Atnaujintas 2006 lapkričio 24 d.
Nr.88
(1488)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Bombos sugriovė daugelį tiltų, bet meilės tilto niekas nesugriaus

Gintarė Prūsaitė

Spalio 29 dieną Vilniaus jėzuitų gimnazijoje įvyko neįprastas renginys, pavadintas „Brolybės tinklu“. Į šį renginį buvo pakviestos įvairios Lietuvos jaunimo bendruomenės. Atvyko Ateitininkų federacijos, Skautų draugijos, pranciškoniškojo jaunimo atstovai, taip pat jaunimas iš San Damiano bendruomenės, Dievo gailestingumo šventovės ir kt. Susitikimą inicijavo ir organizavo Lietuvos fokoliarų judėjimo nariai. Į jį buvo pakviesti atvykti ir latvių jaunuoliai, taip pat dalyvaujantys fokoliarų judėjime.

Renginio metu dalyviai galėjo stebėti įdomų reiškinį – tarptautinę telefoninę sąšauką. Sutartą valandą telefonu vieni prie kitų prisijungė jaunuoliai iš įvairių Azijos, Afrikos, Europos tautų. Visiems prisijungus, kelių tautų jaunuoliai dalijosi savo įspūdžiais. Buvo galima tiesiogiai girdėti liudijimus. Įvairių tikėjimų jaunuoliai, daugiausiai musulmonai ir krikščionys, iš Libano, Naujosios Zelandijos, Tailando, Nigerijos ir Indijos pasakojo, ką nuveikė per savaitę, kurią pavadino „Už suvienytą pasaulį“.

„Jūs visi būkite broliai. Koks būtų pasaulis, jei visi taip gyventų, – italų kalba į visas prisijungusias šalis kreipėsi šios sąšaukos organizatoriai. – Vyksta dideli pasaulio visuomenės pokyčiai. Ji vis labiau tampa daugiakultūrinė ir daugiareliginė. Vyksta civilizacijų susidūrimas. Religijų įvairovė neturėtų būti susiskaldymo ir konfliktų priežastimi. Priešingai, ji gali prisidėti atkuriant pasaulio šeimos brolišką vienybę. Visi kartu – krikščionys, induistai, budistai, musulmonai – norime būti taikos tiltais. Ypač ten, kur rasinė ir religinė netolerancija sukelia smurtą.“

Po įžanginių žodžių Libano jaunimas pasakojo apie tai, kad, bombarduojant pietų Libaną, fokoliarų judėjimas atvėrė savo centrą musulmonų pabėgėliams. „Pirmą kartą gyvenime kartu su musulmonais ir krikščionimis buvome po vienu stogu dvidešimt penkias dienas. Visų veiduose atsispindėjo šokas. Iš pradžių kiekviena šeima buvo užsisklendusi. Niekas nesikalbėjo, bet per keletą dienų tapome vieninga šeima, realiai patyrėme Dievo buvimą. Visi kartu gaminome valgyti, tvarkėmės, žaidėme, sportavome, sugalvojome specialių rankų darbelių vaikams. Nors trūko maisto, gėrimų, drabužių, nejautėme bado, vis atsirasdavo reikiamų daiktų. Libane turime daugiau tokių musulmonų ir krikščionių namų. Bombos sugriovė daugelį tiltų, bet meilės tilto niekas nesugriaus“, – sakė libaniečiai.

Jaunuoliai iš Naujosios Zelandijos liudijo apie vienoje muzikinėje grupėje grojančius jaunus krikščionis ir musulmonus. Jie sugalvojo per savo koncertus rinkti labdarą fondams, remiantiems nukentėjusiuosius nuo žemės drebėjimo Pakistane.

Mahometas Montana iš Nigerijos pasakojo, jog ši šalis patyrė skaudžių išpuolių. Žuvo daug musulmonų ir krikščionių. Stiprūs susirėmimai paliko daugybę žaizdų. Visa tai iškėlė esminį klausimą: ar dialogas įmanomas? „Surengėme seminarą. Tai buvo gražiausias kada nors sumanytas dalykas. Krikščionys ir musulmonai kartu svarstė, kilo minčių, kaip išspręsti konfliktą. Ši diena pakeitė mano gyvenimą. Meilė viską nugali. Negali būti tikras musulmonas, jei nenori kitiems to, ko nori sau. Norime mylėti kiekvieną be išimties ir statyti taikos tiltus“, – pasakojo Mahometas.

Prieš šią telefoninę sąšauką ir po jos buvo pristatytas lietuvių fokoliarų vykdomas projektas „Brolybės tinklas“.

„Šiandien tampa nebemadinga ištiesti broliui ranką. Mes esame nebepažįstami. Ko gi mums trūksta? Mums trūksta brolybės. Kodėl mes negalime susijungti ir kurti bendrą brolybės tinklą? Štai koks šios dienos mūsų tikslas“, – susirinkusiems jaunuoliams kalbėjo renginio vedėjai.

Paklausiau prie šio renginio organizavimo prisidėjusių jaunuolių:

Ko pastūmėti ryžotės sukviesti Lietuvos krikščionišką jaunimą į bendrą pokalbį?

Tai, ką dabar darome, yra tik atgarsis prieš trejus metus Štutgarte įvykusio krikščioniškųjų bendruomenių ir judėjimų renginio, į kurį buvo sukviesta per 100 tūkst. dalyvių, atstovavusių 170 judėjimų. Jame buvo kalbama apie tai, kad trūksta brolybės. Europos Sąjunga plečiasi, viskas šaunu, visi juda į priekį, gerėja gyvenimas, bet brolybė lyg ir nebeplinta.

Mes, fokoliarų judėjimo jaunimas, norėdami reaguoti į šį įvykį, tais metais surengėme brolybės renginį Vilniaus Katedros aikštėje. Ir šiemet vėl ketinome surengti tokį patį Štutgarto susitikimo atgarsį Vilniuje, bet paskui susimąstėme, ar nebus tada apleistas jaunimas. Mes visada rengiame susitikimus suaugusiems, o jaunimas? Norėjome, kad šis atgarsis nebūtų tik kaip vienas susitikimas, kuris kaip prasidėjo, taip ir baigėsi, bet kad būtų tam tikri žingsniai, ėjimas. Mes jau darome daug dalykų, einame pas vaikus, pas kalinius, bet šiemet nenorėjome to daryti vieni. Mes galėtume tai padaryti, bet tai nebus kažkas nauja, norėjome, kad ir kitiems šita idėja būtų priimtina.

Taigi kokia inicijuoto projekto „Brolybės tinklas“ idėja?

Kiekviena organizacija turi savo pašaukimą, vieni daro vienus dalykus, kiti – kitus. Mes norime, kad kiekviena organizacija darytų tai, ką geriausiai moka, tačiau galėtume kontaktuoti vieni su kitais, kad būtų galima sulaukti pagalbos. Pavyzdžiui, buvome pas stačiatikius. Jie sakė, jog svajoja įkurti senelių namus buvusio vienuolyno patalpose, bet jų yra nedaug, jų jėgos per menkos. Taigi kodėl nesusitikus mums visiems, visoms bendruomenėms ir kartu nepadėjus jiems to padaryti? Gailestingumo šventovės bendruomenė remontuoja vienuolių namą, reikia tvarkyti aplinką, bet jie taip pat vieni to padaryti negali, tai kodėl neprisijungus kitoms bendruomenėms? Ateitininkai eina pas vaikus, matėme jų renginius, jie norėtų ir dažniau ten eiti, bet galėtų prie jų prisijungti ir daugiau jaunimo iš kitų bendruomenių. Dažniausiai kiekviena bendruomenė turi savo svajonių, bet tai sunku padaryti vieniems, reikia daugiau pajėgų.

Norime parodyti kitiems, kad galime ieškoti ryšio tarp jaunimo, kad jaunuoliai susirenka ne tik per Jaunimo dienų renginius, bet kad yra aktyvūs visus metus, ir tai pasireiškia konkrečiais darbais. Mylėti žodžiais yra lengva, bet reikia parodyti, kad galime mylėti konkrečiai, konkrečiais darbais. Norime parodyti, kad suvienytas pasaulis yra realybė, o ne svajonė.

2007 metų gegužės mėnesį vėl įvyks Štutgarto susirinkimo atgarsis Vilniuje ir jame dalyvaus aukščiausi valdžios ir Bažnyčios hierarchai…

Taip. Mes norime išleisti knygą, kurią pavadintume „Baltoji kronika“. Norime sudėti į albumą visas nuotraukas ir įteikti trijų Baltijos valstybių prezidentams, hierarchams, kad jie taip pat turėtų viltį. Visi girdi tik blogiausius dalykus, kad, pavyzdžiui, mokykloje su peiliu švaistėsi moksleivis, o kad jaunimas daro kažką gera, mažai kas žino.

Visada populiarus penktasis laikraščių, dienraščių puslapis, juodosios kronikos, kriminalai, o apie gerus dalykus tik kartą per metus kažkas pasako.

Jei politikai, girdėdami apie skandalus, nebeteks vilties, tai galės atsiversti šitą knygą ir pamatyti gražias nuotraukas. Taip atras viltį, žinos, kad yra jaunimas, gal jo ir ne tiek daug, kuris daro labai gražius dalykus.

O kodėl būtent fokoliarai inicijavo šį projektą? Kokia pagrindinė fokoliarų judėjimo varomoji jėga?

Fokoliarai – tai krikščionių judėjimas, gimęs Triente, Šiaurės Italijoje. Siautėjant Antrojo pasaulinio karo smurtui ir neapykantai, lemtingu vienos merginos, dvidešimtmetės Chiaros Lubich, gyvenimo momentu įsiveržia tikrumas: „Viską nugali meilė. Viską. Bet kokį skausmą, bet kokį praradimą“. Ją įkvepia Evangelijos žodžiai: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ ir „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15,12-13). Savo atradimu ji pasidalija su draugėmis ir visos sudaro paktą, kuriuo viena kitai pareiškia: „Esu pasiruošusi už tave atiduoti gyvybę“. Taigi šis sunkus ir stiprus puslapis tampa gimstančio judėjimo didžiąja chartija. Aplinkui siautėjant karo absurdui, merginos atranda idealą, dėl kurio verta gyventi – atsakyti į Meilę vykdant Dievo valią, kiekvienu gyvenimo momentu ir aspektu veikti pagal Tėvo valią bei mylėti brolius. Po keleto mėnesių jų jau 500. Mieste pradedama kalbėti apie fokoliarus (it. k. focolare – ‘židinys’) dėl tos ugnies ir evangelinės meilės šilumos bendruomenėje, kurioje dalijamasi viskuo, kaip tarp pirmųjų krikščionių. Vėliau Chiara ir pirmoji Triento grupė prisistato vyskupui. Šis išklauso, nusišypso ir taria: „Čia yra Dievo pirštas“.

Toks judėjimas pasiekė ir Lietuvą?

Fokoliarų judėjimas šiuo metu gyvuoja 182 tautose penkiuose žemynuose. Jis apima maždaug 5000 fokoliarų (vienuolių, gyvenančiųjų santuokoje ir kunigų), 120 tūkst. labiau įsipareigojusių narių bei daugiau nei penkis milijonus žmonių, įvairiai prisijungiančių prie kvietimo darbuotis dėl žmonių ir pasaulio vienybės.

Iš tuometinės VDR bei Čekoslovakijos pirmieji kontaktai su Lietuvos žmonėmis užsimezgė jau XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje. Dėl komunistinio režimo fokoliarų susitikimai dažnai prisidengdavo folkloro uždanga.

1991metais atsidarė pirmasis fokoliarų centras Vilniuje. Šiuo metu yra du centrai, vienas vyrų ir vienas moterų, kurie įkvepia bei vienija didelę bendruomenę, pasklidusią po įvairius Lietuvos kampelius. Lietuviai fokoliarų judėjimo nariai taip pat dalyvavo tame susitikime Štutgarte, ir mes to susitikimo idėjomis galbūt labiausiai ir užsidegėme.

Ką pasakytumėte tiems, kurie gal norėtų prisijungti, bet nedalyvavo šiandien susitikime?

Jūs galite atsiųsti savo koordinates adresu brolybe@zebra.lt. Parašykite, kad norite dalyvauti, taip pat galite rašyti ir apie savo idėją, pavyzdžiui, jūsų kaime yra daugiavaikė šeima ir galima jiems padėti. Kiekvienas savo aplinkoje geriausiai žino, kur yra skaudžiausios visuomenės vietos, ir apie tai jie gali parašyti.

Susisiekti su mumis nėra sunku, kas pasižada ir nori įnešti savo indėlį darydami gerus darbus, užsirašo mūsų koordinates. Jei užmegsime ryšius su kitomis organizacijomis ir parengsime kokį nors projektą, visiems parašysime, kur ir kada renkamės, kokių reikės priemonių, ir tada visi kartu veiksime. Aš manau, kad iki kitų metų gegužės 19 dienos bus padaryta labai daug įvairių darbų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija