Atnaujintas 2006 lapkričio 17 d.
Nr.86
(1486)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Gyvi savo tautiškumu

Žolinės atlaidų vainikas

Prie Lietuvių kultūros namų Punske

Spalio 4 dieną Prienų rajono tikybos mokytojai, vadovaujami Balbieriškio parapijos klebono garbės kanauninko Roberto Bruzgos, išsirengė aplankyti Lenkijoje esančių Punsko bei Seinų lietuviškų parapijų.

Per visą kelionę ekskursantus lydėjo puiki nuotaika, noras kuo geriau pažinti tautiečių Lenkijoje papročius, socialines bei kultūrines problemas.

Atvažiavome į Seinus. Juose – 6000 gyventojų, iš jų 1500 lietuvių. Mus maloniai sutiko Vysk. A.Baranausko bazilikos vikaras kun. Vytautas Vaina. Jis papasakojo, kad XVI amžiuje, Žygimanto Augusto laikais, čia veikę dominikonai visaip stengėsi populiarinti Seinus: rengė atlaidus, statė mūrinius pastatus. 1616-1632 metais pastatė mūrinę Švč. Mergelės Marijos, Šv. Jurgio ir Šv. Jackaus bažnyčią, kurioje yra stebuklingoji Dievo Motinos statula, puikus XV amžiaus meno kūrinys, pargabentas iš Prūsijos 1519 metais. Ji saugoma koplyčioje, kuri atidaroma vieną kartą per metus.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Seinai buvo stiprus lietuviškos spaudos, kultūros tautinio atgimimo centras. XVIII a. pabaigoje-XIX a. pradžioje į Seinų dominikonų vienuolyną perkelta dvasinė kunigų seminarija. Joje mokėsi įžymūs kultūros veikėjai: V.Kudirka, A.Vienuolis, V.Mykolaitis-Putinas. Čia dirbo ir mirė lietuvių poetas Seinų vyskupas Antanas Baranauskas. Jis ir palaidotas bazilikoje. Šalia jos 1999 metais pastatytas paminklas.

Apsilankėme Seinų krašto muziejuje. Seinų lietuviška mokykla veikia nuo 1989 metų prie lenkiškos mokyklos. Didelį įspūdį paliko lietuvių „Žiburio“ gimnazija, kurią, atkūrus nepriklausomybę, įsteigė „Žiburio“ draugija. Nuo 2005 metų Seinuose veikia vaikų darželis, pradinė mokykla ir gimnazija. Būna nacionalinių konfliktų tarp lenkų ir lietuvių mokinių, tačiau vis tiek lietuviškose klasėse jaučiama tautinė dvasia. Lietuvybę stengiasi išsaugoti vyresnės kartos žmonės.

Labai šiltai buvome priimti Lietuvos Respublikos konsulate, kuris veikia nuo 1994 metų. Konsulas Liudvikas Milašius papasakojo, kad pagrindinis jo darbas – konsulinės pagalbos teikimas, taip pat kultūrinė veikla.

Nuo 1999-ųjų tame pačiame pastate veikia „Lietuvių namai“. Čia yra konferencijų, koncertų salės, viešbutis, lietuviškų tradicinių valgių kavinė „Karčiama“. Kultūros namų direktorius Algirdas Vilkelis aprodė koncertų salę, kurioje savaitgaliais vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, vietiniai ir tarptautiniai susitikimai.

Atvažiavome į Punską. Šis kraštas nuo XV amžiaus iki 1795 metų priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Nuo 1920 metų Punskas ir jo apylinkės yra Lenkijos teritorijos dalis. Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia veikė Šv. Kazimiero draugijos skyriai. Dabar Punsko parapijoje yra 38 kaimai, kuriuose gyvena 4100 žmonių. Labai gražus kraštovaizdis. Gyventojai labai darbštūs, nagingi, sumanūs, aktyviai dalyvauja saviveikloje, taigi puoselėja savo tėvų papročius ir kultūrines tradicijas.

Nuo 1956 metų Punske veikia lietuvių gimnazija, kuriai suteiktas Kovo 11-osios vardas. Mus svetingai sutiko buvęs gimnazijos direktorius Juozas Bliūdžius ir direktoriaus pavaduotoja Marytė Misiukonienė. Jie trumpai supažindino su Punsko gimnazijos istorija ir dabartine padėtimi.

Po Antrojo pasaulinio karo tautinėms mažumoms buvo pavojinga prisipažinti esant ne lenkais, tuo labiau reikšti pageidavimus mokytis gimtąja kalba.

Tačiau 1956 metais Lenkijos švietimo ministro potvarkiu įkuriama lietuviška vidurinė mokykla. Prie jos įsteigimo daugiausia prisidėjo mokytojai Jonas Stoskeliūnas, Juozas Vaina ir kt. Pradžia buvo sunki: patalpos mažos, nebuvo mokslo priemonių, trūko lietuviškų vadovėlių ir kitų knygų. Nepaisydama sunkumų, mokykla stiprėja. Absolventai įstodavo į aukštąsias mokyklas ir, baigę studijas, grįždavo dirbti. Didėjo mokyklos biblioteka. Knygas aukojo privatūs asmenys, organizacijos, įstaigos: poetas E.Matuzevičius, prof. Z.Zinkevičius, rašytoja T.Vaičiūnienė, kun. A.Svarinskas, Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos mokslų akademija, Prienų mokytojai ir t.t.

1992 m. kovo 11-ąją, dalyvaujant garbingiems svečiams iš Lietuvos, Lenkijos švietimo ministerijos atstovams, gausiai susirinkusiai visuomenei, Punsko lietuvių gimnazijai buvo suteiktas Kovo 11-osios vardas. Dabar mokykloje yra pradinės klasės (apie 200 mokinių), gimnazija (apie 168 mok.), licėjus (apie 100 mok.), muzikos mokykla (apie 50 mok.). Dėstoma lietuvių ir lenkų kalbomis (moksleiviai turi perskaityti ne tik privalomą lenkų, bet ir lietuvių literatūrą). Beveik visų dalykų pamokos vyksta lietuviškai, tik pagal Lenkijos edukacijos ministro potvarkį istoriją reikia dėstyti lenkiškai. Dažniausiai mokiniai mokosi iš lenkiškų vadovėlių.

Lietuviškos kultūros židinys yra Punsko lietuvių kultūros namai. Čia veikia įvairūs saviveiklos kolektyvai: choras, choreografinis ansamblis, kapela ir kt. Jie garsėja skambia lietuviška daina ir muzika, kurios su malonumu klausomasi ir Lietuvoje.

Punske garsūs Žolinės atlaidai. Į juos suplūsta minios žmonių. Procesijoje nešamos vėliavos, altorėliai, o mažos mergaitės baltomis suknelėmis ir rūtų vainikėliais beria kunigui po kojomis gėles. Labai įdomūs procesijoje nešami vainikai, kurių turinys ir forma persipina su tikėjimu, krašto kultūra, svarbiais įvykiais. Beveik kiekvienas parapijos kaimas stengiasi pasirodyti su savo vainiku. Paprasčiausia jo forma – tai nedidelis stačiakampis ar kvadratinis pagrindas, ant kurio yra du kryžmai sustatyti puslankiai. Jie apipinami keturių skirtingų javų varpomis. Tai ir sudaro savotišką koplytėlę, kurios vidus ir šonai puošiami žalumynais ir gėlėmis. Į vidų paprastai dedama Marijos figūrėlė ar paveikslas. Ant koplytėlės viršaus iš javų varpų arba rūtų daromas kryžius. Nuo jo nuleidžiamos tautinės juostos arba spalvoti kaspinai. Vainikai, kurių radome bažnyčioje (palikti po atlaidų), yra labai įvairūs, išmoningi, įdėta daug fantazijos panaudojant šiaudelius, medžio žievę, grūdus, žalumynus, gėles ir kt. Jų forma taip pat įdomi: primena Žemę, Saulę, knygą, Vytį ir pan.

Nuo 2000-ųjų aikštė prie bažnyčios jau po rytinių šv. Mišių tampa muge ir ansamblių pasirodymo vieta. Po Sumos vyksta vietinių ir iš Lietuvos atvykusių folkloro kolektyvų koncertai.

Kelionė visiems paliko neišdildomų įspūdžių, praplėtė mūsų kultūrinį ir dvasinį akiratį.

Nuoširdžiai dėkojame sumaniam ir energingam organizatoriui klebonui g. kan. R.Bruzgai už kelionę ir meilę žmonėms.

Irena JUOZAITIENĖ

Balbieriškis, Prienų rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija