Atnaujintas 2006 rugpjūčio 23 d.
Nr.62
(1462)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Jūra – Laisvės sparnais

Marinistinė tematika lietuvių poetų kūryboje

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Jūra be durų,

Mintys – danguje,

Žuvys, kaip žuvys,

Žėri žmoguje.

– Leisk mintelę,

Į kur ji žiūri –

Tarp kalnų

ir į pajūrį:

Gaivalingam judesy

Pasijusi, jog esi

Laisvas ir galingas

Paukštis

Mintim savas

Dievo aukščiuos...

Jūrai pažinti, jos didybei širdimi įvertinti gal maža vieno gyvenimo. Kasdien, Baltiją per daugiau nei du dešimtmečius jaučiant, regint tarp Jūros ir Dangaus delnų išsitenkantį horizontą drąsu jame įžvelgti netgi pomirčio amžinumą ir sielos nemarumą net tada, kai kūnas vėl virs dulkele, balsvasmilte krante, kurią erdvynų vėjai kaip vėlę neš, kur panorėję...

Erdvu minčiai Lietuvos pajūryje. Kur nebus!

„Jūra yra Laisvė!“ – suplojo rankomis vienu metu keturi vilnietukai čigoniukai, pirmąsyk sustoję ant aukštos kopos – vėpūtės Kunigiškiuose.

Jūra – Laisvės sparnais, kaip žmogaus siela – eilėraščio sparnais. Be sparnų, žinia, toli neisi. Laimingas žmogus, jaučiantis jūrą, poeziją savyje, kuri savaime yra gėris ir grožis, pilnatve užpildančios mūsų dvasinę būtį, sielą, kaip psichikos erdvę, nes jos veido būtent nėra be žmogui gyvenimui įkvėpiančio, sunkumuose padedančio grožio.

Dirbdamas gelbėtoju Palangoje, tris vasaras nuo kranto ir iš mėlynos valtelės stebėjau jūrą, bandžiau suvokti jos charakterį, jos magiją ir, nors šventai įsitikinau, jog jūra ir debesynai kas minutę – vis kitokie, smagus liudiju: jūra nevaidina.

Keista: labiausiai pasaulyje neįžvelgiami žmonių kėslai.

Kai pažįstamas naras pasakė, kaip, nardant, glostant delnais jūros dugną, gali suprasti ir debesų elgseną, suvokti orų permainas kelias dienas į priekį, supratau nenusakomą dangaus ir jūros ryšį, kosmoso dieviškumą ir begalybę, ir mūsų visų, neišskiriant mažų mažutėliausių skruzdėliukų, paskirtį laive, kuris vadinasi Žemė...

Kiekvienas laivininkas privalo būti stiprus, protingas ir sąžiningas, kad be klaidų savaisiais likimais padėtų žmonijai saugiai išplaukti jai skirtą gyvenimą žemiškajame laive, kad protingajai civilizacijai netektų pavirsti gyvuoju pragaru už savąsias klaidas. Tokia egzistencijos priedermė. Visų lietuvių poetų kūryboje rasi jūrą. Laivą. Seklumą. Audrą. Štilį. Meilę. Viltį. Laisvės pojūtį. Norą išsiveržti iš savojo ego-inkliuzo. Siekti harmonijos su Dangumi, Kūrinijos valdovais, o taipsyk – su savimi, nes tik darnoje su savimi žmogaus žingsnių nei minčių neslegia nei blogalinkiai vėjai, nei nuodėmės: „Gyvenimas nuostabiai lengvas, kai nereikia nešti savęs...“

Štai todėl ir reikia kuo dažniau tartis su Jūra, – žinia, nepamirštant nei gėlės, nei paukščio, nei vieno gyvo padarėlio savo gimtojoje sodyboje, nesvarbu, kad ir kur ji – Vilkaviškyje, Šaukėnuose ar Pandėlyje, ar girių glūdumoje.

Kiekvieno širdyje, mintyse, sapnuose kasdien, kasvasar, kasmet turi gyventi sava Laisva jūra.

Kaip viltis, padedanti įveikti kasdienos rūpesčius.

Tai yra mūsų savęsp vedantys sielosparniai, skatinantys gyvenimo ir namų, valstybės kūrybai, o ne griovybai, ugdantys pasitikėjimą savimi ir buvimu žmogiškojoje gyvųjų laivininkų kelionėje į kiekvienam likimo skirtą horizontą.

...Siela, atšvintanti, atsiverianti įkvėpimui, diriguojant Jūrai... Su Ja – M.K.Čiurlionio, Maironio, Bernardo Brazdžionio, Vinco Mykolaičio-Putino, Salio Šemerio, Petro Vaičiūno – ėgi visų lietuviškųjų „eiliuotgalių“ mintys, viltys, aušros ir žaros, balzamo sielai paieškos...

...ir kvietimas būti drąsiems, niekuomet, kaip Baltijos jūros, neišsižadėti savosios valstybės Laisvės.

...Iš padangių lėktuvai gelsvi

mūsų žemėn atūžia, sugrįžta:

– Laisvi tapę, ir būkit laisvi

erdvėj, jūroj – drąsių karalystėj.

 

Mes išeinam su šūkiais naujais

iš po vartų kirst vargo šakoto.

Nesunku bus, jei dygliai sužeis:

einam tėviškės vargo kapoti.

 

Tegu sako: Maža tu esi.

Mums – didi, mums – brangesnė

                                           už viską.

Mes į darbą keliaujam visi:

Tegu jūra ir saulė tau tviska!

Šiuo eilėraščiu „Laisvųjų daina“, kuris išspausdintas Lietuvos nepriklausomybės 20 metų sukaktuvėms paminėti skirtoje poezijos antologijoje „Prisikėlusi Lietuva“ (1939 m.), linki Lietuvos patriotas poetas Kazys Inčiūra.

Šią visaip brangią dail. K.Šimonio iliustruotą knygą – širdies relikviją, palaidojus Kelmės rajone, Šaukėnuose, sūnų – poetą Rimantą Kasparą (1950-1980), dovanojo jo mama, jau irgi Viešpaties ir sūnaus, vyro-tėvo pasišaukta šviesi šaukėniškė – inteligentė Sofija Kasparienė. Ši knyga stiprino vaikiną, kruopščiai studijuojant lituanistiką Vilniaus universitete, ji buvo greta ir apsisprendimo dieną, kai vienas iš universiteto vadovų, žinomai susijęs su okupaciniu saugumu, pasiūlė važiuoti R.Kasparui studijuoti filosofijos mokslų Maskvoje.

„Lietuvos išgama nebuvau ir nebūsiu!“ – nerealiai drąsiai anuo „velniamečiu“ atmetė siūlymą poetas ir ypač talentingas literatūrologas R.Kasparas.

Ar ne todėl iki paskutinio atodūsio savimi išlikęs šaukėniškis negavo savęs verto darbo nei Vilniuje, nei Kelmėje, tik kuklioje Konstantinavos kaimo profesinėje technikos mokykloje Rokiškio rajone?

Jūra drąsi savo Laisvėje.

Žmogus net už norą laisvėti baudžiamas.

Už bandymus laisvai mąstyti.

...Jūra – Laisvės sparnais...

...Vai, Baltijos jūra, jūruže

                                  gimtoji,

Džiugu mums nuo tavo

            bangyno smagaus!

Ei, motina jūra, tu laime

                            putoji!

Jauna Lietuva tik tavim

                      atsigaus!

Į jūrą, į laisvę – gyvent,

                 neužtrokšti!

Iškelti bures ir nuplaukt

                per bangas!

Šviesus švyturys mūsų

             Klaipėdos bokšte.

Palaimins mums kelią

              Drąsa ir Dangus! –

drąsina ir poetas Petras Vaičiūnas eilėraštyje „Kur mėlynos bangos“. O Balys Gaidžiūnas eilėraštį „Stovyklos daina“ šitaip surimavo:

...Tave sveikinam, Baltijos jūra,

Jėgas grūdinami darbo kely

Tegul brolis ir priešas pažiūri,

Ką nešiojamės savo širdy.

„Ką nešiojamės savo širdy“? – klausia Poetas ir Jūra.

...Štai kodėl, susitikdami su Jūra, kaip niekur kitur, pakiliai nusiteikę vėl ir vėl kylame kūrybai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija