Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Džiugu turėti tokį šviesų ir nuo kitų savo turiniu išsiskiriantį laikraštį“

Bronius VERTELKA

Biblioteka – tai vieta, kur pasisemti žinių galima nemokamai. Išeidamas iš jos pasijunti šiek tiek geresnis, skaidresnis nei buvai prieš tai. Kalbindamas bibliotekų darbuotojus, nūdienos gyvenimo šviesulius, norėjau išgirsti jų nuomonę apie „XXI amžių“.

Audrius MIKELIŪNAS, Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Šilagalio filialo vyr. bibliotekininkas:

Asmeniškai aš gerbiu „XXI amžių“. Jį randu rajono centrinėje bibliotekoje. Galiu katalikišką laikraštį pavartyti ir užsukęs į Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteką, kur man teko dirbti, bei į miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Informacijos skyrių. Esu praktikuojantis katalikas, todėl vienintelį Lietuvos katalikams išeinantį laikraštį, jeigu leidžia mano kukli alga, nusiperku. Gerai, kad jis pardavinėjamas prie bažnyčių. Tokį katalikiškos spaudos platinimą galima tik sveikinti. „XXI amžiaus“ ištisai neskaitau, bet jis imponuoja man savo šiltais straipsniais apie žmones, apie jų gyvenimo būdą bei rūpesčius. Artimi man ir „XXI amžiaus“ trečiadieniniai numeriai, kur daug vietos skiriama kultūriniams dalykams.

Man teko dirbti miesto bibliotekoje. Nuo l999 metų iš Panevėžio važinėju į Šilagalį. Bibliotekininku dirbu nuo 1980 metų. Per tą laiką sugebėjau neakivaizdžiai baigti bibliotekininkystę Vilniaus universitete.

Šilagalio gyvenvietė – tik keli kilometrai nuo rajono centro, tačiau negaliu skųstis bibliotekos lankytojų skaičiumi. Turim beveik šešių tūkstančių knygų fondą ir beveik 120 jo skaitytojų. Norėtųsi turėti didesnį laikraščių ir žurnalų kiekį, bet tai riboja finansai. Abejotinos vertybės laikraščiai, kaip „Akistata“ ar „Vakaro žinios“, Šilagalio nepasiekia. Biblioteka negauna ir „XXI amžiaus“. Žinau, kas Šilagalyje jį prenumeruoja. Nuo Šilagalio arti Panevėžys, todėl jeigu kokių laikraščių skaitytojai pasigenda, tai gauna miesto bibliotekose.

Tikiu, kad žmonių gyvenimas pagaliau ims šviesėti, ir jie palinks prie gėrį skatinančios spaudos. Ateis toks laikas, kai katalikiškas laikraštis daug kam bus reikalingas kaip oras. Linkiu „XXI amžiui“ išsilaikyti banguojančioje spaudos jūroje ir išlikti tokiu pat stipriu, koks iki šiol jis buvo.

Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus vedėja Gitana NAVAGRUCKIENĖ:

Informacijos skyrius gauna 134 pavadinimų periodinius spaudos leidinius – daugiausia iš mieste veikiančių bibliotekos filialų. 2002 metais mūsų skyriui įsikūrus Kniaudiškių gatvėje jų atrankos nedarėme, todėl užprenumeravome įvairių laikraščių ir žurnalų, tarp jų ir „XXI amžių“. Tačiau stebėjome, kuriuos jų labiausiai mėgsta. Atlikus tyrimus pasirodė, jog katalikišką laikraštį mažokai į rankas ima paprasti skaitytojai. Tačiau, norėčiau pastebėti, kad jis būtinas studentams dėl išliekamosios vertės straipsnių istorijos, religijos temomis. Akivaizdu, kad „XXI amžius“ – tai labiau išprususių žmonių laikraštis. Aš ištisai neskaitau, tačiau susipažįstu su intriguojančių antraščių rašiniais ar dėmesį pritraukiančia jų pradžia. Būtų neblogai jame rasti analitinių straipsnių, kurie supažindintų, kaip Lietuva gyveno prieškario metais ir kaip ji gyvena dabar. Manau, verta pasakoti apie užsienyje bandančių kurtis mūsų tautiečių likimus, ar ten rado laimę, su kokiomis problemomis jie susiduria. Žinoma, tokie straipsniai turi būti paimti ne iš interneto ar iš kitur persispausdinti, bet papasakoti tai išgyvenusiųjų lūpomis.

„XXI amžius“ pagarbos vertas vien dėl to, kad jame nerasi kraupių žudynių, prievartavimo, apiplėšimų aprašinėjimų. Patinka jo pasakojimo ramus tonas. Informacijos skyrius neužsako „Akistatos“ , kitų smurtą propaguojančių leidinių. Skaitytojams pakanka tai, ką randa atvertę „Lietuvos ryto“ penktąjį puslapį. Stengiamės užsakyti tokius leidinius, kurie reikalingi žmogui. Negaliu skųstis lėšų prenumeratai stoka, nors galbūt dėl to nukenčia kiti bibliotekos filialai.

Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Melnragės filialo vyr. bibliotekininkė Janina STANKUTĖ:

Esu varčiusi vieną kitą „XXI amžiaus“ numerį. Jį galima rasti ir miesto savivaldybės, ir apskrities I.Simonaitytės viešųjų bibliotekų centruose. Esu ilgametė uostamiesčio gyventoja, todėl galiu sakyti, kad Klaipėda – katalikiškas miestas. Manau, „XXI amžius“ galėtų būti ir Melnragėje, nes čia gyvena apie 1300 žmonių. Tačiau jo prenumeratą riboja lėšos. Bibliotekoje yra 17 tūkst. knygų, kurias skaito net 450 žmonių. Pas mus atvyksta net gyvenančių miesto centre, ypač studentai. Užsuka ir poilsiautojai. Tarp jų atpažįstu rašytojų, menininkų. Bibliotekoje yra internetas, dauginimo aparatas.

Vilniaus apskrities A.Mickevičiaus viešosios bibliotekos Skaityklų skyriaus vedėja Aldona STAŠKIENĖ:

„XXI amžių“ ir kitais metais gaus mūsų skaitytojai, nors periodinių leidinių finansavimas buvo sumažintas. Smagu buvo žinoti, kad jo prenumeratos kaina nepakilo. Išsaugojome vienintelio katalikiško laikraščio visus, kiek jų išėjo, numerius. Džiugu, kad Lietuva turi tokį šviesų ir nuo kitų savo turiniu išsiskiriantį „XXI amžių“. Jame randi įdomių, žurnalistų kruopščiai parengtų straipsnių. Jis yra vienas skaitomiausių periodinių leidinių mūsų bibliotekoje. „XXI amžiui“ skirtas atskiras stalčiukas, kur bet kas jį ten randa. Ten dedame tik tokius, kuriuos ypatingai skaito. Šis laikraštis yra iš tokių leidinių, kurį perskaičius nebūtinai viską iš eilės, kažkas išlieka galvoje. Jo puslapiuose pageidaučiau matyti pasakojimų apie tai, kaip žmonės su tokiomis menkomis algomis ar pensijomis sugeba išgyventi, kodėl jie lieka ištikimi savo tėviškei ir nepasirenka emigranto dalios. „XXI amžių“ dažniausiai į rankas ima Vilniaus inteligentai.

Vilniaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Dūkštų filialo vyr. bibliotekininkė Gražina ANDRUŠKEVIČ:

Žinau, kad leidžiamas toks katalikiškas laikraštis, tačiau jis mūsų bibliotekos nepasiekia. Galbūt todėl, kad Dūkštų parapija apie penkerius metus savo klebono neturėjo. Dabar jis jau yra, atkeltas iš Mickūnų. Dideli darbai jo laukia. Bažnyčiai reikalingas rimtas remontas. Manau, kad, turint savo kunigą, Dūkštų miestelio gyvenimas prašviesės.

Nors esu lenkė, tačiau gerai moku lietuvių kalbą, nes teko mokytis Vilniaus kultūros mokykloje. Dūkštų žmones neblogai pažįstu. Miestelyje gyvena gal penkios lietuvių šeimos. Yra ir mišrių šeimų, kur vyras – lietuvis, o žmona – lenkė, arba atvirkščiai. Tarp lenkų tautybės žmonių yra nemažai ne tik kalbančių, bet ir skaitančių lietuviškai. Dūkštų biblioteka turi 170 skaitytojų: 110 suaugusiųjų ir 60 vaikų. Tačiau stokojame naujų knygų. Daug biurokratizmo: netgi norint nusipirkti smulkmeną atsiskaitant turiu pateikti gausybę popierėlių. Štai, Seimo nariams, ministrams už lėšas, jiems skirtas reprezentacinėms išlaidoms, išvis atsiskaityti nereikia.

Autoriaus nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“