Atnaujintas 2006 lapkričio 3 d.
Nr.82
(1482)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Adaptacija

Petras KATINAS

Kol verda aistros dėl Valstybės saugumo departamento, netylančios jau kelintą savaitę nuo ankstyvo ryto iki vidurnakčio, sklinda įvairiausi gandai dėl „Mažeikių naftos“ ateities, Seimo ir Vyriausybės kabinetuose prasidėjo diskusijos dėl valstybės biudžeto 2007 metams. Tiesa, tos diskusijos daugiau primena rinkimų šou, kuriame tautos išrinktieji staiga ėmė dėtis besirūpinantys savo rinkėjais bei jų poreikiais ir ėmė teikti krūvas pasiūlymų, kaip padalyti valstybės biudžetą. Bene aktyviausiai čia ėmė reikštis paksininkai, „Teisės ir teisingumo“, dar kitaip, liberaldemokratų, parlamentarai. Štai toks Vytautas Galvonas ėmė vaizduoti susirūpinimą švietimo reikalais ir prašo papildomo finansavimo Aukštaitijos – Anykščių ir Kupiškio – mokykloms, bibliotekoms, stadionams ir t.t. „Darbietė“ D.Mikutienė (buvusi socialliberalė), kaip žymi sveikatos apsaugos specialistė, suskato reikalauti milijonų savo proteguojamoms ligoninėms. „Valstietis“ A.Pekeliūnas, buvęs garsiosios V.Uspaskicho įkurtos „Krekenavos agrofirmos“ šefas, nepamiršta savo Krekenavos ir Panevėžio miesto bei rajono, kurių rinkėjai, patikėję jo rožiniais pažadais, ir prastūmė jį į Seimą. Šis „valstietis liaudininkas“ užregistravo net keliolika asmeninių siūlymų Panevėžio apskrities lopšeliams-darželiams papildomai finansuoti ir t.t. Taigi susirūpino vaikučių gerove. Kur čia visus geradarius suminėsi. Tiktai reikalaudami papildomų šimtų tūkstančių ir milijonų, parlamentarai kažkodėl nesiūlo, iš kur išpešti tų papildomų lėšų. Na, kad ir sumažinant biurokratų armiją, netgi nepalyginti didesnę nei sovietinės okupacijos metais ir ypač išsipūtusią Leonido Brežnevo stagnacijos laikais. Šiukštu! Apie tai drįsta užsiminti tiktai vienas kitas parlamentaras, nors puikiai žino, kad jo balsas tebus tiktai niekieno neišgirstas balselis tyruose. O tai, kad pasiūlymai dėl papildomo finansavimo, kitaip tariant, dėl nenudirto meškos kailio dalybų, yra nerealūs ir niekas į juos nekreips dėmesio, puikiai žino tie siūlytojai, besidedantys savo rinkėjų geradariais. Štai buvęs sovietmečio kolchozinio žemės ūkio veikėjas, paties A.Brazausko bičiulis, buvęs „darbietis“, dabar jau socialdemokratas, sugrįžęs po „motinos partijos“ sparnu, J.Jagminas reikalauja beveik 41 mln. litų melioracijos statiniams prižiūrėti. Kitas socialdemokratų aktyvistas J.Sabatauskas kažkodėl susirūpino Alytaus miesto teatro statybos tempais ir joms užbaigti irgi reikalauja keleto milijonų. Nieko nepadarysi, nes, kaip žinoma, menas reikalauja aukų.

Bet visų apetitus be ceremonijų numalšino Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, irgi iš aktyvaus paksininko tapęs „pilietininku“, Jonas Lionginas. Jis teigė, kad tie pasiūlymai nė kiek nepakoreguos Vyriausybės pateikto 2007 metų biudžeto projekto, nes pakoreguoti įmanoma tik maždaug pusę procento. Tai yra papildomai būtų galima sukrapštyti nebent kokius 80 mln. litų. J.Lionginas pastebėjo įdomų reiškinį: daugiausia pinigų prašo vienmandatėse apygardose išrinkti Seimo nariai. O ką gi jiems daryti? Juk reikia pademonstruoti savo rūpestį elektoratu. Bent jau suvaidinti tą rūpestį. Tam, kad per ateinančius rinkimus vaizduotų vos ne kankinį, į kurio pastangas valdantieji neatsižvelgė. Na, o kai kurių parlamentarų reiškiamas neva susirūpinimas švietimo reikalais, reikalaujant vien tik pinigų, bet absoliučiai nesigilinant į reikalo esmę, irgi yra tik paviršutiniškas požiūris. Kad padėtis švietimo sistemoje nenormali ir padrika, mato visi. Ir taip yra ne tik Lietuvoje. Tokiems švietimo rūpintojėliams vertėtų prisiminti JAV diplomato ir beveik dešimtmetį buvusio solidaus žurnalo „Time“ vyriausiuoju redaktoriumi Henrio Griunvaldo pastebėjimus, kurie buvo paskelbti ir Lietuvos spaudoje dar atkurtosios nepriklausomybės aušroje 1990-1991 metais. H.Griunvaldas rašė, jog reikia reformuoti švietimo sistemą. Ir čia mes neatsipirksime pinigų sumomis. Švietimas per daug svarbus dalykas, kad jį būtų galima palikti biurokratų rankose. Jo taip pat negalima atiduoti ir diletantams, nes pastariesiems kosmetinės priemonės rūpi kur kas labiau nei efektyvus mokymas. Mokymo programas būtina apvalyti nuo gausybės nereikalingų dalykų. Mokytojams reikia suteikti didesnę veiklos laisvę, taip pat svarbu jų darbo rezultatus vertinti pagal aukštesnius standartus. Būtina panaudoti atrankos principą, nes tokia praktika, kai nesugebantys ar negalintys mokytis mokiniai tempiami nuo pradinės iki aukštosios mokyklos, kol jiems įteikiamas nieko nereiškiantis diplomas, yra žalinga. Teisę mokytis turi visi, tačiau tą teisę reikia užsitarnauti. Beje, tokio lygio „išsimokslinimą“ aiškiai demonstruoja LTV laida „Klausimėlis“, kurioje jauni, gražiai atrodantys žmonės nežino net pačių elementariausių istorijos, geografijos, kultūros dalykų. Bet kam rūpi tokie reikalai! Štai gana solidūs švietimiečiai rimtais veidais ėmė reikalauti įrengti rūkomuosius kambarius mokyklose. Kad juose mokinukai kartu su savo mokytojais plėštų dūmą iki pamėlynavimo. Tuo labiau jog, kaip teigia tų rūkomųjų iniciatoriai, toks dalykas pasiteisino Skandinavijos šalyse…

Na, o žemiausių mūsų visuomenės sluoksnių padėtis kelia košmarišką gėdą. Didžiulė socialinė nelygybė tapo ne tik gėda, bet ir kelia pavojų valstybės egzistencijai. Dabartinį „socialiai orientuotų“ nomenklatūrinių ir finansinių klanų valdymo laikotarpį, be jokių abejonių, galima vadinti turtuolių amžiumi. Juk kaip tik jie diktuoja visuomenei reklamuodami savo „vertybes“, kainas ir paklausą, tvarkosi visuomenės informavimo srityse ir masinėje kultūroje, o pirmiausia užsiima pagrindiniu dalyku – savo kapitalo didinimu, žemių ir nekilnojamojo turto supirkinėjimu. Kai dėl žemių, ypač gražiausiose Lietuvos vietose, tai tik liūdną atodūsį sukelia Prezidento vetuotas, Seimo priimtas įstatymas dėl žemės grąžinimo nacionaliniuose parkuose ir panašiose valstybės saugomose vietose. Juk ir be jokio įstatymo gražiausios vietos prie ežerų ir upių, pajūryje seniai užgrobtos ir jų jau beveik nebeliko. Užgrobė jas be jokių įstatymų tos pačios valdančiosios nomenklatūros atstovai, jų giminės ar artimieji. Principingumą Prezidentas privalėjo rodyti kur kas anksčiau, o ne tada, kai ant „pietų stalo“ teliko tiktai trupiniai nuo nuvorišų puotų. Taigi „naujieji lietuviai“, sekdami savo Rusijos kolegų pavyzdžiu, elgiasi strategiškai nuosekliai ir sąmoningai. Ir tai vyksta tuo metu, kai mažiausiai du trečdaliai Lietuvos gyventojų kasdien suka galvas, kaip jiems išgyventi nuo algos iki algos. Kaip du trečdaliai žmonių pasijus gavę pirmąsias sąskaitas už prasidėjusį šildymo sezoną, nesinori net pagalvoti.

Tad kodėl gi vyksta tokie dalykai – nemažėja korupcija, kontrabandininkų vadeivos išeina iš teismų salių pakeltomis galvomis, vyksta visuomenei nežinomi sukti pokiliminiai žaidimai ir t.t. Aišku, nepamirštant pasigirti, jog ekonomika auga, bedarbių mažėja, o rinkos ekonomika, kitaip tariant, rinkos kapitalizmas, įsigalėjo galutinai ir negrįžtamai. Bet iš tiesų Lietuvoje, jeigu žvelgtume objektyviai, tebeegzistuoja ta pati gerokai aptriušusi sovietinė sistema. Spręskite patys – ar realiai egzistuoja valdančiojo „elito“ rotacija? Juk faktiškai sovietinė nomenklatūra iš esmės taip ir liko valdžioje. Tebegalioja kadrų pasirinkimo ir paskyrimo principas iš viršaus į apačią visose srityse. Tačiau ši sistema visiškai neefektyvi, neproduktyvi, nelanksti ir perdėm korumpuota. O korupcija – ne tik moralinė problema. Jai klestėti pirmiausia padeda tai, kad visuomenė, dideliam „elito“ džiaugsmui, jau visiškai adaptavosi prie korupcinės tvarkos vadovaudamasi sena išmintimi, jog netepsi – nevažiuosi.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija