Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Širdį atidaviau kitiems“

Jadvyga Damušienė

Spalio pabaigoje pedagogė, žurnalistė, visuomenės veikėja, kūrybiška asmenybė, keturių vaikų motina Jadvyga Damušienė šventė davo 91-ąjį gimtadienį. Gimusi Rusijoje, gyvenusi Lietuvoje, karo audrų nublokšta į Vakarus, Atgimimo metais su vyru prof. Adolfu Damušiu (1908-2003) grįžusi į Lietuvą, dabar ji gyvena Vilniuje, kartu su dukterimi Ginte Damušyte tvarko savo vyro kūrybinį palikimą, rašo prisiminimus, rašo straipsnius į spaudą. Su J.DAMUŠIENE kalbasi „XXI amžiaus“ korespondentė dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ.

Gyvenimo kelias – tarsi bėgiai, kuriais rieda mūsų būties vežimas, vis pasipildantis nauja patirtimi, liūdnais ir linksmais išgyvenimais. Tų bėgių pradžia – vaikystėje, o gal net dar tolimesnėje praeityje, mūsų tėvų ir senelių gyvenimuose. Prašytume papasakoti apie savo šaknis.

Mano mamos tėvas Juozas Čarneckis – Suvalkijos ūkininkas, anksti likęs našliu. Jo žmona, mano močiutė, mirė būdama 42 metų. Liko du vaikai: mano mamytė Uršulė ir jos brolis Jonas. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvoje buvo neramu, siautė plėšikai, iš ūkininkų atimdavo maistą ir kitokį turtą. Gynybai, ūkininkų turtui saugoti Jonas suorganizavo aštuonių vyrų grupę. Tačiau jie visi buvo sušaudyti už Vilkaviškio Katedros.

Mano tėvas Juozas Pšibilskis taip pat kilęs iš Vilkaviškio apskrities, berods Čižiškių kaimo. Jo tėvas mokėjo gydyti gyvulius, buvo veterinaras. Kartą jis ir sako: „Čarnecki, turiu suaugusį sūnų, o tamsta – dukterį“. Mama norėjo išsprūsti iš kaimo. Už poros mėnesių – vestuvės. Taigi mano tėvus supiršo jų tėvai. Tėvas pasogos gavo arklį ir karietą. Darbo reikalais jis buvo išsiųstas į Rusiją. Gimiau Jaroslavlyje 1915 metais. Jau buvo gimusi sesuo Stasė. 1920 metais tėvai grįžo į Lietuvą, apsistojo Kybartuose. Šį miestelį laikau savo tėviške. Čia gimė brolis Stasys, visos šeimos numylėtinis.

Mes, vaikai, vasaras leisdavome mamos tėviškėje, Būdviečių kaime. Tėvukas (taip vadindavome senelį) labai mylėjo žemę, puoselėjo savo ūkį. Iš pat ankstyvo ryto apeidavo laukus. Po pusryčių – vėl į laukus. Vakare šeimyna susėsdavo po dideliu medžiu, kur buvo pastatytas stalas, suolai. Visi vakarieniaudavo. Tėvukas pasižiūri į dangų, į orą ir sako: „Reikia šieną vežti. Bus lietaus“. Jis dažnai mėgdavo sakyti: „Dievas leido tą ir tą padaryti“. Sekmadieniais važiuodavome į Vilkaviškio bažnyčią.

Kiekvieną šeštadienį, kai pamiške pamatydavome atvažiuojantį dviratininką baltais marškiniais, bėgdavome pasitikti. Tai mūsų tėvelis. Jis atveždavo saldainių, liepdavo juos pasidalyti. Visada vienu būdavo per daug. „Atiduokite jį Stasiukui. Jis mažiausias“, – sakydavo tėvelis.

Ūkyje būdavo spaudžiamas sėmenų aliejus. Valgydavome šviežią aliejų su šviežia duona, pasibarstydami druska. Būdavo labai skanu.

Tėvelis buvo muitinės darbuotojas, važinėdavo pasienio su Vokietija ruožu. Kartais į tas keliones paimdavo mane. Prisimenu, užsukdavome pas vokietį Heidrikį Kampiškio kaime. Kaip šiandien matau: didžiulė virtuvė, jos viduryje – mažų vaikų supynė. Močiutė supdavo mažus vaikus ir didelėje krosnyje virdavo maistą. Visada pavaišindavo tėvą, pasienio tarnautoją.

Tėvas buvo meniškos prigimties žmogus. Būdavo, mus pasisodina ant kelių, žiūri pro langą ir piešia. Visi paveldėjome tą jo polinkį. Sesuo – savamokslė dailininkė – piešdavo. Brolis iš medžio droždavo skulptūras. Aš esu nupiešusi Švč. M.Marijos paveikslą.

Koks buvo jūsų kelias į mokslus?

Mokiausi Kybartų „Žiburio“ gimnazijoje. Ją baigiau 1934 metais. Norėjau studijuoti mediciną. Brolis Stasys sirgo džiova. Galvojau gydyti žmones. Tačiau mūsų gimnazijoje nemokė lotynų kalbos. Tai buvo kliūtis medicinos studijoms. Įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, Gamtos-matematikos fakultetą. Bėgdavau klausyti ir medicinos paskaitų. Po vienerių studijų metų Klaipėdoje buvo įsteigtas Pedagoginis institutas. Tėvelis man sako: „Jadzele, Lietuvai reikia mokytojų. Nebloga alga, ilgos atostogos...“ Paklausiau ir įstojau. Mokslas truko tik dvejus metus. Gyvendama Amerikoje, baigiau Pedagogikos kolegiją, kur studijavau laisvuosius menus.

Su prof. Adolfu Damušiu išgyvenote 65 metus. Neseniai girdėjome sakant vieną garbingą žmogų: „Šventųjų ieškome tarp dvasininkų. Įsižiūrėkime į pasauliečius. Argi ne šventasis yra Damušis?“ Kada ir kaip jūs susipažinote su A.Damušiu, koks visų atmintyje jis išliko?

1934 metais į mūsų, Kybartų gimnazijos abiturientų, išleistuves draugės brolis iš Kauno atsivežė penkis ateitininkus. Tarp jų buvo Adolfas Domaševičius. Pakvietė mane šokti, kalbėjomės. Papasakojau savo susirūpinimą dėl lotynų kalbos nemokėjimo. Jis šią kalbą puikiai mokėjo. „Vergilijų lotyniškai perskaičiau“, – sakė. Jis Panevėžio gimnazijoje turėjo puikų mokytoją humanitarą, kunigą ir rašytoją Julijoną Lindę-Dobilą (1872-1934). Adolfas pažadėjo mane mokyti lotynų kalbos. Tiesą pasakius, per tas išleistuves ne pirmą kartą jį mačiau. 1933 metais jį pastebėjau pavasarininkų suvažiavime Marijampolėje.

Man studijuojant Kaune, Adolfas jau buvo baigęs universitetą, dirbo prof. Prano Juodelės (1871-1955) asistentu. Grįžtu po žiemos atostogų į Kauną, žiūriu – geležinkelio stotyje manęs laukia Adolfas. Buvo pasamdęs vežėją. Tuomet gyvenau seselių kazimieriečių išlaikomame bendrabutyje. Važiuojant iš po švarko ištraukė rožę ir padovanojo. Praėjus pusantrų metų nuo mūsų pažinties, jis išvažiavo tobulinti žinių į Vokietiją. Traukinys dvi valandas stovėjo Kybartuose. Adolfas užėjo pas mano tėvus, norėjo su jais susipažinti. Į stotį jį lydėjome kartu su broliu. Tada Adolfas man ant piršto užmovė sužadėtuvių žiedelį. Broliui juokaudamas pasakė: „Žiūrėk, Stasiuk, kad nenusimautų“. 1937 metais mokytojavau 2 km nuo Jono Basanavičiaus tėviškės Ožkabalių, Rasų pradinėje mokykloje. Gruodžio 19-ąją grįžau į Kybartus žiemos atostogų. Mama sako: „Antrąją Kalėdų dieną Kybartų bažnyčioje tavo vestuvės“. Su kaimu tuomet ryšys buvo sudėtingas, apie šį savo sužadėtinio sprendimą nežinojau. Mama pasiuvo balto šilko suknelę, mano galvą puošė rūtų šakelė. Trečiąją Kalėdų dieną jau buvome Berlyne. Per dvejus draugystės metus artėjome vienas prie kito dvasiškai.

Užauginome keturis vaikus. Kai Vyteniui buvo šešiolika, Sauliui keturiolika, Indrutei dešimt, pasijutau vėl besilaukianti. Man tuomet buvo keturiasdešimt. Adolfas šią žinią priėmė su džiaugsmu. Jis labai mylėjo vaikus. Nė vienam nėra kepštelėjęs. Susėsdavo, kalbėdavo, kalbėdavo; leisdavo vaikams kalbėti, stengėsi rasti kaltę pateisinančių motyvų. Vaikams įdiegė tiesos jausmą. Abu vengėme prabangos, gyvenome kukliai, ne vieną šaukštą atitraukėme nuo savo burnos, kad galėtume atiduoti kitiems. Mes Ameriką pasiekėme vieni pirmųjų 1947 metais. 1949-aisiais šį kraštą užplūdo karo pabėgėlių lavina. Jiems reikėjo buto, duonos, darbo. Autobusais pabėgėliams vežiodavau maistą. Be to, vyras iškvietė šešiolika vietnamiečių katalikų ir sakė: „Kai mums reikėjo, žmonės taip pat padėjo. Dabar padėkime kitiems“. Iš tų šešiolikos atvažiavo du. Mus tėte ir mama vadino, paskui kvietė į savo vestuves. Adolfas dirbo vienas, maitino aštuonis žmones. Su mumis kartu gyveno abu mano tėvai. Per gyvenimą nesame rimčiau susipykę. Per paskutiniąsias mudviejų 2002 metų Kalėdas sukako 65 metai nuo mūsų vedybų. Adolfas per Kūčias savo jauniems giminaičiams tuomet kalbėjo apie doro gyvenimo prasmę, mokslo vertę, meilę savo kraštui. Kaip žinome, po dviejų mėnesių jis mirė, tačiau ir dabar mūsų gyvenimas tebesitęsia, rašau jam laiškus į Petrašiūnus. Mane stiprina jo mąstysena. Jis mėgdavo sakyti: „Viską, ką gera darai, Dievas užrašo. Nesvarbu, kad bendruomenė to neužrašo“.

Su jumis ne kartą teko keliauti po Lietuvą. Pastebėjau išskirtinį jūsų bruožą: dažnai vienintelė iš grupės nepraeidavote be dėmesio nė pro vieną aukų dėžutę. Visada įmesdavote pinigų...

Toks įprotis: pasirūpinti kitais, pagelbėti kitam tuo, kuo gali. Dabar du kartus per savaitę suruošiu maisto paketėlį, ant kurio užrašau „Geras maistas“ ir padedu prie konteinerio. Bemat dingsta. Širdis skauda, kai matai žmones, besirausiančius po šiukšles. Atlieki krikščionio pareigą, artimą myli kaip pats save.

J.Damušienė ir A.Damušis – tai ateitininkų švyturiai. 1946-1952 metais A.Damušis – ateitininkų vyriausiasis vadas. J.Damušienė – ilgametė išeivijos Ateitininkų sendraugių draugijos pirmininkė Detroite, Čikagoje, Klivlende. Judviejų sumanyta ir įkurta Amerikos lietuvių jaunimo stovykla prie Mančesterio miestelio Mičigano valstijoje šiemet šventė 50 metų jubiliejų; stovykla tebeugdo jaunimą Dievo ir tėvynės Lietuvos meilės dvasia. Prašytume šį tą papasakoti apie ištikimybę ateitininkijai.

1926 metais, besimokydama Kybartų „Žiburio“ gimnazijoje, tapau skaute ir ateitininke. Abiejose organizacijose jaučiausi gerai: vienoje žaidžiau, mazgus rišau ir stovyklavau, kitoje klausiau Dievo žodžio, mokslo ir moralinių vertybių svarbos doram žmogaus gyvenimui aiškinimo. 1930 metais, kai ateitininkų moksleivių veikla buvo uždrausta, tarsi privalėjau likti tik skautė. Tačiau mama pasakė: „Vaikeli, geriau lik draudžiamoje organizacijoje. Ji laikosi arčiau Bažnyčios ir Dievo, o ne žemiškos valdžios“. Esu dėkinga motinai už šį patarimą. Ateitininkų siekiai sutapo su mano širdies balsu. Nepaisant draudimų, ateitininkų Lietuvoje daugėjo. Toje gausėjančioje organizacijoje augo daug sąmoningų tautinės kalbos, tradicijų gerbėjų ir mylinčių savo istorinę Tėvynę patriotų, dirbančių Lietuvos gerovei ir suprantančių savo pilietines pareigas jaunai nepriklausomai Lietuvos valstybei.

Gavau pakvietimą į „Dainavos“ 50-mečio minėjimą. Ten „Dainava“ pavadinta mano kūdikiu. Iš tiesų puoselėjau tą ateitininkų stovyklą kaip tik mokėjau, stengiausi, kad ten vykstantys renginiai būtų meniški, įdomūs ir turtingi. Kūriau montažus, eiliavau tekstus, režisavau spektaklius. Dirbau su meile ir atsidavimu, ieškojau būdų, kaip visa tai kuo tobuliau, kuo geriau padaryti. Panašiai dirbdavau lietuviškose šeštadieninėse mokyklose, kur dėsčiau lietuvių kalbą. Širdį atidaviau kitiems. Už šį darbą negavau nė cento, tik daugybę padėkų.

Šiandien, artėdama prie savo žemiškosios kelionės pabaigos, lenkiu galvą ateitininkijos kūrėjams, padėjusiems labai tvirtus pamatus augančiajai kartai, skatinusiems siekti mokslo, tobulinti moralines vertybes, kad taptume dorais, vertingais savojo krašto piliečiais ir sąmoningais Katalikų Bažnyčios nariais ir atstovais.

Išgyvenote dramatišką okupacijų laikotarpį, pareikalavusį daug išminties, sumanumo, drąsos ir pasiaukojimo. Kokius patyrėte išbandymus?

Per pirmąją bolševikų okupaciją mano tėvą atleido iš darbo. Jiedu su mama Panemunėje nusipirko pusę nedidelio namo ir ten apsigyveno. Mano vyras, Lietuvių aktyvistų fronto dalyvis, vokiečių okupacijos metais buvo sekamas, todėl slapstėsi. 1944 metų birželio viduryje grįžau iš ligoninės po tulžies operacijos. Apsistojau tėvų namuose. Slapčiomis manęs atėjo aplankyti vyras. Birželio 16-ąją jį ten suėmė gestapininkai. Liepos pradžioje, artėjant frontui, pasiryžau trauktis iš Lietuvos. Tėvai mane lydėjo iki Kybartų. Nebuvau dar atsigavusi po operacijos, su manimi – du maži sūneliai. Vyteniui buvo ketveri, Sauliukui – dveji meteliai. Atsiklaupusi maldavau tėvų kartu keliauti į nežinią. Mama pasakė: „Aš liksiu Kybartuose“. Tėvas tarė: „Ką ji viena darys su dviem mažais vaikais. Ir dar žaizdoje žarnelė“. Tada mama verkdama nusileido tėvui. Visi palikome Lietuvą. Tėvai sutiko vargti mano vargą.

Visą laiką kankino mintys apie vyrą. Kaip pradėti jo paieškas? 1944-ųjų spalio 29-ąją, mano gimimo dieną, iš žurnalisto Antano Valiūkėno, dirbusio Lietuvos atstovybėje Berlyne, gavau žinią, kad mano vyras kartu su Baliu Gaidžiūnu yra Rytprūsiuose, kalėjime. Ta žinia atėjo iš architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, ieškojusio savo nepilnamečio sūnaus Gabrieliaus, taip pat vokiečių suimto. Mes buvome apsistoję Vokietijos pietuose. Iki Rytprūsių – didžiulis atstumas. Vokietija bombarduojama. Vaikus palikusi tėvų priežiūrai, išvažiavau. Lapkričio 7 dieną išlipau viename kaimelyje, nuėjau į savivaldybę. Mokėjau vokiškai, viską papasakojau. Man liepė keliauti atgal ir atvažiuoti po dviejų dienų. Taip ir padariau. Lapkričio 10-ąją vėl ten atsiradau. Einu gatve ir randu gerą, naują, šiltą pirštinę. Nunešiau ją į savivaldybę. Labai man padėkojo, burmistras išdavė leidimą iki gruodžio 15 dienos. Ir vėl į kelią... Berlyne pas draugus permiegojau ir išvažiavau. Miestelyje, kur buvo kalėjimas, sutikau B.Gaidžiūno žmoną Nastutę. Dviese buvo drąsiau. Kaliniai turėjo būti parvaromi iš darbo. Pasukome žmonių nurodyta kryptimi. Laukiame. Pagaliau pasigirdo klumpiavimas. Įtemptai žiūriu į koloną, bet pažįstamų veidų nematyti. Pagaliau išvydau: Adolfas ir Balys patys paskutinieji nešė didelį katilą. Apėmė toks silpnumas, kad galvojau, jog tuoj apalpsiu. Įsitvėriau stulpą ir atsigavau. Reikėjo atkreipti dėmesį. Perbėgau per gatvę, atsiradau toje pusėje, kuria ėjo kalinių grupė, sušvilpiau. Jis mane pamatė ir paklausė: „Ar tu su vaikais? Ar turi leidimą pasimatyti?“ Leidimo pasimatyti nepavyko gauti. Kalėjimo viršininkas pasakė: „Jie dideli nusikaltėliai, tėvynės (suprask, reicho) išdavikai“.

Rytą sekėme grupę, kurioje į darbą buvo varomas Adolfas. Buvo baisu žiūrėti: išsekęs, pusė veido – vienas šašas, pro medvilninį drabužį matėsi nuogas kūnas. Buvo šalta, gruodžio pradžia. Tą dieną per tvorą pavyko jį pamaitinti. Paskui perduodant maistą padėdavo sargas.

Pasibaigus leidimo galiojimui, teko keliauti atgal – pas vaikus ir tėvelius. Patekau į Miuncheno bombardavimą. Niekada to siaubo nepamiršiu. Namiškiai galvojo, kad manęs nei gyvos, nei mirusios nebepamatys.

Dabar dažnai keliamas žydų genocido klausimas, metama juoda dėmė lietuvių tautai. Ką galite tuo klausimu pasakyti?

Kybartuose, kaip ir daugelyje miestelių, gyveno nemažai žydų. Kai 1940 m. lapkričio 24-ąją nuo džiovos mirė mano brolis Stasys, o 1941 m. gegužės 2-ąją, tai yra po pusmečio, nuo širdies reumato – sesuo, mūsų šeimą ištiko didelė nelaimė. Žydė Neškė nuoširdžiai guosdavo mamą: „Pšibilskiene, kaip aš tave užjaučiu. Buvau sinagogoje. Už tavo vaikus uždegiau žvakeles“. Ačiū jai. Tokiu atveju kiekvienas užuojautos žodis gydo širdies žaizdą. Turėjau draugę žydaitę Lenką Kybartuose. Ji man skolindavo sukneles, kai norėdavau pasipuošti. Vokiečių okupacijos metais kartą kažkas paskambino į mūsų buto Kaune duris. Pravėrusi pamačiau Lenką. „Kaip tu čia?“ – nustebau. „Sargybiniui pasakiau, kad čia gyvena mano jaunystės draugė. Jis leido užsukti“. Ji prašė maisto. Daviau. Ne tik tą vieną kartą. Rizikavome visi: aš, turėdama du mažus vaikus ir ieškomą vyrą, sargybinis ir ji. Kartą ji pasakė, jog nujaučia perkėlimą į kitą vietą. Daugiau Lenka nebepasirodė. Vėl prisimenu. Kai po vedybų su vyru išvažiavome į Vokietiją, jis buvo išnuomojęs butą žydų šeimoje. Jau tuomet žydams nebuvo leidžiama pasirodyti viešose vietose. Pastebėdavau, kad jie pasiimdavo mūsų maisto, bet nepykdavau, nes žinojau, kad jiems draudžiama rodytis parduotuvėse. Jie prašydavo, kad į čiuožyklą kartu pasiimčiau jų vaikaitę, mažą mergaitę. Mielai tai darydavau. Juk žydai ir į čiuožyklą negalėjo nueiti. Esu įsitikinusi, kad ir kiti lietuviai žydams padėjo tuo, kuo galėjo. Kiekvienoje tautoje pasitaiko atplaišų. Jų buvo ir mūsų tautoje.

Dėkojame už pokalbį. Linkime geros sveikatos, ilgų, kūrybingų ir prasmingų gyvenimo metų. Ir toliau džiuginkite mus savo kilniais darbais.

Gyvenimo kelias – tarsi bėgiai, kuriais rieda mūsų būties vežimas, vis pasipildantis nauja patirtimi, liūdnais ir linksmais išgyvenimais. Tų bėgių pradžia – vaikystėje, o gal net dar tolimesnėje praeityje, mūsų tėvų ir senelių gyvenimuose. Prašytume papasakoti apie savo šaknis.

Mano mamos tėvas Juozas Čarneckis – Suvalkijos ūkininkas, anksti likęs našliu. Jo žmona, mano močiutė, mirė būdama 42 metų. Liko du vaikai: mano mamytė Uršulė ir jos brolis Jonas. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvoje buvo neramu, siautė plėšikai, iš ūkininkų atimdavo maistą ir kitokį turtą. Gynybai, ūkininkų turtui saugoti Jonas suorganizavo aštuonių vyrų grupę. Tačiau jie visi buvo sušaudyti už Vilkaviškio Katedros.

Mano tėvas Juozas Pšibilskis taip pat kilęs iš Vilkaviškio apskrities, berods Čižiškių kaimo. Jo tėvas mokėjo gydyti gyvulius, buvo veterinaras. Kartą jis ir sako: „Čarnecki, turiu suaugusį sūnų, o tamsta – dukterį“. Mama norėjo išsprūsti iš kaimo. Už poros mėnesių – vestuvės. Taigi mano tėvus supiršo jų tėvai. Tėvas pasogos gavo arklį ir karietą. Darbo reikalais jis buvo išsiųstas į Rusiją. Gimiau Jaroslavlyje 1915 metais. Jau buvo gimusi sesuo Stasė. 1920 metais tėvai grįžo į Lietuvą, apsistojo Kybartuose. Šį miestelį laikau savo tėviške. Čia gimė brolis Stasys, visos šeimos numylėtinis.

Mes, vaikai, vasaras leisdavome mamos tėviškėje, Būdviečių kaime. Tėvukas (taip vadindavome senelį) labai mylėjo žemę, puoselėjo savo ūkį. Iš pat ankstyvo ryto apeidavo laukus. Po pusryčių – vėl į laukus. Vakare šeimyna susėsdavo po dideliu medžiu, kur buvo pastatytas stalas, suolai. Visi vakarieniaudavo. Tėvukas pasižiūri į dangų, į orą ir sako: „Reikia šieną vežti. Bus lietaus“. Jis dažnai mėgdavo sakyti: „Dievas leido tą ir tą padaryti“. Sekmadieniais važiuodavome į Vilkaviškio bažnyčią.

Kiekvieną šeštadienį, kai pamiške pamatydavome atvažiuojantį dviratininką baltais marškiniais, bėgdavome pasitikti. Tai mūsų tėvelis. Jis atveždavo saldainių, liepdavo juos pasidalyti. Visada vienu būdavo per daug. „Atiduokite jį Stasiukui. Jis mažiausias“, – sakydavo tėvelis.

Ūkyje būdavo spaudžiamas sėmenų aliejus. Valgydavome šviežią aliejų su šviežia duona, pasibarstydami druska. Būdavo labai skanu.

Tėvelis buvo muitinės darbuotojas, važinėdavo pasienio su Vokietija ruožu. Kartais į tas keliones paimdavo mane. Prisimenu, užsukdavome pas vokietį Heidrikį Kampiškio kaime. Kaip šiandien matau: didžiulė virtuvė, jos viduryje – mažų vaikų supynė. Močiutė supdavo mažus vaikus ir didelėje krosnyje virdavo maistą. Visada pavaišindavo tėvą, pasienio tarnautoją.

Tėvas buvo meniškos prigimties žmogus. Būdavo, mus pasisodina ant kelių, žiūri pro langą ir piešia. Visi paveldėjome tą jo polinkį. Sesuo – savamokslė dailininkė – piešdavo. Brolis iš medžio droždavo skulptūras. Aš esu nupiešusi Švč. M.Marijos paveikslą.

Koks buvo jūsų kelias į mokslus?

Mokiausi Kybartų „Žiburio“ gimnazijoje. Ją baigiau 1934 metais. Norėjau studijuoti mediciną. Brolis Stasys sirgo džiova. Galvojau gydyti žmones. Tačiau mūsų gimnazijoje nemokė lotynų kalbos. Tai buvo kliūtis medicinos studijoms. Įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, Gamtos-matematikos fakultetą. Bėgdavau klausyti ir medicinos paskaitų. Po vienerių studijų metų Klaipėdoje buvo įsteigtas Pedagoginis institutas. Tėvelis man sako: „Jadzele, Lietuvai reikia mokytojų. Nebloga alga, ilgos atostogos...“ Paklausiau ir įstojau. Mokslas truko tik dvejus metus. Gyvendama Amerikoje, baigiau Pedagogikos kolegiją, kur studijavau laisvuosius menus.

Su prof. Adolfu Damušiu išgyvenote 65 metus. Neseniai girdėjome sakant vieną garbingą žmogų: „Šventųjų ieškome tarp dvasininkų. Įsižiūrėkime į pasauliečius. Argi ne šventasis yra Damušis?“ Kada ir kaip jūs susipažinote su A.Damušiu, koks visų atmintyje jis išliko?

1934 metais į mūsų, Kybartų gimnazijos abiturientų, išleistuves draugės brolis iš Kauno atsivežė penkis ateitininkus. Tarp jų buvo Adolfas Domaševičius. Pakvietė mane šokti, kalbėjomės. Papasakojau savo susirūpinimą dėl lotynų kalbos nemokėjimo. Jis šią kalbą puikiai mokėjo. „Vergilijų lotyniškai perskaičiau“, – sakė. Jis Panevėžio gimnazijoje turėjo puikų mokytoją humanitarą, kunigą ir rašytoją Julijoną Lindę-Dobilą (1872-1934). Adolfas pažadėjo mane mokyti lotynų kalbos. Tiesą pasakius, per tas išleistuves ne pirmą kartą jį mačiau. 1933 metais jį pastebėjau pavasarininkų suvažiavime Marijampolėje.

Man studijuojant Kaune, Adolfas jau buvo baigęs universitetą, dirbo prof. Prano Juodelės (1871-1955) asistentu. Grįžtu po žiemos atostogų į Kauną, žiūriu – geležinkelio stotyje manęs laukia Adolfas. Buvo pasamdęs vežėją. Tuomet gyvenau seselių kazimieriečių išlaikomame bendrabutyje. Važiuojant iš po švarko ištraukė rožę ir padovanojo. Praėjus pusantrų metų nuo mūsų pažinties, jis išvažiavo tobulinti žinių į Vokietiją. Traukinys dvi valandas stovėjo Kybartuose. Adolfas užėjo pas mano tėvus, norėjo su jais susipažinti. Į stotį jį lydėjome kartu su broliu. Tada Adolfas man ant piršto užmovė sužadėtuvių žiedelį. Broliui juokaudamas pasakė: „Žiūrėk, Stasiuk, kad nenusimautų“. 1937 metais mokytojavau 2 km nuo Jono Basanavičiaus tėviškės Ožkabalių, Rasų pradinėje mokykloje. Gruodžio 19-ąją grįžau į Kybartus žiemos atostogų. Mama sako: „Antrąją Kalėdų dieną Kybartų bažnyčioje tavo vestuvės“. Su kaimu tuomet ryšys buvo sudėtingas, apie šį savo sužadėtinio sprendimą nežinojau. Mama pasiuvo balto šilko suknelę, mano galvą puošė rūtų šakelė. Trečiąją Kalėdų dieną jau buvome Berlyne. Per dvejus draugystės metus artėjome vienas prie kito dvasiškai.

Užauginome keturis vaikus. Kai Vyteniui buvo šešiolika, Sauliui keturiolika, Indrutei dešimt, pasijutau vėl besilaukianti. Man tuomet buvo keturiasdešimt. Adolfas šią žinią priėmė su džiaugsmu. Jis labai mylėjo vaikus. Nė vienam nėra kepštelėjęs. Susėsdavo, kalbėdavo, kalbėdavo; leisdavo vaikams kalbėti, stengėsi rasti kaltę pateisinančių motyvų. Vaikams įdiegė tiesos jausmą. Abu vengėme prabangos, gyvenome kukliai, ne vieną šaukštą atitraukėme nuo savo burnos, kad galėtume atiduoti kitiems. Mes Ameriką pasiekėme vieni pirmųjų 1947 metais. 1949-aisiais šį kraštą užplūdo karo pabėgėlių lavina. Jiems reikėjo buto, duonos, darbo. Autobusais pabėgėliams vežiodavau maistą. Be to, vyras iškvietė šešiolika vietnamiečių katalikų ir sakė: „Kai mums reikėjo, žmonės taip pat padėjo. Dabar padėkime kitiems“. Iš tų šešiolikos atvažiavo du. Mus tėte ir mama vadino, paskui kvietė į savo vestuves. Adolfas dirbo vienas, maitino aštuonis žmones. Su mumis kartu gyveno abu mano tėvai. Per gyvenimą nesame rimčiau susipykę. Per paskutiniąsias mudviejų 2002 metų Kalėdas sukako 65 metai nuo mūsų vedybų. Adolfas per Kūčias savo jauniems giminaičiams tuomet kalbėjo apie doro gyvenimo prasmę, mokslo vertę, meilę savo kraštui. Kaip žinome, po dviejų mėnesių jis mirė, tačiau ir dabar mūsų gyvenimas tebesitęsia, rašau jam laiškus į Petrašiūnus. Mane stiprina jo mąstysena. Jis mėgdavo sakyti: „Viską, ką gera darai, Dievas užrašo. Nesvarbu, kad bendruomenė to neužrašo“.

Su jumis ne kartą teko keliauti po Lietuvą. Pastebėjau išskirtinį jūsų bruožą: dažnai vienintelė iš grupės nepraeidavote be dėmesio nė pro vieną aukų dėžutę. Visada įmesdavote pinigų...

Toks įprotis: pasirūpinti kitais, pagelbėti kitam tuo, kuo gali. Dabar du kartus per savaitę suruošiu maisto paketėlį, ant kurio užrašau „Geras maistas“ ir padedu prie konteinerio. Bemat dingsta. Širdis skauda, kai matai žmones, besirausiančius po šiukšles. Atlieki krikščionio pareigą, artimą myli kaip pats save.

J.Damušienė ir A.Damušis – tai ateitininkų švyturiai. 1946-1952 metais A.Damušis – ateitininkų vyriausiasis vadas. J.Damušienė – ilgametė išeivijos Ateitininkų sendraugių draugijos pirmininkė Detroite, Čikagoje, Klivlende. Judviejų sumanyta ir įkurta Amerikos lietuvių jaunimo stovykla prie Mančesterio miestelio Mičigano valstijoje šiemet šventė 50 metų jubiliejų; stovykla tebeugdo jaunimą Dievo ir tėvynės Lietuvos meilės dvasia. Prašytume šį tą papasakoti apie ištikimybę ateitininkijai.

1926 metais, besimokydama Kybartų „Žiburio“ gimnazijoje, tapau skaute ir ateitininke. Abiejose organizacijose jaučiausi gerai: vienoje žaidžiau, mazgus rišau ir stovyklavau, kitoje klausiau Dievo žodžio, mokslo ir moralinių vertybių svarbos doram žmogaus gyvenimui aiškinimo. 1930 metais, kai ateitininkų moksleivių veikla buvo uždrausta, tarsi privalėjau likti tik skautė. Tačiau mama pasakė: „Vaikeli, geriau lik draudžiamoje organizacijoje. Ji laikosi arčiau Bažnyčios ir Dievo, o ne žemiškos valdžios“. Esu dėkinga motinai už šį patarimą. Ateitininkų siekiai sutapo su mano širdies balsu. Nepaisant draudimų, ateitininkų Lietuvoje daugėjo. Toje gausėjančioje organizacijoje augo daug sąmoningų tautinės kalbos, tradicijų gerbėjų ir mylinčių savo istorinę Tėvynę patriotų, dirbančių Lietuvos gerovei ir suprantančių savo pilietines pareigas jaunai nepriklausomai Lietuvos valstybei.

Gavau pakvietimą į „Dainavos“ 50-mečio minėjimą. Ten „Dainava“ pavadinta mano kūdikiu. Iš tiesų puoselėjau tą ateitininkų stovyklą kaip tik mokėjau, stengiausi, kad ten vykstantys renginiai būtų meniški, įdomūs ir turtingi. Kūriau montažus, eiliavau tekstus, režisavau spektaklius. Dirbau su meile ir atsidavimu, ieškojau būdų, kaip visa tai kuo tobuliau, kuo geriau padaryti. Panašiai dirbdavau lietuviškose šeštadieninėse mokyklose, kur dėsčiau lietuvių kalbą. Širdį atidaviau kitiems. Už šį darbą negavau nė cento, tik daugybę padėkų.

Šiandien, artėdama prie savo žemiškosios kelionės pabaigos, lenkiu galvą ateitininkijos kūrėjams, padėjusiems labai tvirtus pamatus augančiajai kartai, skatinusiems siekti mokslo, tobulinti moralines vertybes, kad taptume dorais, vertingais savojo krašto piliečiais ir sąmoningais Katalikų Bažnyčios nariais ir atstovais.

Išgyvenote dramatišką okupacijų laikotarpį, pareikalavusį daug išminties, sumanumo, drąsos ir pasiaukojimo. Kokius patyrėte išbandymus?

Per pirmąją bolševikų okupaciją mano tėvą atleido iš darbo. Jiedu su mama Panemunėje nusipirko pusę nedidelio namo ir ten apsigyveno. Mano vyras, Lietuvių aktyvistų fronto dalyvis, vokiečių okupacijos metais buvo sekamas, todėl slapstėsi. 1944 metų birželio viduryje grįžau iš ligoninės po tulžies operacijos. Apsistojau tėvų namuose. Slapčiomis manęs atėjo aplankyti vyras. Birželio 16-ąją jį ten suėmė gestapininkai. Liepos pradžioje, artėjant frontui, pasiryžau trauktis iš Lietuvos. Tėvai mane lydėjo iki Kybartų. Nebuvau dar atsigavusi po operacijos, su manimi – du maži sūneliai. Vyteniui buvo ketveri, Sauliukui – dveji meteliai. Atsiklaupusi maldavau tėvų kartu keliauti į nežinią. Mama pasakė: „Aš liksiu Kybartuose“. Tėvas tarė: „Ką ji viena darys su dviem mažais vaikais. Ir dar žaizdoje žarnelė“. Tada mama verkdama nusileido tėvui. Visi palikome Lietuvą. Tėvai sutiko vargti mano vargą.

Visą laiką kankino mintys apie vyrą. Kaip pradėti jo paieškas? 1944-ųjų spalio 29-ąją, mano gimimo dieną, iš žurnalisto Antano Valiūkėno, dirbusio Lietuvos atstovybėje Berlyne, gavau žinią, kad mano vyras kartu su Baliu Gaidžiūnu yra Rytprūsiuose, kalėjime. Ta žinia atėjo iš architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, ieškojusio savo nepilnamečio sūnaus Gabrieliaus, taip pat vokiečių suimto. Mes buvome apsistoję Vokietijos pietuose. Iki Rytprūsių – didžiulis atstumas. Vokietija bombarduojama. Vaikus palikusi tėvų priežiūrai, išvažiavau. Lapkričio 7 dieną išlipau viename kaimelyje, nuėjau į savivaldybę. Mokėjau vokiškai, viską papasakojau. Man liepė keliauti atgal ir atvažiuoti po dviejų dienų. Taip ir padariau. Lapkričio 10-ąją vėl ten atsiradau. Einu gatve ir randu gerą, naują, šiltą pirštinę. Nunešiau ją į savivaldybę. Labai man padėkojo, burmistras išdavė leidimą iki gruodžio 15 dienos. Ir vėl į kelią... Berlyne pas draugus permiegojau ir išvažiavau. Miestelyje, kur buvo kalėjimas, sutikau B.Gaidžiūno žmoną Nastutę. Dviese buvo drąsiau. Kaliniai turėjo būti parvaromi iš darbo. Pasukome žmonių nurodyta kryptimi. Laukiame. Pagaliau pasigirdo klumpiavimas. Įtemptai žiūriu į koloną, bet pažįstamų veidų nematyti. Pagaliau išvydau: Adolfas ir Balys patys paskutinieji nešė didelį katilą. Apėmė toks silpnumas, kad galvojau, jog tuoj apalpsiu. Įsitvėriau stulpą ir atsigavau. Reikėjo atkreipti dėmesį. Perbėgau per gatvę, atsiradau toje pusėje, kuria ėjo kalinių grupė, sušvilpiau. Jis mane pamatė ir paklausė: „Ar tu su vaikais? Ar turi leidimą pasimatyti?“ Leidimo pasimatyti nepavyko gauti. Kalėjimo viršininkas pasakė: „Jie dideli nusikaltėliai, tėvynės (suprask, reicho) išdavikai“.

Rytą sekėme grupę, kurioje į darbą buvo varomas Adolfas. Buvo baisu žiūrėti: išsekęs, pusė veido – vienas šašas, pro medvilninį drabužį matėsi nuogas kūnas. Buvo šalta, gruodžio pradžia. Tą dieną per tvorą pavyko jį pamaitinti. Paskui perduodant maistą padėdavo sargas.

Pasibaigus leidimo galiojimui, teko keliauti atgal – pas vaikus ir tėvelius. Patekau į Miuncheno bombardavimą. Niekada to siaubo nepamiršiu. Namiškiai galvojo, kad manęs nei gyvos, nei mirusios nebepamatys.

Dabar dažnai keliamas žydų genocido klausimas, metama juoda dėmė lietuvių tautai. Ką galite tuo klausimu pasakyti?

Kybartuose, kaip ir daugelyje miestelių, gyveno nemažai žydų. Kai 1940 m. lapkričio 24-ąją nuo džiovos mirė mano brolis Stasys, o 1941 m. gegužės 2-ąją, tai yra po pusmečio, nuo širdies reumato – sesuo, mūsų šeimą ištiko didelė nelaimė. Žydė Neškė nuoširdžiai guosdavo mamą: „Pšibilskiene, kaip aš tave užjaučiu. Buvau sinagogoje. Už tavo vaikus uždegiau žvakeles“. Ačiū jai. Tokiu atveju kiekvienas užuojautos žodis gydo širdies žaizdą. Turėjau draugę žydaitę Lenką Kybartuose. Ji man skolindavo sukneles, kai norėdavau pasipuošti. Vokiečių okupacijos metais kartą kažkas paskambino į mūsų buto Kaune duris. Pravėrusi pamačiau Lenką. „Kaip tu čia?“ – nustebau. „Sargybiniui pasakiau, kad čia gyvena mano jaunystės draugė. Jis leido užsukti“. Ji prašė maisto. Daviau. Ne tik tą vieną kartą. Rizikavome visi: aš, turėdama du mažus vaikus ir ieškomą vyrą, sargybinis ir ji. Kartą ji pasakė, jog nujaučia perkėlimą į kitą vietą. Daugiau Lenka nebepasirodė. Vėl prisimenu. Kai po vedybų su vyru išvažiavome į Vokietiją, jis buvo išnuomojęs butą žydų šeimoje. Jau tuomet žydams nebuvo leidžiama pasirodyti viešose vietose. Pastebėdavau, kad jie pasiimdavo mūsų maisto, bet nepykdavau, nes žinojau, kad jiems draudžiama rodytis parduotuvėse. Jie prašydavo, kad į čiuožyklą kartu pasiimčiau jų vaikaitę, mažą mergaitę. Mielai tai darydavau. Juk žydai ir į čiuožyklą negalėjo nueiti. Esu įsitikinusi, kad ir kiti lietuviai žydams padėjo tuo, kuo galėjo. Kiekvienoje tautoje pasitaiko atplaišų. Jų buvo ir mūsų tautoje.

Dėkojame už pokalbį. Linkime geros sveikatos, ilgų, kūrybingų ir prasmingų gyvenimo metų. Ir toliau džiuginkite mus savo kilniais darbais.

© 2006 „XXI amžius“