Atnaujintas 2006 gruodžio 1 d.
Nr.90
(1490)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kapai virto gėlių darželiais

Vaikštau po kapines ir stebiuosi, kas dabar iš kapinių likę. Ogi gėlių darželiai! Vieni už kitus brangesnes gėles sodina, bet ar žino, kad toms importinėms gėlėms reikia ypatingos priežiūros. Kiek tokių kapelių, kur brangios gėlės pasodintos, o niekas jų nelaisto. Tikrai nieko neatsitiktų, jei žmonės būtų supratingesni: laisto savo artimųjų kapelį, o kodėl nepaliejus šalia esančio kapelio ir ten vystančios gėlytės. Bet ne, savųjų kapus puoselėjam, o jei dar netoliese koks kapas netvarkomas, kitas ir šiukšles prie jo sušluoja. Juk vis tiek šiukšlynas, žolėm apaugęs – taip mąsto žmonės, kurie savųjų kapus išgražina, o į šalia esančius žiūri su pašaipa. Geriausia ant kapų – juoda žemė ir pasodinta viena kita nelepi gėlelė. Baisu žiūrėti, kad ir vasarą, kai pats gėlių žydėjimas, kapai „papuošti“ dirbtinėmis gėlėmis. Net ir žiemą jos nėra gražu.

Pažiūrėkime, kokie paminklai lietuvių pamėgti – ogi kad tik didesnis. Paskui visai nesvarbu, ar kapas tvarkomas, ar ne. Dar kiti mėgsta ant paminklo užrašyti, kas miręs žmogus buvo, ar gydytojas, ar vaistininkas, ar mokytojas. Bet kam to reikia? Žmonėms ar Dievui? Žmonės, jei lanko kapą, tai ir taip žino, kas tas žmogus buvo, o Dievui titulai nereikalingi. Mačiau, kaip dvi moterys stovėjo prie kapo ir mąstė, nes buvo parašyta, kad ten palaidota medicinos sesuo. Gal ji labai gera medikė buvo, bet ant paminklinio akmens netinka tokie užrašai. Kad ir kas tu buvai, – gydytojas, mokytojas ar paprastas darbininkas, – prieš Dievą visi lygūs. Pas Dievą nusinešame ne titulus, o tik gerus darbus. Sušelpei vargetą – jau tau pas Dievą pliusas, gal atsisakei skanesnio kąsnio, o jį atidavei vargšams vaikams. Išgirdai, kad apie žmogų nepelnytai blogai šneka, tai sakyk: tegu visi tik tokie žmonės būna, tai tikrai smagiau, maloniau gyventume.

Pažiūrėkim, kaip tėvai nebesugalvoja, kaip savo atžalas mylėti, paikinti, pildyti visas užgaidas. Bet ar dažnai esat kas matę, kad koks nors paauglys padėtų mamai ar močiutei palaistyti kapą, pasodinti gėlių. Nenori jaunimas tokių darbų. Jiems kapinės asocijuojasi su senimu. Na, Visų Šventųjų dieną aplanko artimųjų kapus, ar to negana jaunam žmogui? Tikrai negana. Kodėl mokytojai vaikų neparagina nueiti į kapines, bet ne šiaip pavaikščioti, gėlių pasižiūrėti, bet ir padirbėti. Ir ne tik prieš Visus Šventuosius. Pamąstykim, o gal ir mūsų kapo niekas netvarkys, visai nesvarbu, kad yra būrys vaikų, vaikaičių. Dabar žmonės žiūri tik sau naudos, yra visai susvetimėję. Anksčiau lietuviai tikrai tokie nebuvo. Aišku, būdavo apleistų kapų, bet kiek kas galėdavo, tiek tas tvarkydavo.

Ieva S.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija