Atnaujintas 2006 spalio 25 d.
Nr.80
(1480)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Eilėmis įamžinantis savo tėviškę

Bronius VERTELKA

Ignalinos rajono literatų
klubo „Lelija“ atstovės
sveikina poetą Vladą Vaitkevičių

Rusų lyrikas Sergejus Jeseninas sakė: nėra poeto be tėviškės. Literatūrinė popietė „Bandau su tėviške pasikalbėti“, vykusi Kazitiškyje, buvo to įrodymas. Norinčiųjų susitikti, pabendrauti su savo kraštiečiu poetu Vladu Vaitkevičiumi buvo pakankamai daug. Jo kūryba dažnai būna susijusi su gimtine.

Į Kazitiškį, aukštaitiško gamtos grožio kampelį, iš Kauno kartu su Vladu automobiliais važiavo grupė kūrybingų žmonių – aktorius Petras Venslovas, poetas Alfas Pakėnas, dainuojamosios poezijos atlikėjas, folklorininkas, dainų autorius Algirdas Svidinskas, dailininkė Džiuljeta Raminta Čebatoraitė, fotomenininkas Ričardas Šaknys, fotografijos meistrė Birutė Kairaitytė. Pakeliui Kulautuvos kultūros centro direktorius A.Svidinskas trumpam užbėgo pas Salake (Zarasų r.) gyvenančią seserį, o kiti pasigrožėjo iš akmenų statyta Salako bažnyčia (ji, beje, minima viename Vlado eilėraštyje). Pasiekus kelionės tikslą Kazitiškį, prie jų prisijungiau ir aš, šių eilučių autorius, atvykęs iš Panevėžio.

Iki renginio buvo likę truputį laiko, todėl užsukome pas Vlado giminaitį Stanislovą Kasperavičių. Ten jau mūsų laukė, svetingai sutiko. Žavėjo girininko sodybos aplinka, namuose įrengtas gyvosios gamtos kampelis. Lydimi šeimininko, vykome į Kazitiškio kapines, kur palaidoti abu Vlado tėvai. Į Amžinybę jiedu iškeliavo sulaukę garbių metų.

Pravažiavome ir keliu, kuriuo Vladas traukdavo mokytis. Į Kazitiškį jam tekdavo beveik vien mišku nueiti penkis kilometrus. Šį atstumą įveikdavo dviračiu, žiemą – slidėmis ar pėsčiomis. Dažnokai Vlado žingsnius paspartindavo vyresniųjų perspėjimai, jog ant kaklo gali užšokti medyje tupinti lūšis ar užpulti vilkai. Tačiau tai buvo tik pagąsdinimai. Tiesa, kartą Vladas turėjo išdeginti visą degtukų dėžutę, taip norėdamas atbaidyti šernienę su savo šerniukais.

Nebėra Vlado namų gimtajame Tartoko kaime. Jų vietą žymi išlikęs sodas ir jį supantys medžiai. Iki ten privažiuoti negalėjome, nes kelio nebėra, be to, ir laikas skubino grįžti. Stovėdami ant vieškelio su Vladu prisiminėme, kaip abu, būdami studentai, vykome čia kasti bulvių. Kelionei pinigų neturėjome, tad rizikavome parbildėti traukiniu be bilieto. Sutarėme: jeigu pasirodytų kontrolierius, Vladas lenda į suolo dėžę, o aš sukuosi kaip išmanydamas. Ignaliną pasiekėme be nuotykių. Į Vilnių grįžome kaip kokie ponai – mus parvežė Vlado brolio Mečislovo „Volga“.

Riedant atgal, dabar Vlado akyse regėjau liūdesį. Gaila jam buvo nykstančio kaimo. Jaunųjų netraukia pasakiškai graži aplinka, jie verčiau įsitaiso miestuose ar lekia į užsienį laimės ieškoti.

Kazitiškio kultūros centre mūsų jau laukė. Kraštietį, penkių poezijos knygų bei rinktinės „Šešėly krintančios žvaigždės“ autorių, pristatė, sveikino ir kūrybinės sėkmės jam linkėjo Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Eleonora Pakalnienė, šios bibliotekos Kazitiškio filialo vyresnioji bibliotekininkė Gendrika Servutienė. Ji ir organizavo šį susitikimą su poetu. Lauktam svečiui gerų žodžių negailėjo buvęs ilgametis „Naujos vagos“ redaktorius, dabar laikraščio „Mūsų Ignalina“ žurnalistas Mamertas Krapauskas, „Naujos vagos“ žurnalistė Vida Gasperavičienė, Ignalinos rajono literatų klubo „Lelija“ atstovės. „Ačiū tau, Vladai, už laiškus, kuriuos iš tavęs gaunu. Dažnai tavo eiles skaitau balsu, kad ir Dievas jas girdėtų, ir kad Jis laimintų tavo žingsnius žemėje. Ačiū, Vladai, kad toks paprastas ir savas esi“, sakė poetė, ilgametė Ignalinos rajono laikraščio „Nauja vaga“ korespondentė Skais-tė Žalnieriūnienė.

Apie V.Vaitkevičių, kaip kūrėją, pasakojo Kauno J.Tumo-Vaižganto memorialinio muziejaus vedėjas bei poeto rinktinės „Šešėly krintančios žvaigždės“ redaktorius A.Pakėnas. Jis akcentavo, jog ypatinga tai, kad ši rinktinė pirmiausia pristatoma Vlado gimtinėje. Citavo rusų lyriko S.Jesenino žodžius: „Nėra poeto be tėviškės“. A.Pakėnas sakė, jog Vladas yra tradicionalistas, jis eina Antano Miškinio, Jono Strielkūno, Pauliaus Širvio kūrybos tradicijų pėdomis. Savo kolegą vertino kaip itin kuklų, sąžiningą ir dorą žmogų. V.Vaitkevičiaus rinktinės redaktorius sakė: „Smagu būna, kai, skaitant poeziją, nugara šiurpuliukai nueina. Taip kuria Vladas“.

Poeto V.Vaitkevičiaus eiles skaitė aktorius P.Venslovas. Jo pasirodymą Kazitiškyje sutiko plojimais. Kaip buvo kuriamas rinktinės viršelis, pasakojo jo autorė Dž.R.Čebatoraitė. „Sutikusi iliustruoti knygą, jaučiau didžiulę atsakomybę. Man brangi Vlado kūryba. Kai pačiai būna sunku, į rankas imu jo eilių knygą“, – kalbėjo dailininkė. Rinktinė parengta retrostiliumi – penkias knygos nuotraukas vienija šeimos ir gimtinės leitmotyvas.

Dainuojamosios poezijos posmai, pritariant gitarai, skambėjo A. Svidinsko lūpose. Vienas jo atliekamas kūrinys taip sujaudino V. Vaitkevičių, jog jo akyse pasirodė ašaros. „Ko susigraudinau? Ogi dėl to, kad priešais save matau daug gerų žmonių, kurie nebijo žiūrėti į akis, kurie prireikus visada ištiestų pagalbos ranką. Senokai buvau Kazitiškyje, tačiau šio krašto naujienas sužinau iš S.Žalnieriūnienės laiškų, su ja susirašinėju 20 metų“, – sakė poetas. Kalbėdamas apie tai, kaip sekasi rašyti, jis neslėpė: sunkiai. Vienu metu dabar jis kuria 16 eilėraščių ir niekaip jų negali užbaigti. Laukti reikiamo žodžio poetui kartais tenka mėnesį ir daugiau. Galvoja išleisti savo parašytų recenzijų knygą.

Baigiantis literatūrinei popietei, buvo perskaitytas sociologijos magistrės, lituanistės Marytės Gustainienės laiškas.

Vėliau visi buvo pakviesti į kiemą paskanauti žuvienės. Ją virė čia pat, ant laužo, iš Kazitiškio apylinkės vandenyse sugautų žuvų. Netrūko kalbų ir susirinkus į biblioteką prie vaišių stalo. Kartu su visais vakaro sulaukė Kazitiškio seniūnas Drąsutis Jelinskas, vietos bibliotekininkė G.Servutienė, buvusi poeto mokytoja Kazitiškio septynmetėje mokykloje Bronislava Šileikienė, iš Tartoko kilęs Pranas Trubila bei kiti, kurie liko ištikimi kraštiečio poezijos gerbėjai. Visi jie Vladui linkėjo rašyti ir nepamiršti Kazitiškio. Skirstėsi danguje sumirgėjus žvaigždėms, lydimi Kazitiškio ansamblio atliekamų liaudies dainų, o kazitiškiečio tapytojo Sauliaus Neveriūno kraštiečiui poetui dovanoto rudens peizažo takelis tarsi kvietė V.Vaitkevičių dar kartą apsilankyti gimtinėje.

Kazitiškis, Ignalinos rajonas

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija