Atnaujintas 2006 spalio 27 d.
Nr.81
(1481)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kai verkia baltos chrizantemos…

Marytė GUSTAINIENĖ,

Kauno „Aušros“ gimnazijos
lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

Kun. Vitas Kaknevičius

Lapkričio nykią pavakarę sukasi įvairiaspalviai medžių lapai. Tereikia įsiklausyti ir išgirsi jų nesibaigiančią raudą. Mirtis juos apkabina, išbučiuoja ir apverkia. Ar matei, kokios šlapios jų spalvos, prigludusios prie tamsios žemės, ant grindinio?.. Apsidairau aplink: žvilgsnis sustoja prie karališkosios chrizantemos galvos. Baltas žiedas net linksta, jis tiek prisisiurbęs lietaus, kad, atrodo, tuoj palinks prie žemės. Taip, jis toks baltas baltas, o žemė juoda, tokia vieniša ir liūdna. Tai kapinės, tai mirusiųjų vieta. Čia viskas byloja apie mirtį: ir medžių lapai, apraudantys paskutinį savo rudenišką valsą, ir gėlių žiedai, ir žvakės, ir ta tyla, tokia nežemiška, slegianti, tokia liūdna.

Ant pilko antkapio caktelėja lašas nuo baltos chrizantemos žiedo. Lietaus lašas? Galbūt, o gal artimųjų skausmą geria žemė? Išsiskyrimas, kad ir koks jis būtų, visada baigiasi liūdesiu. Kažko netenkame, širdyje lieka žaizda. Kartais ji neužgyja visą gyvenimą. Kraujuoja, primena tą, kurio balso daugiau negirdėsi, kurio akys daugiau nesišypsos, lūpos nesijuoks... Mirtis palieka gilias žaizdas tiems, kurie lieka dar eiti gyvenimo keliais ir takeliais.

Mirtis – kažkokia niekada neįspėjama paslaptis, slėpinys. Artėjant Vėlinėms, panorau šiek tiek daugiau sužinoti apie ją, žvilgtelėti į jos buveinę ir bandyti suvokti, kokia riba yra tarp gyvenimo ir mirties, tarp meilės ir išsiskyrimo, tarp džiaugsmo ir liūdesio... Atsakymą radau perskaičiusi kunigo Vito Kaknevičiaus keturių dalių pamokslų rinkinį „Sielos duona“. Jis rašo: „Mirtis plečia savo karaliavimą žemėje. Ji plečia savo ribas, ji užkariauja vis naujas žemės erdves ir jos pergalei žmogus stato kryžius, paminklus... Bet ar nieko be šitos baisios ir nuogos tikrovės, ničnieko daugiau nebegalėsime pasakyti apie mirtį? Argi gyvybė yra tik ta, kurios netenkame, išsiskirdami iš gyvųjų tarpo? Ar tėra tik viena gyvybė? Vis dėlto keista, kad vieni miršta ir nemirę, o kiti ir mirę lieka gyventi...“

Kaip visa tai įvyksta? Pamąstykime, ar neištriname iš savo atminties artimųjų, draugų, kurie gyvena visai šalia mūsų? Ar nepaliekame jų vargti, kentėti vienų, nes mes gyvename geriau, lipame karjeros laiptais ir visai neįdomu, kad kaimynas tapo benamiu, kad vieniša moteris rauda nuo žodžių, kuriuos kažkada pasakiau. Mes patys numariname savo aplinkoje esančius žmones, juos palaidojame ir pamirštame. O jie gyvena, jie rausiasi savo kasdienybėje ir niekam netrukdo... Pasitaiko, kad ir pats žmogus gyvas būdamas numiršta. Jis tampa nemalonus savo neapykanta, pagieža, pykčiu. Nuo jo bėgama kaip nuo mirties. Taigi toks žmogus, nešiojantis blogį, pats tampa mirtimi. Tačiau negalime teisti, kas kaip nusipelnė gyvendamas. Teisėjas yra tik vienas, Jis ir pasakys, kokia tiesa bus reikalinga.

Knygoje „Sielos duona“ rašoma: „Bažnyčia ragina, kad mes padarytume kuo daugiau gailestingumo darbų ir kartu su malda aukotume už mirusius, ne vien tik už tuos, kuriuos pažinome ir mylėjome. Atminkime ir tuos, kurių niekas neatsimena ir kurių niekas nebemyli, tuos, kurių nė kapo nėra, kurių dulkės išbarstytos į visas keturias pasaulio šalis, kurie paskendę jūros gelmėse, kurie palaidoti nusikaltėlių kamerose, kurių kapai be kryžiaus ir be vardo...“

Lapkričio pavakarę dega mažos liepsnelės, spinduliuoja meilę, šviesą, gyvybę. Kaip rašo V. Kaknevičius, žvakelės simbolizuoja gyvybės tąsą, „šiam gyvenimui pasibaigus, prasideda naujasis, kalba apie gyvenimą tų, su kuriais mes jau seniai atsisveikinome, tų, kurie gyvena, bet tik mus pralenkė...“ Taigi kalbama apie amžinąjį gyvenimą. Kaip į jį patekti, kaip užsitarnauti amžinybę? Bažnyčia moko, kad meilė yra kelrodė žvaigždė į ten, kur amžinai galėsi džiaugtis tuo, ko siekei savo kasdieniais darbais, žodžiais, mintimis. „Sielos duonoje“ skaitytojas perskaitys: „Kapinės. Kiek kapų ir kryžių jose! Bet iš tiesų tai naujos gyvybės grūdai, įberti į žemę ir laukiantys amžinybės pavasario, kada galės išaugti į nuostabią varpą“.

Teologijos mokslų daktaras, žymių teologinių ir filosofinių traktatų autorius F.V.Faberis, nuodugniai išnagrinėjęs mirties aspektus, teigia, kad gyvenimas ir mirtis yra glaudžiai tarp savęs susiję. Mirtis tarsi interpretuoja visą gyvenimą, išryškina svarbiausius egzistencinius jo momentus. Mirties valandą atsiskleidžia visa praeitis. Ir toji praeities vizija būna graži arba skaudi, priklausomai nuo to, kaip žmogus gyveno, ką labiausiai vertino, ko siekė. V. Kaknevičiaus „Sielos duonoje“ rašoma: „Kiekviena mirtis, kuri paima mus iš šio pasaulio nežinomybės ir perduoda į neišsenkančią ramybę ir Kristaus meilės tylą, pati savaime yra ir ištarmė, ir išvada. Tyli mirtis gali būti iškalbinga savo ramybe ir pasakyti daug daugiau negu mirtis, pertraukiama išraiškingų pareiškimų“.

Ar reikia bijoti mirties? Ją reikia sutikti natūraliai, pasirengus, padarius savo gyvenimo apyskaitą, palikus gerus pėdsakus žemėje, atmintį žmonių širdyse. Ar gali mirtis būti graži? Mūsų senoliai jausdavo savo gyvenimo rudenį: sutvarkydavo neatliktus reikalus, padalydavo turtą, atlikdavo išpažintį, pasiruošdavo įkapių drabužį ir ramiai pradėdavo atsisveikinimo kelionę. Deja, vis dėlto dažniau mirties bijomasi. „Net krintantis rudens lapas, besileidžianti saulė – viskas jautriam žmogui kalba mirties kalba. Ir juoda spalva, ir pakelės kryžius, ir palaužtas audros medis, ir nešamas gatve karstas, ir tos eilės žmonių, kurios taip kasdien retėja...“ – rašoma „Sielos duonoje“.

Tačiau žmogus žino, kad mirs, kad jo gyvenimas žemėje nėra amžinas. Ta diena vis tiek ateis. Jau tik gimęs žmogus pradeda savo kelią į mirtį. Kunigas rašo: „Kiekvienas daiktas kalbėte kalba apie mirtį. Namai, kuriuose gyvename, primena, kad prieš mus kiti čia gyveno, tie, kurių jau nėra. Vardas, kurį nešiojame, primena, kad prieš mus daugelis kitų tokį pat vardą turėjo ir tą pat darbą dirbo. Šiandien jų jau nėra ant žemės. Numirė jau galbūt ir tavo tėvas bei motina, brangus draugas, sūnus, kaimynas...“

Miršta jauni ir seni, turtuoliai ir vargšai. Visi užmiega ramybės miegu toje pačioje žemėje. Mirtis nė vieno nepasigailėjo. Ji susijusi su vienatve. Mirties valandą tai labai stipriai pajuntama. Nors kažin kaip mylėtų ir brangintų artimieji – jų meilė mirties akivaizdoje bejėgė ir šalta. Kad ir kiek draugų turėtum, savo mirtį reikia pasitikti vienam. Vienam reikia peržengti mirties slenkstį. Niekas čia negali padėti. „Sielos duonoje“ retoriškai klausiama: „Mirtie, kodėl tu tokia? Kai pirmą kartą žemė paraudonavo nuo teisiojo žmogaus kraujo, kai Kainas užmušė savo brolį Abelį, tai pirmą kartą atėjo mirtis. Šiandien daugiau žmonių miršta, negu rudenį nukrenta lapų. Su kiekvienu mano širdies plakimu kelių žmonių širdys amžinai nustoja plakusios. Tos sekundės bėga, o kada suplaks mano širdis paskutinį kartą?“ Baisu, bet ateis ta valanda, ji bus paskutinė, bus...

Gal žmogus bijo ne mirties, o vienatvės? Deja, kiekvienas mirštantysis būna labai vienišas. Tačiau mirties valandą meilė ir gerumas tampa neįkainojamu turtu. Net pats mažiausias gerumo aktas, kuris kada nors buvo padarytas gyvenime, pasidaro neįkainojamai brangus. Kiekvienas gerumo aktas yra užantspauduotas amžinybės antspaudu. Net ir mažiausias geras darbas lydės į amžinybę ir liudys Aukščiausiajam. Vienatvės neišvengsime. Su ja draugaujame ir savo kasdienybėje. Kiekvienas žmogus turi savo paslapčių erdvę, nieko ten neįsileidžia, neatveria durų. Reikia turėti savo kampelį. Taigi mirties valandą tereikia vėl įlįsti į tą savo kampelį, kad pasvarstytum, kokius lobius susikrovei savo vienatvėje, ką gera padarei savo broliui, sesei? Ar mylėjai? Ar daug mylėjai? Meilė padeda ištverti didžiausias audras, meilė padės ir paskutinį atodūsį palydėti į amžinybę.

Kun. V.Kaknevičius labai gražiai pasako apie mirusiųjų ir gyvųjų bendrystę, kalba apie tą nematomą, bet amžiną dialogą tarp šiapus ir anapus: „Mirties valanda svarbiausia žmogaus gyvenime. Nesvarbu, kada mes meldžiamės, nors ir dirbdami, siųskime savo trumpą maldą Viešpačiui, kad Jis būtų gailestingas šią minutę mirštantiems. Guli ligos patale, kenti kokį skausmą, nepasisekė kas nors – aukok už šios minutės mirštančiųjų atsivertimą“.

Šis gailestingumo būdas visiems vienodai prieinamas, šiuo būdu galime visą pasaulį apkabinti gailestingumo rankomis, padėti tiems, kuriems reikalinga pagalba. Ir kai mūsų sąžinė bus rami, mes nebijosime pereiti iš šio gyvenimo į kitą, tada mes drąsiai galėsime pažvelgti mirčiai į akis ir patys jos paklausti: „Mirtie, kur tavoji galybė, mirtie, kur tavoji pergalė?“ Juk teisusis žmogus stipresnis už mirtį, nes Kristaus prisikėlimo jėga nugali ją“. Kol gyvename žemėje, tol kiekvieną dieną krauname savo amžinybės turtą. ‚,Sielos duonoje“ kunigas rašo: „Čia ir dabar reikia stengtis viską daryti kuo tobuliau, skatinti kurti gėrį ir kurti jo kuo daugiau. Juk nuo to priklauso ne tik mūsų amžinybė, bet ir kilnus, džiugus gyvenimas žemėje“ .

Su mirtimi siejamas skausmas, liūdesys, vienatvė. Žmogus ir gražus tuo, kad jis moka iškentėti vienatvę, išraudoti liūdesį, užauginti širdyje tikrą meilę. Kai išsiskiriame, visada liūdime. Kai susitiksime, akys spindės džiaugsmu. Reikia tuo tikėti, viltis, nors liūdną pavakarę verks baltos chrizantemos ant tavo artimojo kapo, raudos angelas, parimęs ant pilko antkapio, verks ir tavo akys, nes ilgesys tam, kam atnešei žvakelę, kam pamerkei baltą chrizantemą, bus tą vakarą beribis... Kun. V.Kaknevičius apie tai rašo „Sielos duonoje“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija