Atnaujintas 2006 gruodžio 8 d.
Nr.92
(1492)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Depolitizuotas“ mokytojas

Tai dažniausiai siauroko akiračio, į politiką nesikišantis žmogus. Skaito kairiąją, sekso, siaubo spaudą, kitų leidinių – ne, nes yra depolitizuotas. Net „Dialogo“ neprenumeruoja. Kam to reikia! Žino ir taip, kad anksčiau mokykloje buvo geriau dirbti, nes žinojo ir mokėjo, kaip reikia viską daryti: žinios nesvarbu. Svarbu nerašyti dvejetų ir parodyti pasauliui, jog SSRS, žengiančioje į komunizmą, nėra invalidų, silpnapročių vaikų, nes jie visi sugeba baigti vidurines mokyklas ir technikumus bei kaip visi normalūs tarybiniai piliečiai gyventi, dirbti, elgtis. Dar būtina kalbėti apie komunistų partiją, jos protą, garbę, sąžinę, įžvalgumą, neklystamumą (tik nesuprantama, kodėl dabar partiečiai atsisakė tos garbės, proto, sąžinės), rūpinimąsi darbo žmogumi, apie šviesųjį komunizmą, į kurį veda geriausi, sumaniausi, protingiausi, labiausiai atsidavę partijos idėjoms, medžioklėms, pirtelėms pirmieji sekretoriai, vadovaudamiesi pažangiausiu pasaulio mokslu – marksizmu-leninizmu. Ir viskas bus gerai. Būsi pagirtas, gausi garbės raštą su kūju, pjautuvu ir penkiakampe raudona žvaigžde, šviečiančia iš Kremliaus bokšto...

Depolitizuotas mokytojas nieko neparemia aukomis, iš nepriklausomos Lietuvos nori gauti kuo daugiau, o jai nieko neduoti: „Darau, kaip noriu, nes dabar demokratija“. Nepasirašo po jokiu kreipimusi, reikalavimais, pageidavimais, pasiūlymais, kuriais remiama Lietuva, – mat jis depolituozuotas. Tai, kad jis sovietmečiu buvo komjaunuolis, SSKP narys – nieko tokio. Svarbu, kad dabar prie nieko nesijungia, niekam nepriklauso, dėl „nieko“ nesijaudina, net dėl mokinių žinių, pasaulėžiūros, mankurtizmo. O kokius ir kam jis jaučia jausmus, kas jam malonu ir ko neapkenčia, ko norėtų – jo asmeninis reikalas. Svarbiausia – jis yra depolitizuotas, todėl nepadeda atgimstančiai, besivaduojančiai iš okupacijos ir vergovės, besikeliančiai ir einančiai į laisvę, nepriklausomybę Lietuvai...

Žinoma, gali nesikišti į politiką, bet Lietuvos piliečiu privalai būti – ginti jos laisvę, nepriklausomybę, garbę, orumą, rūpintis Tėvynės ateitimi, dirbti jos gerovei.

Antanas ŽIDONIS

Panevėžys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija