Atnaujintas 2007 sausio 4 d.
Nr.1
(1498)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kodėl yra taip, kaip yra

Jonas Mikelinskas daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų staiga pagarsėjo savo romanu „Vandens nešėja“, vėliau romanais „Genys yra margas“, „Už horizonto – laisvė“, apsakymų bei apysakų rinkiniais, o pastaruoju metu į skaitytojus veržiasi ir straipsnių rinkiniai „Kelionė į Delfus“, „Ave, libertas“, „Žmogus ir jo legenda“ ir šiemet išleistas rinkinys „Kodėl yra taip, kaip yra“ (p. 448).

Skaitant paskutinę knygą, netikėtai kilo mintis, kad neparašysiu kokios nors recenzijos ar savo nuomonės apie rašytojo paskelbtas mintis. Bus geriausia, jeigu aš parinksiu iš šios knygos tai, ką skaitydamas pasibraukiau.

„Daugumą knygoje „Kodėl yra taip, kaip yra“ straipsnių galima apibūdinti kaip atidaus ir neabejingo stebėtojo žvilgsnį ir apmąstymus apie tai, kas vyksta ne tik pašonėje, bet ir visoje Lietuvoje, neišskiriant pasaulio“ (p. 8).

„Iš Biblijos žinome, kad žmogui negera būti vienam, o gyvenimo praktika sako, kad žmogui negera ir tuomet, jei nėra problemų“ (p. 18).

„LDDP atėjo į valdžią tokia, kad kiekvienas pilietis galėjo jai priminti kruviną jos praeitį, juodžiausius darbus, nuolatinius kompromisus su sąžine, pataikavimą Maskvai, nesirūpinimą Lietuvos ateitimi...“ (p. 35).

„Iš visų kampų kampelių elgetos tiesia išmaldai rankas, o Prezidentūros rūmų ir miesto gatvių kosmetikai, prezidentų, ministrų, seimūnų ir aukštųjų valdininkų gastrolėms po platųjį pasaulį, jų atlyginimų kėlimui eikvojami dešimtys milijonų litų“ (57).

„Yra taip, kaip yra!“ Tačiau niekam nerūpi, kaip turi būti“ (p. 59).

„Nebus geri piliečiai tie jaunuoliai, kurie nėra patriotiškai nusiteikę ir kurie yra abejingi tautos ir valstybės likimui“ (p. 65).

„Ko gero, ne vienas vyresnės kartos žmogus dažnai prisimena, ko mes sovietų okupacijos metais labiausiai pasiilgdavome ir labiausiai troškome. Ogi Teisybės, elementariausios Teisybės“ (p. 78).

„O visa tiesa ateis tada, kai išmoksime gerbti patys save ir Lietuvą. O kol to nėra, tenka apsiprasti su mintimi, kad tikrasis teisingumas palauks, kol nauja karta užaugs“ (p. 90).

„... vis dažniau iškyla klausimas: kada žmonės liausis demokratiškai, atlaidžiai žvelgti į televizorių žydruosius, krauju aptaškytus ekranus, kur meniškai ir profesionaliai pateikiami patys naujausi prievartavimo ir žudymo būdai?“ (p. 94).

„Visa bėda ta, kad aukščiausiuose mūsų valdžios ešelonuose maža savarankiškai mąstančių žmonių“ (p. 95).

„... šiuo metu tasai valdžios vyrų ir moterų godumas pinigams, tas nepareigingumas, atsakomybės stoka, įprotis ne tiek duoti, kiek imti, nenoras kritiškai pažvelgti į savo veiklą, valstybės pavertimas pasipelnymo šaltiniu yra bene svarbiausia kliūtis užmegzti pasitikėjimu paremtą normalų dialogą tarp aukštai sėdinčiųjų ir žemai stovinčiųjų“ (p. 101-102).

„Vakarietiška mąstysena trukdė mums įteisinti ir 1941 m. birželio 23 d. sukilimą prieš okupantus“ (p. 184).

„(užtenka tik mesti žvilgsnį į Karaliaučiaus klausimą, kad suprastum, koks chaosas ir marksizmo dvasia viešpatavo vokiečių galvose“ (p. 185).

„Ar televizija ir kone visa žiniasklaida būtų pavirtusi ištvirkavimo ir smurto mokyklomis, jeigu būtų buvusi tvarka?“ (p. 190).

„... kadaise į Aukščiausiąją Tarybą, o vėliau ir į Seimą beveik niekas iš buvusių disidentų, kalinių, partizanų ir tremtinių negalėjo patekti. ... Todėl, kad disidentai, kaliniai, partizanai ir tremtiniai turėjo teisę tik į badą, šaltį ir mirtį“ (p. 194-195).

„... dešimtį metų trukusi ginkluota rezistencija buvo kaimo, o ne miesto vaisius. Tą patį galima pasakyti ir apie Sąjūdį, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidino iš kaimo kilusi šviesuomenė“ (p. 203).

„... kodėl jis nekalba apie tą baisų pavojų, kurį kelia anglų kalbos skverbimasis į visas šalies gyvenimo sritis. Beje, ir deja, jai skverbtis ir nereikia, nes jai žaliąją gatvę nutiesia pati mūsų valdžia...“ (p. 205).

„Amerika tautoms tik sužadina laisvės troškimą, bet pati jas palieka likimo valiai...“ (p. 206).

„Amerika Holivudui suteikė neribotą laisvę kuriant ir propaguojant antžmogį. Visas Amerikos kultūrinis gyvenimas vis sparčiau virsta karnavalinėmis orgijomis, ten vis labiau įsiviešpatauja smurtas, seksas ir sensacija, kad ji klesti pirktu protu ir pirktais raumenimis, kad...“ (p. 109).

„... kone užsimerkę tvirtinome, kad žmogaus protui ribų nėra, nepagalvodami, kad taip pat nėra ribų ir beprotybei“ (p. 235).

„... televizorius ugdo tik pasyvų stebėtoją, „vidiotą“, metafiziką, susina žmogaus fantaziją, silpnina jo kūrybines galias, migdo sąmonę ir ne tik neatspindi tikrovės, bet ir primeta žiūrovui tos tikrovės iškreiptą paveikslą...“ (p. 254).

„Jau kuris metas labiausiai mane stebina ir kartu kelia nerimastį meno ir literatūros pasaulyje tvyrąs visuotinis išprotėjimas ir apsigaudinėjimas, apkaišomas gražiausiais pavasario žiedais“ (p. 260).

„... dabartinis jaunimas pirmiausia pasisavina tai, kas smukdo žmogaus dvasią, o ne tai, kas ją kelia iš purvo... Baisiausia, kad iš Vakarų, iš Amerikos pasisaviname tai, kas ten negera, su kuo ir ten kovojama, tik, deja, ne visad sėkmingai“ (p. 265).

„... pasakiau, kad negalima išugdyti visaverčio piliečio be religinio auklėjimo“ (p. 267).

„Šių dienų humanitarinės kultūros būklę Lietuvoje vertinu nepatenkinamai“ (p. 269).

„Juk neretai tai, kas iškyla kaip sakalas, nusileidžia kaip vabalas“ (p. 278).

Kur išeitis?

„Atsakymas paprastas: susigrąžinkime tai, kas iš mūsų atimta, – pirmiausia Dievą ir Sąžinę“ (p. 286).

„Knygų rinkoje pasirodo didelis kiekis menkaverčio skaitalo“ (p. 288).

„... susidariau išvadą, kad žmogus, gebantis nuosekliai mąstyti, vargu ar gali būti ateistas“ (p. 297).

„Amerikoje žiniasklaida dieną naktį žmonėms kala į galvas mintį, jog kiekvienas turi teisę gyventi, kaip jam patinka“ (p. 307).

„... šiuo metu Katalikų Bažnyčia Lietuvoje išgyvena gilią krizę... Ypač dabar, kai Lietuvoje nevaržomai siautėja smurtas, seksas, finansinių oligarchijų diktatas, dangaus keršto šaukiančios neteisybės, valdžios bejėgiškumas ir parsidavėliškumas“ (314).

„Juk šiandien pasaulyje vis akivaizdžiau įsivyrauja pati blogiausia tendencija – materializmas be krantų“ (p. 343).

„... auginti šeimoje tik vieną vaiką yra nusikaltimas…“ (p. 345).

Nors „Švietimo sistema negaluoja“ (p. 369), bet jei „Nepažinsi savosios istorijos, liksi visad, anot romėnų išminčiaus Cicerono, vaikas“ (p. 351).

Taigi „Ypač didelis pavojus visuomenei iškyla tada, kai pradeda irti ir trūkinėti tokios jai esmę teikiančios grandys, kaip k a l b a, kūryba, moralė, tikyba, tradicija“ (p. 364).

„Lietuvos ir mūsų tautos likimas man kelia liūdnas mintis, nes... lietuvių kalba po Džono Bulio skėčiu vargu ar iš troškulio besikankins ilgiau kaip šimtą metų“ (p. 389), nes „jeigu Lietuvos valdžia ir toliau pataikaus pasaulio galingiesiems taip, kaip iki šiol, ir bijos ar nesugebės kovoti dėl savo tautos interesų, lietuvių ir Lietuvos laukia nepavydėtina ateitis“ (p. 394).

Taigi, gerbiami skaitytojai, nekaltinkit manęs, jei aš šį kartą pasakiau tai, ko dar nebuvote girdėję ar matę. Juk „Toliausiai nueina tas, kuris nežino kur einąs“ ir „Daugiausia pamato tas, kuris nežino, ką nori pamatyti“ (p. 403).

Perskaičius mano rastas šias kelias J.Mikelinsko knygos „smulkmenas“, ar nebūtų naudinga perskaityti visą šią knygą nuo pradžios iki galo. To aš jums ir linkiu.

Beje, drįstu siūlyti ir kitas garbaus rašytojo J.Mikelinsko knygas.

Viktoras Alekna

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija