęs medinį, ko gero, pirmąjį Lietuvoje Nepriklausomybės paminklą, kuris stovėjo aikštėje priešais bažnyčią. Deja, okupantai jį nugriovė ir sunaikino.

Daug ir sunkiai dirbdamas, tvarkingai gyvendamas senelis susitaupė nemažai pinigų ir už juos Lekėčių miestelyje nusipirko nemažą sklypą. Pasistatė gražią sodybą, kalvę ir stalių dirbtuves. Kadangi Lekėčiai išsistatę tarp pušynų, tai vasarą iš Kauno vasaroti atvažiuodavo jo sesers Elzbietos dukros, kurios mokėjo keletą kalbų. Jos tarp savęs dažnai kalbėdavo lenkiškai arba vokiškai. Išgirdęs jų pokalbį senelis subardavo: „Tai ką, lietuviškai nemokat?! Žiūrėkit, kad šių kalbų savo namuose negirdėčiau. Jeigu jums nepatinka kalbėti lietuviškai, tai važiuokite į Kauną ir ten kalbėkite, kaip jums patinka“.

Senelio kaimynystėje buvo Rūdelės dvaras. Jo savininkas profesorius Veryha su visais sveikindavosi gimtąja lenkų kalba, bet su seneliu – tik lietuviškai. Tikriausiai Veryha labai gerbė senelį už jo darbštumą ir išmintį. Žinau, senelis mokėjo ir rusiškai, ir lenkiškai, susikalbėjo ir vokiškai, bet lietuvių kalba jam buvo pati brangiausia, ją mylėjo ir brangino.

Vasarą pas senelį į Lekėčius vasaroti atvažiuodavo to meto žymus gydytojas Jurgis Venckūnas, kurio žmona pas jį spaudai rengė knygą „Lituanica“. Pamenu, rytais ji išeidavo į girią ir ten rašydavo. Jeigu ilgiau negrįždavo, tai daktaras jai nešdavo šį tą užkąsti.

Mano senelis labai mylėjo gyvulius, rūpinosi jais, kad būtų sotūs ir švarūs. Turėjo jis ir 25 avilių bityną. Specialiai bitutėms užsėdavo joms tinkamų gėlių, kad šioms nereikėtų toli skristi. Medonešiu šis darželio plotas nuo bičių dūzgimo ošdavo. Man būdavo įdomu, kad senelis plikomis rankomis ir atidengtu veidu vaikšto tarp avilių, ir nė viena bitutė jo neįgeldavo.

Kai 1940 metais Lietuvą užplūdo rusai, senelis palūžo. Jo kruvinu prakaitu uždirbtos santaupos banke buvo konfiskuotos. Antrosios rusų okupacijos metu į senelio namus gyventi buvo atkelta komunistų šeima, o jam paliktas tik vienas nedidutis kambarėlis. Taip bolševikai susidorojo su Lekėčių krašto darbštuoliu, nagingu kalviu, dailide ir vienu iš Lekėčių parapijos kūrėju Baltrumi Bertuliu“.

 

O štai kokius prisiminimus apie Lekėčių parapijos kūrimą yra palikęs Kuro kaimo šviesuolis Vincas Tamulaitis-Barzdukas (1875-1968).

Tais laikais iš Šėtijų kaimo kilęs Blažys tapo kunigu (vėliau – Seinų prelatas). Tada Šėtijai susivienijo su Lekėčiais ir, kun. Blažio padedami, reikalavo Lekėčių parapijos.

Vincentavos dvarą įkūrė Zapyškio klebonas kun. Vincentas Rušinskas. Su talkininkais kasdien darbavosi ir pats klebonas. Dėl to buvo skundų, ir kunigas buvo atleistas iš klebono pareigų. Apsigyvenęs Vincentavoje, kunigas važinėjo į Lekėčių koplyčią aukoti šv. Mišių. Žmonėms tai labai patiko. Bet naujasis Zapyškio klebonas, atvažiavęs į Lekėčius, užrakino koplyčią. Lekėčių žmonėms buvo sunku suprasti, kodėl neleidžiama žmonėms melstis ir šalia gyvenančiam kunigui laikyti šv. Mišių. Nuo tada Lekėčių gyventojai supyko ant Zapyškio ir nuolat reikalavo įkurti parapiją Lekėčiuose.

1900 metai. Lekėčių prasiplėtimas

Zapyškio klebonas kun. Kazimieras Valavičius ant kalno nutarė statyti naują mūrinę bažnyčią. Keletas Kuro kaimo gyventojų ir anksčiau palaikė Lekėčius, bet dabar prisidėjo dauguma, nes Zapyškis yra toliau ir dar teks lipti į kalną. Vincentava ir Judraičiai irgi buvo Lekėčių šalininkai, tad Lekėčiai pasidarė dvigubai stipresni.

Iš Lekėčių krašto buvo kilę šeši kunigai: Eimutis, Blažys, Puida, du Guogai ir Seniūnas. Jų vaidmuo kuriant Lekėčių parapiją buvo svarbus. Zapyškis tokių auklėtinių turėjo tik vieną – Bartkų iš Braziūkų.

Galima suprasti Zapyškio kleboną kun. K.Valavičių: jis labai rūpinosi naujos bažnyčios statyba, o Lekėčių atsiskyrimas tarsi tą statybą griovė. Zapyškio vargonininkas Dvilinskis, važinėdamas po parapiją, visokiais būdais gąsdino žmones, kad nesiskirtų, kol nebus pastatyta bažnyčia: kurie priešinsis, bus nuo bažnyčios atskirti. Taip ir buvo padaryta: Antanas Rinkus ir Jonas Guoga jau buvo aplenkiami lankant parapiją.

1906 metų laimėjimai

Po 1905 metų revoliucijos pasidarė sukalbamesni aukštesnieji galiūnai. Lekėtiškiai kreipėsi į grafą Potockį, kad tas tarpininkautų kuriant parapiją. Grafas taip gyvai informavo Naumiesčio apskrities viršininką Blagovieščenskį, kad tas nutarė, jog Lekėčių ir Zapyškio parapijų reikalai turi būti sprendžiami ten, kur valsčių riba, t.y. tarp Aleksoto ir Dabravalės valsčių.

Apskrities viršininkas sukvietė susirinkimą ir pats jame dalyvavo. Jis po 1905 metų „pamokos“ buvo labai malonus: „Gaila, kad nemoku lietuviškai, bet, kai kitąsyk atvyksiu, jau lietuviškai kalbėsiu, dabar jau mokausi“. Viršininkas paaiškino, kad turi būti priimtas nutarimas, įgalioti žmonės tam reikalui atstovauti. Buvo nutarta įgalioti Antaną Rinkų ir mane. Aš labai nusiminiau dėl tokios didelės atsakomybės, bet A.Rinkus mane nuramino.

Kitą dieną, iš valsčiaus paėmę sueigos protokolo nuorašą, nuvažiavome abu su Rinkumi į Kauną ir tenai radome Blažį, Seinų prelato brolį. Jau buvome trys ir rūpinomės, kur rasti nusimanantį raštininką. A.Rinkus nusivedė ten, kur kitais sykiais rašydavo, pas rusus, bet vienas buvo miręs, o kitas – nusigyvenęs „karčiamos šulas“. Mudviejų draugas Blažys, pasibjaurėjęs jo išvaizda, nė žodžio netarė. Man, kaip blaivybės šalininkui, tai jau patiko. Sutiko ir A.Rinkus, kad reikia ieškoti geresnio rašto žinovo.

Jau buvo tamsus vakaras, bet visgi susiradome jauną advokatą Liorintą, kuris apsiėmė sutvarkyti mūsų reikalą, o jo dukrelė perrašė. Tada joks oficialus žmogus prašymų nerašė, todėl mums pasisekė. Bet buvo ir nesėkmių: išvakarėse, einant per miestą į nakvynės vietą, pradėjo smarkiai lyti, mes nuo lietaus stabtelėjome tarpuvartėje ir policininkas, mus pamatęs, areštavo, nuvarė į policijos skyrių, nes tada buvo uždrausta sustojus šnekėti.

Rytą mudu su A.Rinkum, paėmę prašymą, pasirašę nunešėme į paštą ir pasiuntėme generalgubernatoriui.

Praėjus mėnesiui, gavome atsakymą: pripažinta Lekėčių parapija su visomis savarankiškomis teisėmis.

Liepą buvo sudaryta delegacija iš keturių žmonių: lekėtiškių Jurgio ir Jono Guogų, šėtijiškio Puidos ir kuriškio – manęs.

Išvažiavome arkliais. Pirmą naktį nakvojome Marijampolėje, antrą naktį – jau Seinuose. Seinuose ėjome pas administratorių su prašymu, kad mums paskirtų kunigą. Prelatas Antanavičius, vyskupijos valdytojas, pasirodė abejingas, paklausinėjo, kokios mūsų sąlygos, ar mes pajėgsime išlaikyti kunigą. Mes pasigyrėme, kad tikrai išlaikysime. Tada administratorius mums davė užduotį – susirasti kunigą, kuris sutiktų pas mus eiti. Mes jau žinojome apie kunigą Justiną Staugaitį, laisvą, be vietos, tai ir pasiūlėme jį. Administratorius sutiko, nurodė, kur jisai gyvena, ir paprašė, jeigu mes jį prisiprašysime, kad kun. J.Staugaitis atsiųstų savo sutikimą. Padėkoję išėjome.

Grįžome kreivu keliu per Suvalkus. Pasitaikė lietingas oras, todėl kelionė buvo varginga, ypač seneliui Puidai.

Trečią naktį nakvojome Kalvarijoje.

Ketvirtą rytą prasidžiovinę užvažiavome į Marijampolę, pas kunigą J.Staugaitį. Ten buvome kaip svečiai priimti ir draugiškai sutarėme. Naktį su galutiniais laimėjimais parvažiavome.

Aš nežinojau kun. J.Staugaičio atvykimo dienos ir nedalyvavau sutikime.

Kai buvo gautas pranešimas, kad spalio 4 dieną bus Lekėčių parapijos atidarymas, anksti ryte nuėjau. Rinkos aikštėje buvo daugybė žmonių. Laukėme iki pietų. Atvažiavo Garliavos dekanas su Zapyškio klebonu kun. K.Valavičiumi. Kun. J.Staugaitis pasitiko ir sveikindamas pasakė: „Laukiau laukiau, net išsižiojęs laukiau“. Po iškilmingų šv. Mišių dekanas sakykloje perskaitė diecezijos parapijos įkūrimo aktą.

Nuo to laiko ta diena buvo laikoma šventa. Kasmet vyko Šv. Pranciškaus atlaidai, nenusileidžiantys Rožančinės atlaidams.

Kuro kaimo ginčai

Įsteigus Lekėčių parapiją, keli Zapyškio šalininkai surinko nemažai parašų, kad prieš jų valią juos priskyrė prie Lekėčių parapijos ir, Zapyškiui vadovaujant, pasiuntė į Seinus. Seinų konsistorija atsiuntė Garliavos dekaną skundo ištirti. Dekanas atvažiavo į Kuro kaimą, pas Martišių, ten buvo sukviesta keliolika žmonių, kurie dekanui įrodinėjo, kad jiems į Zapyškį arčiau ir kad tik už Ovos gyvenantieji yra Lekėčių šalininkai.

Po poros savaičių Seinai į Zapyškį ir Lekėčius atsiuntė raštą, kad Kuro kaimas padalijamas: anapus Ovos esanti pietinė kaimo pusė priklauso Zapyškio, o šiaurinė – Lekėčių parapijai. Tas raštas paskelbtas iš sakyklos abejose parapijose.

Susirinkę Kuro kaimo gyventojai išprašė mane, Juozą Šileiką vykti į Seinus ištaisyti tos klaidos. Antanas Rinkus surašė atitinkamą paaiškinimą, ir mudu su J.Šileika nuo Kauno karieta per porą dienų pasiekėme Seinus.

Rytą Seinuose nuėjome į vyskupijos raštinę, bet administratorius buvo išvažiavęs. Labai nusiminėme. Bet viskas išėjo į gera: sekretoriui viską smulkiai papasakojome, man net teko Kuro kaimo brėžinį nupiešti, nuotolius nuo Zapyškio ir Lekėčių nurodyti.

Grįžti nesisekė – pasitaikė kažkokia žydų šventė. Karieta nuvežė į Suvalkus, o iš Suvalkų nakčia pėsti parėjome, Vinčuose kiek pamiegoję. Mano draugas J.Šileika, stiprios eisenos, diktas vyras, mane visai nualsino.

Antrą savaitę Seinai atsiuntė nuosprendį Lekėčiams ir Zapyškiui. Klebonai iš sakyklų perskaitė, kad visas Kuro kaimas priklauso Lekėčių parapijai.

Į pirmąjį parapijos komitetą buvo išrinkti Antanas Guoga iš Lekėčių, Jonas Guoga iš Jančių, Jonas Pečiulis iš Šėtijų ir aš, iš Kuro kaimo.

Kitais metais Lekėčiuose buvo įkurtos „Žiburio“ ir Blaivybės draugijos. „Žiburio“ draugija turėjo skaityklą, kuri kiekvieną šventadienį buvo sausakimša, lektoriai iš laikraščių skaitydavo įdomybes. Vyko statybos. Grafas Potockis savo lentpjūvėje veltui išpjovė miško medžiagos. Jadagoniai ir Riogliškiai irgi prisidėjo prie Lekėčių parapijos kūrimo. Į Lekėčius persikėlė valsčiaus mokykla, pastatyta Paryžiuje.

Kitais metais pastatyta klebonija beregint sudegė (1908). Klebonas kun. J.Staugaitis buvo mėgėjas šį tą parašyti. Susikrimtęs dėl gaisro, jis į religinį žurnalą „Vadovas“ parašė, kad kunigai neatitinka specialybės, kad nuo kirvio paskiriami prie plunksnos, o nuo plunksnos – prie kirvio ir t.t. Tada (1909) dvasinė vyresnybė padarė savo išvadą ir mūsų kleboną J.Staugaitį paskyrė žurnalo „Vadovas“ redaktoriumi. Jis man pasisakė padaręs klaidą.

Klebonas kun. J.Staugaitis labai susigyveno su Lekėčių žmonėmis, mokėjo patraukti žmones, jie irgi jam buvo savi, todėl atsisveikinimas buvo labai graudus. Kada jam reikėjo sakyti paskutinį pamokslą, Evangeliją perskaitė užkimusiu balsu, po pertraukėlės mėgino pasakyti apie savo paskyrimą, bet ištarė tik tiek: „Mane dvasinė vyresnybė paskyrė...“ To užteko, pravirkęs išėjo iš sakyklos. Žmonės taip pat suklego, ir visa bažnyčia pravirko…

Paskirtas naujas klebonas kun. Vincas Slavynas ėjo tiesmuku keliu: kas jam šiurkščiai pasakė, jis dar šiurkščiau atkirto. Visgi klebonas kun. V.Slavynas sudegusią kleboniją iš naujo atstatė, rūpinosi kitomis statybomis, bet kun. J.Staugaičio veiklos pėdsakus naikino, nesidėjo prie buvusių draugijų, išdildė Šv. Pranciškaus atlaidus kaip Lekėčių parapijos metines. Davatkos, išgirdusios plepalus, jam pranešdavo, jis šaukdavosi teismo ir mane, kaip 1905 metų kalinį, pašalino iš parapijos komiteto – nubaudė puse metų. Tada buvo puiki dirva cicilikams dygti.

1959 01 23

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija