Atnaujintas 2006 spalio 27 d.
Nr.81
(1481)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Šimtadienio godos

Petras KATINAS

Rašytojas Viktoras Alekna, praėjusią savaitę atsakydamas į dienraščio „Lietuvos žinios“ anketos klausimus, į du paskutiniuosius: „Lietuvos kultūros, istorijos ar visuomenės veikėjas, kuris yra Jums autoritetas? Ir kodėl?“ bei „Kokiais moraliniais principais vadovaujatės savo gyvenime?“ atsakė taip: „Šiandien autoritetingų kūrėjų lietuvių jau nėra. Nei kultūroje, nei politikoje, nei ūkyje. Jeigu kas nors, kaip Vytautas Landsbergis, vyskupas Sigitas Tamkevičius ar Jonas Mikelinskas, ir verti pagarbos, tai kita lietuvių dalis, ir nemaža, juos ir niekina, ir spjaudo“. Atsakydamas į antrą klausimą V.Alekna teigė: „Savo gyvenime nuo mažų dienų vadovaujuosi Dešimčia Dievo įsakymų ir Evangelijoje pateiktais Kristaus mokymais. Gal kartais ir suklystu, bet gyventi padeda kasdienė malda ir išpažintis“. Skaitydamas tuos gerbiamo rašytojo atsakymus, jo savotišką išpažintį, susimąstai: kuris gi iš dabartinių kultūros, meno, o ypač politikos veikėjų gali panašiai formuluoti savo požiūrį į dabartinę mūsų valstybės situaciją ir autoritetais skelbti prof. V.Landsbergį, arkivyskupą S.Tamkevičių ar rašytoją J.Mikelinską? Ant pirštų galėtume suskaičiuoti. Užtat į padanges keliamos įvairiausios pačio primityviausio vadinamojo popso „žvaigždės“, kurios sėkmingai kemšasi į kišenes milijonus, išviliotus iš jų mulkinamų, visiškai sumaterialėjusių, nudvasintų piliečių. Ypač iš jaunosios kartos. Kur jau čia koks J.Mikelinskas, jeigu yra A.Valinskas iš komercinės LNK televizijos. Todėl visiškai teisus vienas mūsų politikos apžvalgininkas pareiškęs, jog neverta pernelyg kritikuoti mūsų valdžios „elito“, jo gobšumo, intelekto stokos, tėvynės meilės nebuvimo, nes patys išsirinkome tokius. Kitaip tariant, sau ant sprando pasisodinome. Išsirinkome tokius, kuriems valdžia, o ypač tos valdžios lovys yra vienintelis jų egzistencijos šaltinis ir didžiausia palaima. O ką jau kalbėti apie jų elgesį, itin tada, jeigu tas „elitas“, ypač iš provincijos, pakviečiamas į „neliečiamųjų ir amžinųjų“ rengiamus pokylius ar panašius pasisėdėjimus prie egzotiškomis gėrybėmis nukrautų stalų. Užtenka prisiminti praėjusią žiemą, kai dėl ištikusios avarijos šiluminėje trasoje pusė Telšių kentė šaltį, tuo tarpu Telšių meras, socialdemokratas, viską metęs išskubėjo puotauti pas A.Brazauską. Kalbant politiniu žargonu, kuris gi save gerbiantis partietis netrokšta palėbauti veltui. Be to, tokiuose baliuose galima įsiteikti, palinkčioti iki žemės, kokia nors egzotiška dovanėle pamaloninti viršininką. Juk gal prisimins, įvertins, į pirmąsias rinkimų sąrašo eilutes įrašys.

O tų sąrašų sudarymo vajus jau prasidėjo. Antai praėjusį savaitgalį valdančiųjų socialdemokratų taryba su pačiu A.Brazausku priešakyje pasirašė su Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos tarybos veikėjais bendradarbiavimo būsimuosiuose savivaldybių tarybų rinkimuose sutartį. Nuspręsta „suvienyti jėgas“ rengiantis politiniams išbandymams, kurių pirmasis ir bus savivaldybių rinkimai. Socdemai priėmė „socialistinį įsipareigojimą“: kandidatų į savivaldybių tarybas sąrašų kiekviename dešimtuke įrašyti po vieną profsąjungų pasiūlytą asmenį. Socdemai savo kandidatus kels visose 60-yje savivaldybių. Ir tikisi užgrobti liūto dalį. Nes nemaža dalis pasimetusių „darbiečių“ rinkėjų grįš balsuoti už šią anksčiau mylėtą partiją. Toks susitarimas visiškai logiškas, nes toms vadinamosioms profsąjungoms vadovauja tie patys buvusios „komunizmo mokyklos“ funkcionieriai, kurie ir anksčiau, ir dabar maitinasi tuo, ką numeta nuo savo stalo ta pati partija. Taigi dabar tos pseudoprofsąjungos, tiksliau, jų vadovai, eis į savivaldybių rinkimus vienu frontu, nesiblaškys tarp visokių „darbiečių“, „valstiečių“ ar paksininkų. O bendrus veiksmus koordinuos socdemų superaktyvistė Seimo narė B.Vėsaitė ir Profsąjungų konfederacijos pirmininko pavaduotojas A.Kvedaravičius. Irgi nuo sovietmečio užsilikęs senas „komunizmo mokyklos“ kadras, o tokie, kaip žinoma, nesimėto. Kodėl nuspręsta bendradarbiauti su socdemais, paaiškino taip: sutampa socdemų ir tų neva profsąjungų tikslai – socialinės pažangos siekimas. Tiesa, bendrame šių tarybų posėdyje puse lūpų pripažįstant, jog į tą „pažangą“ einama skirtingais keliais. Socdemams pirmiausia reikia visų lygių valdžios, o profsąjungoms – esą tiktai duonos. Kokie gi gali būti tie bendri tikslai siekiant socialinės gerovės, galima spręsti iš į bankrotą nuvarytos Panevėžio „Ekrano“ bendrovės pavyzdžio. Pasirodo, „Ekrano“ likviduotojo alga – „tik“ 12 tūkstančių litų per mėnesį, o vietos profsąjungų vadovui, kad nekeltų nereikalingo triukšmelio, irgi teko visokių malonių. Bendrame tarybų posėdyje ne kas kitas, o pats A.Brazauskas ragino apsišaukėlius profsąjungų vadus aktyviau darbuotis ir burti žmones kovai už savo teises ir t.t. Stebėtinas partijos lyderio nenykstantis dviveidiškumas. Juk neokomunistai – ir senieji, ir naujieji – per visą atkurtosios nepriklausomybės laikotarpį nieko daugiau ir nedarė, kaip tik visais būdais trukdė atsirasti pilietinės visuomenės daigams. O tuos vos prasikalusius iš nomenklatūrinio pašalo daigus rovė visais įmanomais būdais. Tai apšaukdami juos „sorosininkais“, tai „megztomis beretėmis“, tai tų baisiųjų konservatorių statytiniais, kokia, pavyzdžiui, apšaukta Piliečių santalka ir kiti visuomeniniai judėjimai.

Štai ir sukako 100 dienų, kai pradėjo darbą G.Kirkilo vadovaujama mažumos Vyriausybė. Per tą laikotarpį jau beveik pasidalyti valdžios postai (tiesa, dar ne visi), pažerta didžiulė krūva pažadų bene visiems. Aišku, pirmiausia nepamirštant ir savęs. Naujojo valstybės biudžeto projekte 2007 metams numatyta skirti nei daug, nei mažai – tik 200 mln. litų Seimui, Vyriausybei, Prezidentūrai. Esą jų darbo gerinimo reikalams. Todėl reikia dar labiau išpūsti ir taip jau išpūstą biurokratinį aparatą, statyti naujus Seimo rūmus, atnaujinti automobilių parką ir t.t. Pagunda išlaidauti vis auga. Pagal biudžeto projektą išlaidos pusantro milijardo litų viršys pajamas. O tos papildomos išlaidos bus daugiausia skiriamos rinkėjam papirkti. Juk ne tik savivaldybių, bet ir Seimo rinkimai ne už kalnų. Aišku, pavydėti Premjerui vargu ar derėtų. Vien todėl, kad į visus reikalus kaišioja nosį buvęs jo pirmtakas ir partijos vadas. Netgi nurodinėja, kokius patarėjus turi rinktis. Mat, partiniam cerberiui J.Bernatoniui tapus diplomatu, vyriausiojo ministrų kabineto prižiūrėtojo lyg ir nebeliko. Be to, patį svarbiausiąjį pensininką nepaliauja nervinti G.Kirkilo koketavimas su Tėvynės sąjunga. Už tai Premjeras jau gavo pylos, bet šiomis dienomis didysis pensininkas išreiškė viltį, kad tas bendradarbiavimas su konservatoriais ilgai netruks. Priėmus biudžetą, jie tapsią jau nebereikalingi. Be to, partijos vadas pasidžiaugė, kad šimto dienų sulaukęs Premjeras nedemonstruoja pernelyg didelio savarankiškumo, nenutolo nuo partijos, t.y. nenutrūko nuo pavadžio, ir visus sprendimus, kokius priima Vyriausybė, diktuoja partijos prezidiumas ir valdyba.

Yra dar vienas valdančiųjų socdemų galvos skausmas. Tai užsitęsęs ir nežinia kada pasibaigiantis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto bei Valstybės saugumo departamento, tiksliau, jo vadovo A.Pociaus, konfliktas. Visokių „kurmių“ (neva slaptos informacijos iš VSD teikėjų konservatoriams) paieškos ir A.Pociaus grasinimai atskleisti politikų korupcinius ryšius sukėlė didžiulį erzelį. Ir didysis pensininkas, ir Premjeras ragina nedramatizuoti padėties, palaukti VSD skandalo tyrimo komisijos išvadų ir tik tada spręsti dėl A.Pociaus tinkamumo užimamoms pareigoms. Tai rodo, kad patyręs neokomunistų veteranas ir intrigų meistras G.Kirkilas bei jo partiečiai iš šio skandalo tikisi išpešti naudos. Pirmiausia tvarkytis šioje svarbioje valstybės institucijoje. Be to, pasitelkę liberalcentristus, papildomai užsipulti konservatorių lyderius, kurie esą kišasi į NSGK veiklą ir, pasinaudodami saugumo karininko žūtimi Breste (Baltarusija), siekia destabilizuoti padėtį. Aišku, dėl to skandalo, kurio baigties nesiima prognozuoti jokie politologai, labiausiai džiaugiasi Maskvos Lubiankos „kurmiai“. Juk faktiškai paralyžiuotas šios svarbios Lietuvos struktūros, neaišku kokiomis „žvalgybinėmis“ užduotimis užsiiminėjančios, darbas. Kartu Maskva ir šį skandalą pateiks (ir jau pateikia) pasauliui taip, esą Lietuva yra nestabili ir nepatikima valstybė.

O dėl Vyriausybės šimtadienio trimitų ir liaupsių premjerui G.Kirkilui, kaip racionaliam politikui, sugebančiam bendrauti su visais ir visiems žadėti dangišką maną, tai stengiamasi nepastebėti ar nutylėti, jog šis ministrų kabinetas nieko nedaro svarbiausiu energetinio saugumo užtikrinimo klausimu, neturi aiškios strategijos vis didėjant Rusijos spaudimui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija