Atnaujintas 2006 lapkričio 10 d.
Nr.84
(1484)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Be pragiedrulių

Petras KATINAS

Pamenate, gerbiamieji, kaip Atgimimo metais buvo daug rašoma ir kalbama apie tai, kad atkūrę nepriklausomybę pirmiausia susitvarkysime su valdininkų ir kitų nomenklatūrininkų privilegijomis, nušluosime gražiausiose Lietuvos vietose pastatytas pirteles bei kitokias partinių biurokratų pasilinksminimo gūžtas, uždarysime specialias parduotuves ir t.t. Tiesa, jau baigiantis Brežnevo sąstingiui, neapsikentusios savo sutuoktinių – partinių ir ūkinių viršininkų – linksminimosi ir paleistuvavimo, tuometinio „elito“ žmonos supleškino vieną tokią nomenklatūrininkų pirtį pakaunėje. O savo garsiojoje knygoje „Lietuviškos skyrybos“ autorius A.Brazauskas, viršininkaujantis jau nuo pat 1958 metų, rašė, kad partinė nomenklatūra neturėjusi jokių privilegijų, gaudavo menkas algeles, glaudėsi kaip ir visi komunaliniuose kukliuose butuose. Ir teturėjo vieną privilegiją – dieną naktį dirbti „liaudies labui“. Kitaip tariant, išsijuosę statė šviesų komunizmo rūmą. Ir pasistatė. Sau, žinoma. Netgi koks vos vegetuojančio kolchozo pirmininkas laikė garbės reikalu pastatyti kokią nors pirtelę ar panašų pasilinksminimo objektą. Ir vaišinti tuose objektuose iki sąmonės netekimo rajonų ir paties Vilniaus viršininkus. Aišku, tų pačių kolchozininkų sąskaita. O jeigu jau pavykdavo dalyvauti aukštųjų nomenklatūrininkų medžioklėse ir papyškinti kartu su aukščiausio rango medžiotojais iš garsiojo medžioklės būrelio Nr. 1, tai karjera buvo garantuota.

Ir štai praėjus šešiolikai nepriklausomybės metų, matome, kad niekas faktiškai nepasikeitė. Tiktai puotos ir privilegijos tapo nepalyginti didesnės ir puošnesnės, o senųjų ir naujųjų nomenklatūrininkų cinizmas ir gobšumas toli pralenkė okupacinių metų išsidirbinėjimus. Nieko nepadarysi. Juk per tuos metus buvo ir tebėra vykdomas tas pats „patirties perdavimas ir tęstinumas“, apie kurį ir dabar labai mėgsta kalbėti medžiotojas Nr. 1. Prieita net iki visiško absurdo. Vienas jų – reikalavimas užmokesčio grynaisiais už kokio nors apskrities viršininko ar mero dalyvavimo visuomeniniuose renginiuose. Na, pavyzdžiui, kokio nors festivalio, visokių mugių atidaryme. Tai jau net ne absurdas, o visiškas nesiskaitymas su bet kokiomis elementariomis vertybėmis ar tarnystės valstybei normomis.

Visa bėda, kad bandymai ar net nedrąsios užuominos apriboti tokius apetitus susilaukia valdančiojo klano absoliučiai neigiamos reakcijos. Tai ypač išryškėjo, kai Seime prasidėjo diskusijos dėl partijų finansavimo. Pasirodo, iš biudžeto skiriami pinigai partijoms finansuoti tėra tik ašaros. Nesvarbu, kad tas biudžetinis finansavimas vis auga. Pavyzdžiui, jeigu 2002 ir 2003 metais iš biudžeto partijoms buvo skirta po 483 tūkst. litų, tai 2004 metais – jau 6 milijonai, o šiemet išaugo iki 10 milijonų. Bet tie valdiški milijonai – vieni niekai. Liūto dalis ateina iš vadinamųjų juridinių asmenų. Visokių „dujotekanų“ ir panašių. Durtuvais Vyriausybėje buvo sutiktas parlamentarės Nijolės Steiblienės pasiūlymas uždrausti juridiniams asmenims finansuoti, tiksliau sakant, papirkti, partijas ar atskirus asmenis. Nesvarbu, kad visi puikiai žino, jog už tą finansinę paramą reikės atidirbti tai pačiai „Dujotekanai“ ir dešimteriopai atsilyginti juridiniams investuotojams, beje, dabar dažnai siekiantiems ne tik savo bendrovių gerovės, pelningų užsakymų, bet ir ne itin draugiškose Lietuvai valstybėse esantiems tų bendrovių įkūrėjams. O Vyriausybės atstovai tuo finansavimo klausimu užsiima įprasta demagogija. Pasirodo, partijų finansavimo klausimai turi būti sprendžiami „kompleksiškai“.

Subliūško dar vienas pavasarį pradėtas pūsti burbulas Seime, paskelbiant neva „mūšį su privilegijomis“. Buvo užsimota netgi pastatyti specialią įstatymų užkardą įvairioms privilegijoms. Sudaryta Seime speciali darbo grupė, kuriai vadovauti paskirtas „darbo žmonių“ teisių gynėju besireklamuojantis socialdemokratas Algirdas Sysas. Beje, pats A.Sysas pripažino, kad į tos grupės posėdžius jos nariai jau seniai net nesiteikia atvykti. O nesant kvorumo, kokie ten gali būti posėdžiai! Dar daugiau, A.Sysas viešai aimanavo, jog darbo grupės veikla paralyžiuota, nes pildosi jo paties „pirminė nuojauta, jog politikams patikėta beprasmė misija“. Taigi, pripažinęs, kad suformuluota užduotis kovoti su valdininkų privilegijomis yra nevykdoma, A.Sysas konstatavo, jog darbo grupė užbaigdama savo darbą geriausiu atveju apsiribos tam tikromis pastabomis Seimo valdybai. Bet kitaip ir būti negali, nes panaikinti ar bent jau minimaliai sumažinti privilegijas nėra net menkiausios politinės valios. Taigi tos privilegijos – tai ne tiktai visokie priedai prie atlyginimų, premijų, bet ir įvairių ministerijų ir tarnybų poilsinės, pirtys, tarnybiniai butai, pačios įvairiausios paslaugos. Štai vien tiktai Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas net šešiuose Lietuvos rajonuose turi pirtis... O kiek panašių objektų turi ministerijos, neįmanoma ir suskaičiuoti. Tiesa, tokie objektai, pavadinti poilsinėmis, dabar jau vadinami „mokymo centrais“, kurie būtinai įkurti prie kokio nors gražaus ežero ar nacionaliniuose parkuose ir net reklamuojami kaip visiškai atitinkantys europinius kriterijus.

Taigi kova su vėjo malūnais baigta. Juk pats A.Sysas prisipažino, jog tai beviltiškas, donkichotiškas darbas, šaudymas tuščiais šoviniais. Valdantysis klanas, tiksliau, klanai, nė už ką neatsisakys vis augančių privilegijų, nes aukščiausi valstybės pareigūnai oficialiai pripažįsta, jog, panaikinus privilegijas, visi valdininkai, ministerijų klerkai išsilakstys kas sau, – visa tai demonstruoja pagrindinę nuostatą, kurią anksčiau reklamavo buvęs Seimo pirmininkas A.Paulauskas: „Nusipelnėme gyventi geriau“.

Todėl nereikia stebėtis išvydus tarptautinės organizacijos „Transparency International“ paskelbtą korupcijos Lietuvoje vertinimą. Per dvejus metus Lietuvos buvimo ES ir NATO kovai su įsigalėjusia korupcija nepadaryta jokių žygių, kad peržengtų 5 balų ribą, virš kurios esančios valstybės laikomos sugebančiomis pažaboti korupciją. Pasirodo, Lietuva pagal korupcijos indeksą iš visų Europos Sąjungos valstybių lenkia tiktai Latviją ir Slovakiją. Taigi jau penkeri metai, nepaisant nedidelių svyravimų, lietuviškasis korupcijos suvokimo indeksas praktiškai nesikeičia – 4,8 balo. O Estijoje per metus išaugo nuo 6,4 iki 6,7 balo. Visa tai rodo, anot „Transparency International“ Lietuvos skyriaus direktoriaus Ryčio Juozapavičiaus, jog nekintantis korupcijos indeksas iliustruoja Lietuvos antikorupcinės politikos žlugimą. Bet kitaip ir būti negali. Juk, kaip pažymi specialistai, kyšininkavimas tėra tik apie trečdalis korupcinių nusikaltimų. Daugiausia lemia prekybos įtaka, giminaičių ir artimųjų žmonių, „grupės draugų“ protegavimas valstybės tarnyboje, kas ir yra korupcijos pagrindas.

Tai, kas remia ir proteguoja korupciją, aiškiausiai parodo valdančiųjų socialdemokratų poziciją. Jų frakcijos vadovė Seime Irena Šiaulienė pareiškė, kad frakcija jokiu būdu nerems laikinosios parlamentinės komisijos, tyrusios „Alitos“ bendrovės privatizavimo, vykusio 2003-2004 metais, aplinkybes. Kaip žinoma, komisija nustatė, jog, parduodama „Alitą“ saviems žmonėms, valstybė prarado 36 mln. litų. Išvakarėse buvo įvardyti ir to sandorio kaltininkai. Tarp jų – ir partijos viršininkas A.Brazauskas bei buvęs ūkio ministras R.Čėsna.

Taigi jokių prošvaisčių. Valdantysis klanas ir kiti mūsų išrinkti „liaudies tarnai“ tvirtai laikosi nuostatos paversti žmones savo tarnais ir baudžiauninkais. Kad piliečiai toliau tvarkingai ir lojaliai kentėtų. Dėl tų pačių buvusių ir esamų valdančiųjų. Tai, jog klanas, ypač iškilus pavojui, sugeba susivienyti, aiškiausiai rodo VSD šefo, KGB rezervininko V.Pociaus gynimas. Štai kaip greitai susivienijo tuo klausimu socialdemokratas J.Karosas, socialliberalas A.Valionis ir „darbietis“ K.Daukšys.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija