Atnaujintas 2006 gruodžio 22 d.
Nr.96
(1496)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Šventoji išdidesnė su nauja katalikų bažnyčia

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Šventosios Švč. Mergelės Marijos,
Jūrų Žvaigždės, bažnyčios
klebonas kun. Vidmantas Gricius

Skulptoriaus Arūno Sakalausko
sukurtieji antkapiai bei paminklinės
lentos prie Šventosios bažnyčios
jos fundatoriui kunigui Antanui
Valiuškai bei Vytauto Didžiojo
ir Klaipėdos universitetų
profesoriui mons. Petrui Puzarui

Bažnyčios statyba
Šventojoje 1998 metais

Lyg nuostabi balta paukštė
Šventojoje sparnus išdidžiai
išskleidė net iš Palangos
matoma naujoji bažnyčia

Žiema į jūrą brenda

Ledinėm tilto kojom,

Vėjukai veidus kanda –

„Ne pirmąsyk!“ – kvatojam.

Žvejus ant tilto stebim,

Saulėlydžio raudonį,

Kuriuo Birutės kalne

Žavėjos net Maironis.

Čia amžinos kaip Dievas

Banguotos jūros pievos…

„O kas naujausia šičia?“

„Šventojoj, va bažnyčia“.

„Gruodis ant Palangos
tilto į jūrą“.

Nedebesuotą, šviesiažvilgsnę dieną ji, naujoji Šventosios Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, bažnyčia, nuo tilto Palangoje matoma taip pat aiškiai, kaip čia, už puskilometrio, esanti Palangos bažnyčios per šimtmetį žalvariškai apsamanojusi bokšto smailė. Bet pėsčiomis greit nenueitum: ir Šventosios krantui pasiekti, naują bažnyčią apžiūrėti kojoms darbo tektų dviem trims valandoms (einant krantu!), užtat akių horizontuose – žemiškojo rojaus vaizdai. Dvylikos kilometrų rėžyje ne aš vienas jau kelissyk gėrėjausi žydromis dangaus akimis, kur visad gausu gyvybę liudijančių paukščių, gelsvavaisiais paplūdimių smilčių apklotais ir žaliausiais pušelių – kadagėlių „šalikais“, ir kas žingsnis vis kitokia, bet niekad, o niekad neliūdna jūra: „Dieve, Dieve, ačiū, Tau, kad dar visa tai matau!..“

Šventajai labai reikėjo naujos katalikų bažnyčios. Nuo 1990-ųjų, kai atgimė Lietuva, jauste jautėme, kaip, „ištirpus“ ten buvusiam Pajūrio žuvininkystės ūkiui, sumanaus, labai garbingo žmogaus Vaclovo Petkaus vienytiems žvejams stigo ir rūpesčio, ir dėmesio, ir lėšų net kasdienei duonai, nes…

Palangai, kaip anksčiau Kretingai, Šventoji – tarsi podukra: kol nebuvo seniūnijos, čia buvo toks užkampėlis, jog, atvirai tariant, nors vilkiuku iš nevilties ir nuobodžio stauk! Dar, laimė, – mokykla, dar entuziastų saviveiklininkų pulkelis kultūros centre… O šventojiškių bendruomenė – marga, kaip Amerika: tarp senųjų latvių kuršininkų gyvena žemaičiai, rusai, pastaraisiais metais į ją įsilieja ir praturtėję naujalietuviai iš kitų Lietuvos kraštų.

Žuvininkystės ūkiui „ištirpus“, tirpo, lyg žvakė nyko ir vietinių žvejų optimizmas. Ne paslaptis – ir valia, nes daug – gaila! – net jaunų šventojiškių dienas leido „svaigomanijos pelkėse“ girtuoklynuose, su didžiuliu ilgesiu vis prisimindami tėvų ir senelių pasakojimus apie Šventojoje 1944 metais vokiečių susprogdintą jūrų uostą, elektrinę ir geležinkelį, apie žuvininkystės ūkio laimėjimus, stabilius atlygius už darbą. Neviltis. Nykuma. Girtumai. Piktumai. Bet… Gyvenime nieko – greitai, nieko – dykai, nieko – amžinai.

Šventojoje pirmučiausiai privalėjo atgimti Viltis. Didesnei daliai čia gyvenančios katalikų bendruomenės narių buvo pavydu stebėti vietos evangelikus liuteronus, kurie seniai turi puošnius maldos namus Būtingėje. Gi senutė katalikų bažnyčia – kaip Birutės kalno koplytėlė Palangoje.

Sykiu su visais džiaugiausi bene 1991-1993 metais savo akimis pamatęs Šventosios centre Palangos miesto tarybos sprendimu paskirtąjį sklypą naujai, erdviai, visai Lietuvai ir pasauliui atvirai katalikų bažnyčiai statyti. Palatvijyje esančią atokiausią Lietuvos valstybės katalikų parapiją ir kiekvieną Dievo tiesų, šviesos išsiilgusią sielą Saulėn pakylėti pirmučiausiai galėjo, gali tik naujoji bažnyčia, kurią savo meile laimino, rėmė ir tuometis Telšių vyskupas Antanas Vaičius, ir šimtai Amerikos lietuvių, tarp kurių – mūs dainių-poetų karalius Bernardas Brazdžionis…

Ak, kaip daug kam reikėtų dėkoti, kad Šventajai, kaip Lietuvai Europos Sąjunga, dvasiškai, o ir materialiai prisikelti padeda ne tik poilsinės – „kūnų gydyklos“, ne tik Būtingės naftos terminalas, greitai, jau 2008-2012 metais – burlaivių uostas, bet pirmiausia – Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, katalikų bažnyčia.

Štai ji, baltuolė tarp žaliapušių, tarianti poeto žodžius: „Štai aš – gyva, gėrėkitės, melskitės, semkitės iš Maldos atgaivos kasdienybėje sugrumbančiai sielai ramybės… sau ir kiekvienam, greta esančiam…“

1996 ir 2006 metų lapkritį Šventojoje bendravome su žodžiais nenusakomais rūpesčiais, darbais kantriausiai, o ir sėkmingai besigalynėjančiu, gražiai įveikiančiu smulkiausias „strategines kliūtis“ klebonu, Mažeikių žemės sūnumi, Telšių kunigų seminarijos auklėtiniu kun. Vidmantu Griciumi. Šis vyras, kaip garsusis lakūnas patriotas Jurgis Kairys, savo gabumais pelnė šimtų katalikų pasitikėjimą ir pagarbą.

„XXI amžiaus“ skaitytojų dėmesiui – Šventosios klebono kun. Vidmanto Griciaus monologas, darsyk patvirtinantis seną kaip pasaulis tiesą, jog, „pradėjęs eiti ir nesustodamas gali nueiti, kur užsibrėžęs, ir, Viešpačiui padedant, laiminant – viskas įveikiama!“

Taigi gerbiamas Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, bažnyčios, labai iškilmingai pašventintos Šventojoje Telšių vyskupo Jono Borutos 2003 m. birželio 20-ąją, klebonas kun. V.Gricius pasakė: „Nuo ko pradėjau Šventojoje apsigyvenęs 1995-ųjų birželį?

Nors turto atėjimas į Lietuvą žmones skaldo, iš jaunų dienų žinau savąją gyvenimo ir ganytojiškos pašaukties misiją – vilties auginimas, žmonių vienijimas. Tad mano ranka pirmiausia baltame lape išvingiavo tokias eilutes, o jas spaustuvei padauginus lankstinuke, ant kurio – naujai statomos bažnyčios nuotrauka, su meile dalijau ne tik Šventojoje susirenkantiems svečiams, bet ir Klaipėdoje, Vilniuje, JAV… Reikėjo aukų: „Kur plakasi į krantą rūsčios Baltijos bangos, kur slepiasi už kopų vėtrų išbartos pušys, yra Šventoji… Tai – Lietuvos kurortas. Mieli žmonės, daug jaunimo… Bažnyčia tik statoma, priartinkime dieną, kada ji – Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, bažnyčia – iškels baltą bokštą į dangaus gilybę ir nuaidės varpai, skelbdami Viltį, Tikėjimą, Meilę. Dėkojame už auką. Jūsų dėmesys ir gerumas – dar vienas žingsnis, dar viena sėkmė, statant bažnyčią…“

Šiandien mūsų bažnyčia – šviesos simbolis, parapijiečiai gyvena visavertį gyvenimą. Ją – pasakojo! – iš aukštų debesynų net naktį pastebi leisdamiesi lėktuvais į greta esantį Palangos oro uostą iš Anglijos, Airijos, Amerikos ir kitur sugrįžtantys tėviškėnai ir negaili komplimentų: „Mums gera, kad Šventosios bažnyčia tokia graži“.

Karštai maldomis dėkodamas visiems Šventosios bažnyčią ir parapiją rėmusiems, remiantiems, remsiantiems, ypač šiltai minėdamas jai visą turtą paaukojusį ir čia amžinąjį atilsį atradusį kun. Antaną Valiušką, menu susitikimus su JAV lietuviais Sant Diege, taip pat Los Andželo lietuvių parapijoje, kur praleidau dvi savaites. Man šypsojosi laimė, nes 1998 metais teko dalyvauti Gedimino I laipsnio ordino poetui B.Brazdžioniui įteikimo iškilmėse, į kurias atvyko ir tuometis Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotas ambasadorius JAV Stasys Sakalauskas bei garbės konsulas JAV Vytautas Čekanauskas. Kiekvienas išeivių paaukotas doleris artina statybos užbaigas, o kartu iškelia Šventąją į Lietuvos valstybės kurortinių parapijų elitą. Atskirai širdingai ačiū ir Detroito šv. Antano parapijos klebonui kun. Alfonsui Babonui, kuris finansavo naujų, labai patogių klauptų gaminimą.

Nėra pagrindo abejoti, jog visa, ką esame suplanavę, sąžiningai ir laiku atliksime. Garsus klaipėdietis skulptorius Arūnas Sakalauskas, kurdamas V.Kudirkos paminklą Vilniui, mąsto ir apie šventojiškius – jo dėka atsiras dvylikos metrų aukščio tamsiamedis kryžius, o ant jo – įspūdingas balto marmuro krucifiksas. Maldos namų erdvės, jas įvertinusiųjų iš Kauno, Vilniaus, Seinų manymu, prašosi būtent šitokio altoriaus.

Matau darbus bent 5-10 metų į priekį. Sutvarkius šventorių, jį išgrindus, aptvėrus, išpuošus bažnyčios vidų, jau subrandinau naują, ilgai kankinusią mintį. Gal jau ir greitai ją išdrįsiu pasiūlyti gerbiamam Telšių vyskupui Jonui Borutai. O būtent, kad vietoj nušiurusių, poilsiui skirtų senų medinių nameliukų reikėtų statyti šiuolaikiškus parapijos namus. Kai daug žmonių vasaromis lankosi, vieni srautai lyg magnetai kitus patraukia. Pastoracinių darbų irgi padaugėjo. Todėl vyskupo iniciatyva praėjusį rudenį Šventojoje buvo susitikę visų Lietuvos kurortinių parapijų bažnyčių dvasios ganytojai. Savo pastoracinio darbo patirtimi pasidalijo ir svečias iš Italijos – kurortinės parapijos, esančios Bibione, klebonas kun. Vena bon Andrea.

Mūsų raminanti, įkvėpianti, kūrybiška aplinka ant Baltijos kranto leidžia ne tik rengti susitikimus, konferencijas, bet ir prasmingai pailsėti. Naujoji Šventosios bažnyčia yra ypač šviesus puslapis visos Lietuvos katalikų bendruomenės metraščio puslapyje.

Kviečiame į Šventąją, kur 2007 m. birželio 20-ąją vyks Parapijos šventė“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija