Atnaujintas 2006 rugpjūčio 23 d.
Nr.62
(1462)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Artimieji Rytai: slinkimas į 1939 metų Europą

Libanietė gedi žuvusiųjų artimųjų

Beiruto gatvėse – JT taikdarių tankas

Tai, kad paliaubos tarp Izraelio ir „Hisbollah“ yra labai trapios ir bet kada gali žlugti, pripažįsta visi. O to pasekmės yra sunkiai prognozuojamos. Kai kas dabartinius įvykius Artimuosiuose Rytuose jau prilygina įžangai į trečiąjį pasaulinį karą ir lygina su 1914 m. liepos 28 d., kai Sarajeve buvo nušautas Austro-Vengrijos sosto įpėdinis Francas Ferdinandas. Nuo tų šūvių Sarajeve ir prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Žinoma, jam kilti buvo kur kas svarbesnių dalykų, bet kibirkštis ir buvo sosto įpėdinio nužudymas. Vis daugėja samprotavimų, jog Izraelio ir „Hisbollah“ konfliktas tėra tiktai pirmasis kažkokio labai neaiškaus politinio žaidimo ženklas.

Šiame daugiau nei mėnesį trukusiame kare labiausiai nukentėjo ne Libanas, kaip bandoma įteigti, o Izraelis. Juk Tel Avivui nepavyko pasiekti nė vieno savo tikslo. „Hisbollah“ pagrobti du Izraelio kariai neišlaisvinti, teroristai nesutriuškinti. Izraelis taip pat nepasiekė ir karinės pergalės, patirdamas žymių gyvosios jėgos ir technikos nuostolių. Bet svarbiausia, Izraelis patyrė moralinį pralaimėjimą. Iki tol buvęs Izraelio, kaip šalies, nuolat kenčiančios nuo arabų terorizmo, įvaizdis labai pažeistas. Be to, nepaisant paliaubų, abi pusės tvirtina, kad karas nesibaigė. Tai tiktai atokvėpis, tiek Izraeliui, tiek „Hisbollah“ ir juos remiančioms šalims. Pirmiausia Iranui ir Sirijai. Pastaroji, nors ir tiesiogiai nedalyvavusi šiame konflikte, demonstravo visišką savo pritarimą „Hisbollah“. Praėjusią savaitę Maskvoje apsilankiusi be didelio triukšmo Izraelio delegacija pateikė Rusijos valdžios pareigūnams visą pluoštą dokumentų ir nuotraukų, įrodančių, kad „Hisbollah“ kaunasi naujausiomis raketomis ir kita ginkluote, kurią Sirija gauna iš Rusijos ir perduoda „Hisbollah“. O žinoma Rusijos žmogaus teisių gynėja Valerija Novodvorskaja kreipėsi į Rusijos ir pasaulio piliečius pareikšdama, jog visi dori pasaulio žmonės turi kurti interbrigadas ir vykti padėti Izraeliui. Pasak jos, Izraelis yra vienintelė valstybė Artimuosiuose Rytuose, kuri kaunasi už tradicines europietiškas vertybes, už Vakarus, prieš terorizmą ir islamiškąjį fanatizmą.

Iš tiesų, kad ir kaip žiūrėtume į Izraelį, šioje šalyje laikomasi visų pripažintų demokratinių normų, spaudos ir žodžio laisvių. Vien tai, kad Izraelio piliečiais yra per milijoną arabų iš beveik septynių milijonų gyventojų, labai daug ką pasako. Taigi kas penktas Izraelio gyventojas yra arabas. Arabai Izraelio piliečiai naudojasi visomis pilietinėmis teisėmis ir laisvėmis, turi savo atstovus Izraelio parlamente. Kitas dalykas, Izraeliui nelieka nieko kita, kaip gintis, pirmiausia todėl, kad Iranas, Sirija, jau nekalbant apie tokias radikalias organizacijas kaip „Hisbollah“ ir „Hamas“, nepripažįsta teisės egzistuoti Izraelio valstybei ir jų raginimai nustumti visus žydus į jūrą sutraukia šimtatūkstantines tam pritariančių minias.

Faktiškai niekas netiki, kad Libano armijos įvedimas į Pietų Libaną ar JT taikdarių buvimas Izraelio pasienyje ką nors pakeis. Tuo labiau kad tie „taikdariai“ net bijo užsiminti, jog imsis kokių nors veiksmų nuginkluojant „Hisbollah“. Šiaip ar taip, laikas dirba Tel Avivo nenaudai. Arabų valstybėse, kurios beveik visos priešiškos Izraeliui, gyvena 250 mln. gyventojų. Ir tas skaičius auga labai sparčiais tempais. O čia dar Iranas su 70 mln. gyventojų ir jo nevaldomu prezidentu bei žydų kraujo ištroškusiais ajatolomis.

Dabar pasaulis bejėgiškai skėsčioja rankomis, nes padėtis Artimuosiuose Rytuose faktiškai atsidūrė aklavietėje. Begalinės diskusijos, kas kaltas dėl kraujo praliejimo šiame regione ir kas teisus – niekur neveda. Ir ieškoti teisybės – beprasmiška. Kaip pareiškė vienas Rusijos Artimųjų Rytų problemų tyrinėtojų Leonidas Radzichovskis, „absoliuti teisybė išaiškės tiktai Paskutiniojo Teismo dieną“. Kitas tų reikalų žinovas Artimųjų Rytų instituto prezidentas Jevgenijus Satanovskis pasakė dar aiškiau. Jo žodžiais, „Artimiesiems Rytams iškilo didelio karo ir valstybių sienų perdalijimo pavojus. Dabar šis regionas sparčiai slenka į situaciją, kurioje buvo Europa 1939 metais. Ir atsirado siekiančių pakartoti hitlerinės Vokietijos vaidmenį. Juk Irano prezidentas Machmudas Achmadinežadas – hitlerinio sukirpimo žmogus. Po dvejų trejų metų šis naujasis Hitleris turės branduolinį ginklą. Kas toliau?“. Kas bus toliau, išdėstė įtakingo Maskvos laikraščio „Moskovskije novosti“ vyriausiasis redaktorius Vitalijus Tretjakovas: „Drįstu pasakyti daugiau – šis konfliktas gali baigtis tiktai natūraliu keliu. Tiesioginiu abiejų pusiu karu. Kada žydai pasieks galutinę pergalę prieš arabus arba patirs pralaimėjimą. O išskirti juos nėra prasmės. Ir labai pavojinga“.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija