Atnaujintas 2006 lapkričio 22 d.
Nr.87
(1487)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Patriotai anapus barikadų

Algimantas Zolubas

Tarp lietuvių tautos sudėtų milžiniškų aukų atgaunant prarastąją laisvę ir nepriklausomybę buvo, tiesa, labai nedidelė, grupė beveik pamirštų drąsuolių, kurie ryžosi didžiausio stalinistinio režimo sąlygomis pagelbėti kankinamiems savo tautiečiams ir įsidarbinę NKVD aparate, perspėdavo Lietuvos patriotus apie jiems gresiančius pavojus iš okupacinio saugumo pusės. Tokie buvo du lietuviai pasiryžėliai - prieš 60 metų, 1946 m. lapkričio 27-ąją, Lietuvos okupantų sušaudyti Antanas Šilius ir Petras Brazauskas. Jų karžygiškos žūties tikrai neprisimins dabartinė komunistinė valdžia, savo ištakomis siekianti okupacinį kolaborantų represijų aparatą.

A.Šilius ir P.Brazauskas į NKVD atėjo skirtingais keliais, bet jau iš anksto buvo numatę visaip trukdyti okupantų ir jų kolaborantų kėslams prieš tautą. Tarnaudamas sovietinėje represinėje sistemoje, A.Šilius partizanams ir kitiems pasipriešinimo dalyviams perdavinėjo slaptus dokumentus, nuo arešto gelbėjo daug žmonių. Daug sovietiniame saugume gautų žinių apie sekamus patriotus jam suteikė NKGB tardymo skyriaus j. ltn. P.Brazauskas. 1946 metų pavasarį partizanai pavedė A.Šiliui įvykdyti mirties bausmės nuosprendį vienam svarbiausių Žemaitijos partizanų malšintojui, MGB bylų sudarytojui, vedusiam apie 400 inteligentų bylų, vykdžiusiam operacijas prieš Telšių vyskupijos dvasininkus (ir pasiuntusiam į mirtį daugelį Lietuvos patriotų, tarp jų ir vyskupą Vincentą Borisevičių vien už maisto pagalbą alkstantiems partizanams), MGB vyr. ltn. Juozui Petkevičiui. Su Vilniaus saugumo požemiuose tardomais ir kalinamais A.Šiliumi ir P.Brazausku kalėjo ir Viktoras Ašmenskas, su kurio parašyta knyga apie šiuos Lietuvos patriotus supažindiname „XXI amžiaus“ skaitytojus. Tai vienas tų kovų liudininkų, sulaukęs garbingo amžiaus, laikąs savo pareiga nenusinešti į kapus okupantų vykdytų niekšybių, bet perduoti jas ateinančioms kartoms ar greitai pamirštantiems.

Kai kalbama apie SSRS prievartos struktūrų etatinius darbuotojus kagėbistus, stribus ar kolaborantus, jie visi pasmerkiami kaip nusikalstamų organizacijų nariai. Tačiau sakoma, kad padėčių be išimčių nebūna. Dar daugiau: žinomi atvejai (tiesa, tokių buvo labai mažai), kai tokių struktūrų nariai, prisidengę ta prakeiksmu paženklinta kauke, buvo pasipriešinimo okupacijai aktyvūs dalyviai. Todėl nevalia jų nepelnytai pamiršti ar iš užmaršties neprikelti. Ir jokiu būdu ne dėl tų struktūrų pateisinimo, o dėl teisingumo ir tų asmenybių gero vardo atstatymo.

Rankose – šiemet išleista Lietuvos aviacijos veterano, Lietuvos laisvės kovų dalyvio, buvusio politinio kalinio, autoriaus, sulaukusio 94 metų amžiaus, Viktoro Ašmensko knyga „KGB spąstuose“ (Vilnius, 2006). Šioje knygoje būtent ir atskleista tikrų Tėvynės patriotų, prisidengusių paminėta prakeiksmu žymėta kauke, veikla, tragiška jos baigtis ir nepelnyta užmarštis. Garbė autoriui, kad ėmėsi atskleisti pasipriešinimo okupacijai būdą, nepelnytai užmirštuosius iš užmaršties prikelti. Knygoje pateikiami faktai kruopščiai ištirti, paremti archyvine autentiška medžiaga, teiginiai dokumentais argumentuoti. Stebina ir žavi prie šimtmečio artėjančio autoriaus dvasios galia ir sveikata, leidusi parengti 232 puslapių ne kokį prisiminimų žiupsnį, o pasipriešinimo kovos bylos tyrimą, dokumentą ir paminklą. Ačiū Dievui, autorius dar nespėjo pasinaudoti galimybe pažvelgti į KGB archyvų bylas ir papasakoti apie herojų pasiaukojimą. Dabar, aklinai uždarius KGB archyvą nuo visuomenės akių, to padaryti nepavyktų netgi labai norint. Cituosime knygoje pateiktą bylos atomazgą:

„1946 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus karo tribunolas nuteisė:

KGB jaunesnįjį leitenantą Antaną Šilių – mirties bausme, KGB jaunesnįjį leitenantą Petrą Brazauską – mirties bausme, studentę Anastaziją Kanoverskytę – mirties bausme, KGB jaunesnįjį leitenantą Raimundą Jablonskį – dešimčiai metų laisvės atėmimo, poetę Stasę Niūniavaitę – dešimčiai metų laisvės atėmimo.

Poetą Paulių Drevinį – išteisino.

TSRS karo tribunolas Maskvoje Vilniaus karo tribunolo nuosprendį mirties bausmę A.Kanoverskytei pakeitė 20-ia metų katorgos“.

V.Ašmenskui teko su A.Šiliumi kalėti vienoje kameroje, iš jo išgirsti gyvenimo ir veiklos istoriją, vėliau su visos nuteistųjų bylos medžiaga susipažinti detaliai.

A.Šilius, tikėdamas greitu bolševikų okupacijos žlugimu, nenorėdamas eiti į sovietinę kariuomenę, įstojo į kelių mėnesių NKVD karo mokyklą Vilniuje. 1945 metų pabaigoje jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis, jis buvo paskirtas dirbti į KGB centro kulto skyrių. Šiam skyriui vadovavo vyr. ltn. Juozas Petkevičius. A.Šilius susipažino su KGB darbais, su užverbuotų tautiečių biografijomis, slapčia pranešinėjo dvasininkams apie numatomus jų areštus. Kai A.Šilių įspėjo jo bendramokslis jaun. ltn. P.Brazauskas, su kuriuo jis gyveno tame pačiame nuomojamame bute, kad jo veiksmus greit išsiaiškins viršininkas ir davė jam suprasti, kad reikia skubiai pašalinti viršininką ir trauktis pas partizanus, pavojaus akivaizdoje šiame bute A.Šilius, matant A.Kanoverskytei, hantelio ir pistoleto smūgiais į galvą J.Petkevičių užmušė.

P.Brazauskas, kaip ir A.Šilius, tais pačiais sumetimais įstojęs į KGB mokyklą, ją baigė ir dirbo saugumo organuose, dalijosi su juo Lietuvos išsilaisvinimo viltimi. Išaiškinus J.Petkevičiaus nužudymą, KGB nustatė, kad P.Brazauskas nusiteikęs priešiškai prieš tarybų valdžią, kad kartu su A.Šiliumi vykdė ardomąją veiklą KGB struktūrose, kad kurstęs įvykdyti teroristinį aktą prieš J.Petkevičių.

A.Kanoverskytė, čekisto kapitono Morozo šantažuojama, pasirašiusi bendradarbiavimo su KGB pasižadėjimą iš tikrųjų šiai organizacijai nedirbo, apie ką gerai žinojo A.Šilius, ir todėl su ja susipažino, bendravo. KGB kaltinamajame nutarime tvirtinama, kad A.Kanoverskytė yra priešiškai nusiteikusi prieš tarybų valdžią, vykdė antitarybinę veiklą, nusikalstamą susirašinėjimą, dalyvavo įvykdant teroristinį aktą (Maskvoje kaltinimas buvo perkvalifikuotas, mirties bausmė pakeista 20-ia metų nelaisvės).

Mokytojas R.Jablonskis 1945 metais buvo sulaikytas ir išsiųstas į Raudonąją armiją, o iš ten – į KGB kursus. Gyveno bendrabutyje kartu su A.Šiliumi, pasipasakojo, kad slapstėsi nuo mobilizacijos, kad nenorįs kovoti su lietuvių „nacionalistais“, nes pats esąs „nacionalistas“. Jis kartu su A.Šiliumi nueidavo į bažnyčią. R.Jablonskiui buvo pateiktas kaltinimas, kad jis savanoriškai įstojo į generolo Plechavičiaus karo mokyklą, nuo 1944 metų liepos iki gruodžio mėnesio buvo ginkluotų antitarybinių gaujų dalyvis, palaikė ryšį su teroristu A.Šiliumi.

Jauną poetę S.Niūniavaitę A.Šilius pažinojo iš Telšių gimnazijos, žinojo, kad ji yra užverbuota, bet žinių KGB neteikia. Antanas pasakė Stasei, kad apie ją KGB pranešinėja poetas Kubilinskas. Ji buvo areštuota 1945 m. kovo 9 d., jai pateikti kaltinimai, kad vokiečių okupacijos metu rašė ir skelbė fašistinėje spaudoje įvairius šmeižikiškus išsigalvojimus apie tarybų valdžią ir komunistų partiją, dirbo žurnale „Lietuvos archyvas“, palaikė ryšius su „nacionalistinės“ organizacijos „Ateitininkai“ nariais, A.Šiliaus nurodymu mėgino perspėti vyskupą Borisevičių apie KGB rengiamą areštą.

Knygos autorius, tirdamas knygoje minimų su KGB tiesiogiai susijusių asmenų bylas, eina prie išvados, kad „didžiausia bėda tų, kurie pakliuvo į KGB pinkles, yra ne tai, kad pakliuvo, bet kiek jie savo „veikla“ yra padarę skriaudos kaimynams, artimiesiems, tautai“. Kita vertus, tikri patriotai, formaliai dirbdami KGB struktūroje ar davę jai pasižadėjimą, ypatingu būdu, trikdydami KGB veiklą iš vidaus, veikė Tėvynės labui, o, iškilus arešto grėsmei, ėjo pas partizanus.

V.Ašmenskas A.Šiliaus ir jo bendrabylių darbus palieka vertinti skaitytojams, tačiau pats mano, kad A.Šilius visiškai užsitarnavo patrioto vardą. S.Niūniavaitės užrašyta teismo baigtis, kai, mirčiai žvelgiant į akis, Antanas neprašo malonės, nepuola isterijon, o taria smerkiantį žodį teismui, knygos autoriaus nuomonę sutvirtina. Štai jos įspūdingas liudijimas.

„Baigėsi teismas, skaitomas nuosprendis:

– Antanas Šilius – mirtis!

- Petras Brazauskas – mirtis!

- Anastazija Kanoverskytė – mirtis!

- Raimundas Jablonskis – 10 metų!

- Stasė Niūniavaitė už nepranešimą pagal 58-12 str. – 10 metų!

Visi tie berniukai – saugumo darbuotojai. Gal aš nebūčiau gavusi dešimties, gal būtų užtekę penkerių metų, jei ne mano „baigiamoji kalba“ teisme. Užsikrėtusi savo bendros bylos jaunuolių drąsa, ypač po Antano Šiliaus kalbos, ir aš panorau būti herojė.

Kai Šiliaus paklausė, koks jo paskutinis noras, šis atsakė:

- Atiduokit, sušaudę mane, batus tėvui, kurį irgi kankinate saugume.

Teisėjai kažką numykė...

Dar atsimenu, kai jį pavadino žvėrimi, žudiku, jis atšovė:

- Aš nužudžiau ne žmogų, o blogį. Jis kenkė mūsų tautai – dalyvavo žudynėse mūsų brolių, varė šnipinėjimą tarp lietuvių, per jį daugelis atsidūrė Sibire... Reikėjo užkirsti kelią jo piktadarybėms!

Pagaliau sviedė kaltinimą pačiam teismui:

– Jūs visą Lietuvą pavertėt ištisu kalėjimu, norėtumėt paversti kapinynu, tačiau nebijom jūsų! Iš mūsų kraujo gėlės sužydės, į mūsų vietą stos šimtai!

Jaunas dvidešimtmetis idealistas, norėjęs Lietuvą matyti laisvą, neturtingo ūkininko sūnus iš Žemaitijos...

O saugumo akimis – banditas, žvėriškai nužudęs tarnybiniame poste karininką, berods kapitoną, lietuvį Petkevičių.

Kai jam prikišo, kad praliejo lietuvio, savo brolio, kraują, Antanas Šilius atšovė:

– Išdavikas turi žūti! O tas, kurį aš nužudžiau, buvo savo tautos išdavikas!

Klausydama tokios kalbos supratau, kad jis žino mirsiąs ir nepuola isterijon. Jo kalba uždegė mane...

Todėl, kai manęs paklausė, ką aš turinti pasakyti, pareiškiau:

- Man gėda būti tarp šių žmonių! (Teisėjai palankiai susižvalgė, manydami, kad imsiu keikti savo bylos žmones, versiu visą kaltę žudikui Šiliui, kuris, vos vieną kartą aplankęs mane, sugebėjo įpainioti, per kurį patekau kalėjiman, pražudžiau save...)

O aš tęsiau:

- Jie – didvyriai! Kovojo dėl Lietuvos laisvės. (Teisėjų veidai ištįso). O aš? Kas aš? Rūpėjo man tik šokiai, gražūs vyrai, dar literatūra ir teatras. Man gėda šalia jų sėdėti. Aš neverta sėdėti šalia Lietuvos didvyrių!

Toliau niekas nebeklausė. Išėjo teismas. Vėl atėjo. Perskaitė sprendimą.

Ir man buvo taip skaudu, kad mane nuo jų atskyrė, kad aš neverta mirties. Taip. Būna gyvenime minutė, kai gali už visus ir kartu su visais stoti prie sienos...“

Be abejo, sovietinio represinio aparato vykdytojai gali sulaukti tik pasmerkimo, ir ne veltui tai represinei sistemai tarnavusiųjų išaiškinimas toks aktualus ir dabar, o išaiškintos jų niekšystės, nors ir labai slepiamos dabartinės valdžios, sulaukia pasmerkimo. Tačiau, kaip matome iš šių dviejų patriotų veiklos, ne apie visus NKVD ar KGB darbuotojus galima kalbėti tik su pasidygėjimu: keletas jų, į pavojų statydami savo gyvybę ar laisvę, dirbo tautos labui. Deja, dauguma tokių atvejų liko pamiršti ir nepriklausomoje Lietuvoje, o kilnūs patriotų darbai paslėpti už storų sienų ir sandarių KGB archyvų užraktų. Verta paminėti ir dar vieną aplinkybę, kai visa kaltė už didžiulius nusikaltimus verčiama tik KGB. Taip siekiama nukreipti dėmesį nuo šios prievartos struktūros tikrosios organizatorės, vadovės, šeimininkės ir nusikalstamiausios organizatorės – komunistų partijos. Partija prievartos struktūras sukurpė, joms užduotis davė, jomis naudojosi kaip įrankiu, todėl jos kaltė nepalyginti didesnė už prievartos vykdytojų kaltę.

Redakcijos prierašas. Labai vaizdingai (deja, tik labai epizodiškai) A.Šiliaus pagalbą pasipriešinimo sąjūdžio dalyviams aprašė Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė savo knygoje „Tekėdama sustingo saulė“ (Naujas lankas, K., 1995), dėl susiklosčiusių aplinkybių taip pat mačiusi saugumiečio J.Petkevičiaus nužudymo momentą ir todėl apkaltinta rengusi šį „nusikaltimą“. Iš autorės, greitai tapusios mirtininke (nors Dievas lėmė jai likti gyvai), pasakojimo nelengva spręsti, kodėl A.Šilius tuo metu sprendimą vykdyti partizanų jam pavestą užduotį priėmė tuo metu, kai atvedė ją į dar vieną tardymą (tiksliau, verbavimo aktą) būtent pas „lietuvį“ J.Petkevičių, kuris, kaip jai pasakė pats A.Šilius, tardydavo žymiai žiauriau, nei prieš tai ją tardęs rusas majoras, tačiau atsitiko būtent taip: jauna studentė tiesiog kaip pro miglas suvokė, kad įvyko kažkas baisaus, ir ji turės už tai kentėti.

J.Petkevičius tiesiog degė neapykanta patriotams ir naikino juos be jokio gailesčio. Tą paliudijo ir sovietų Lietuvos čekistai dar 1967 metais, išleidę knygiūkštę pretenzingu pavadinimu „Nematomasis frontas“, kurioje garbinami Lietuvos išdavikų „žygiai“ prieš tautą. Kelių puslapių „apybraižoje“ garbinamas ir J.Petkevičius: pasakojama, kaip jis „surado“ įkalčius prieš „liaudies priešą“ vyskupą V.Borisevičių (esą jis teikė „gaujoms“ paramą maisto produktais), kaip „nacionalistiniai žudikai“, sėlindami paskui drąsų čekistą, jau anksčiau norėjo jį nužudyti ir pagaliau pavasarį, paskambinę jam telefonu esą vienas asmuo turįs svarbių jam duomenų apie jo, Petkevičiaus, jau susektą „stambią antitarybinę grupę“ iš studentų ir „reakcingai nusiteikusios dvasiškijos“, įviliojo jį į spąstus – eidamas į nežinomą jam pastatą „sužvėrėjusio nacionalisto“ buvo ”užkapotas kirviu”. Šis čekistų pasakojimas nesutampa nei su V.Ašmensko, nei su A.Kanoverskytės pateiktais liudijimais. Čekistai norėjo nuslėpti, kad jų išauklėtą kruvinąjį žudiką partizanų nuosprendžiu nužudė jų struktūros darbuotojas. Jiems buvo gėda pripažinti, kad net jų struktūrose dirbę čekistai nėra „patikimi“. Todėl ir kūrė įvairiausias legendas apie sovietinių aktyvistų drąsą ir atsidavimą tarybinei tėvynei ir apie “buržuazinių nacionalistų” žiaurumą (kuo, deja, patikėdavo ir iki šiol tiki kai kurie “tarybiniai” žmonės). Tačiau istorija vis dėlto sudeda viską į savo vietas...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija