Atnaujintas 2007 sausio 12 d.
Nr.4
(1501)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Maskva vėl manipuliuoja

Kilus Maskvos ir Minsko konfliktui dėl Baltarusijos sprendimo uždėti solidžius muitų mokesčius per Baltarusijos teritoriją esantiems vamzdynams, transportuojantiems naftą į Lenkiją, Vokietiją ir kitas šalis, Kremlius reagavo žaibiškai: nuo praėjusio sekmadienio užsuko čiaupą ir nutraukė naftos tiekimą. Taigi Vladimiro Putino ir Aleksandro Lukašenkos rietenos smogė vos ne pusei Europos. Panikos kol kas nėra, nes Lenkijos vyriausybės atstovas pranešė, kad saugyklose sukaupta atsargų, kurių pakaks trims mėnesiams, o Vokietijai – pusei metų. Todėl tikimasi, kad Maskva vis tiek ras būdų palaužti Baltarusijos „blokadą“, nes jėgos pakankamai nelygios. Tuo labiau kad ir Europoje atsiranda pakankamai Kremliaus užtarėjų ir peršama mintis, jog dėl visko kaltas Baltarusijos prezidentas, laužantis visus demokratijos principus. Keisti samprotavimai. Tarsi Maskva būtų demokratijos tvirtovė. Dėl rusiškos naftos tiekimo nutraukimo pasiskundė taip pat Čekija ir Slovakija.

Kai dėl Lietuvos, tai mūsų Premjeras ir ūkio ministras optimistiškai paskelbė, jog Lietuvai visiškai nėra ko jaudintis, nes rusiška nafta per neva sugedusį „Družbos“ naftotiekį į Lietuvą netiekiama jau nuo praėjusių metų rugsėjo. Neskelbia susirūpinimo ir „Mažeikių naftos“ naujasis savininkas Lenkijos „PKN Orlen“ koncernas, gaunantis pakankamai naftos tanklaiviais per Būtingės terminalą.

Į Maskvą skubiai išskrido aukšto lygio Baltarusijos vyriausybinė delegacija vėl iš naujo derėtis su Kremliumi. Tiesa, pasak Minsko valstybinio radijo pranešimų, prezidentas A.Lukašenka asmeniškai instruktavo delegacijos narius, kaip jiems elgtis Maskvoje, bet užsiminė tik apie galimas „nedideles nuolaidas“ bei pabrėžė, kad Baltarusija yra nepriklausoma valstybė ir visomis išgalėmis gins savo suverenitetą ir interesus. Tačiau vienos didžiausių Rusijos naftos kompanijos „Rosneft“ vadovas Semionas Vainštokas apkaltino Baltarusijos valdžią ir konkrečiai A.Lukašenką, kad jis žlugdo Rusijos naftos eksportą į tris valstybes – Lenkiją, Vokietiją ir Ukrainą. Savo ruožtu Baltarusijos prokuratūros aukštas pareigūnas pareiškė, jog kam kalbėti, o S.Vainštokui geriau reikėtų patylėti. „Rosneft“ šefą jis pavadino kontrabandininku, nes jam Baltarusijoje iškelta baudžiamoji byla už neteisėtą naftos eksportą nesant atitinkamo tarpvalstybinio susitarimo. „Jo vieta kalėjime“, – sakė Baltarusijos prokuroras.

Kad ir kaip ten būtų, tačiau ši nauja naftos krizė tikriausiai pabudins iš snaudulio ir Europos Sąjungą, kuri tiktai žodžiais skelbia apie pavojų, kurį kelia energetinė priklausomybė nuo Rusijos. Garsi Europos ekonomikos ekspertė Klaudija Kemfert ypač daug priekaištų pareiškė Vokietijai, kad ši įsitraukė į pernelyg didelę draugystę su Kremliumi, sudarydama įvairias sutartis dėl naftos bei dujų, ir tuo pakenkė kitoms ES šalims.

Šiaip ar taip, Briuselis pastebimai susinervinęs. Jau šios savaitės pabaigoje ar kitos pradžioje šaukiamas skubus už energetiką atsakingų ES pareigūnų susitikimas, kuriame turėtų būti nuspręsta, kaip reaguoti į Maskvos veiksmus, kai jau ne pirmą kartą nutraukiamas dujų ir naftos tiekimas. O Europos Taryba pareikalavo iš Rusijos ir Baltarusijos kuo skubiau paaiškinti susidariusią situaciją. Na, o Lenkijos žiniasklaida primena Europai, kad ne kartą skelbtas Varšuvos įspėjimas, jog ES būtina ieškoti apsirūpinimo energetiniais ištekliais iš kitų šaltinių, dar kartą pasitvirtino.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel kone pirmą kartą įvardijo Rusiją ir prezidentą V.Putiną kaip nepatikimus energetinius partnerius. Tokių pareiškimų iš Berlyno nesigirdėjo jau labai seniai. O kanclerio Gerhardo Šrioderio laikais Kremliaus adresu sklido tik liaupsės. Dabar Vakarų Europos politikai pareiškia, kad pasitikėti V.Putinu ir Rusija darosi vis sunkiau.

Antradienį pats prezidentas V.Putinas skubiai sušauktame vyriausybės posėdyje dėl Baltarusijos „kaprizų” pasiūlė naftos bendrovėms sumažinti naftos gavybą. Ekonomikos ministras G.Grefas netgi atsisakė sėsti prie derybų stalo su atvykusia į Maskvą Baltarusijos delegacija. Pasak G.Grefo, derybos įmanomos tik tada, kai Minskas atšauks savo sprendimą apmokestinti dideliais muito mokesčiais per Baltarusijos teritoriją tekančią rusišką naftą.

Pats V.Putinas vyriausybės posėdyje pabrėžė, kad, nepaisant dujų kainų padidinimo iki 100 dolerių už 1000 kubinių metrų, tai vis dėlto pigiausiai tiekiamos dujos iš visų šalių ir yra „didelė Rusijos malonė baltarusių tautai”. V.Putinas taip pat pažymėjo, kad Lenkija už 1000 kubinių metrų dujų moka 270 dolerių, todėl ir Baltarusija privalėtų mokėti 260 dolerių.

Tuo tarpu žinomi Rusijos politikos apžvalgininkai ir politologai teigia, kad, ilgus metus deklaruodamas Rusijos ir Baltarusijos susijungimą į vieną valstybę, tam visokiais būdais trukdo pats Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka. Todėl daromos išvados, kad ir šis Maskvos ir Minsko konfliktas yra daugiau politinis nei ekonominis. Todėl, kaip skelbia dauguma Rusijos žiniasklaidos priemonių, susijungimo idėją galima palaidoti.

Europos Komisijos aukšti pareigūnai pagaliau pripažino, jog pasitikėti Rusija, kaip patikima energetinių išteklių tiekimo partnere, darosi vis sunkiau. Pabrėžiama, kad jau ne pirmą kartą vykstančios Rusijos manipuliacijos, tiekiant naftą ir dujas, kelia rimtą grėsmę Europos energetiniam saugumui.

Bene ramiausiai į Rusijos ir Baltarusijos energetinį karą reagavo Čekija. Jos pramonės ministras M.Šimanas pareiškė, jog Čekija turi sukaupusi naftos atsargų 100 dienų, ir iki to laiko Maskva ir Minskas sugebės susitarti. Be to, anot M.Šimano, Čekija gali pasinaudoti ir alternatyviu dujotiekiu iš Italijos, todėl panikos Čekijoje nėra.

V.Putino ir A.Lukašenkos peštynės gali sukelti labai skaudžių pasekmių Baltarusijos žmonėms. Maskvoje jau pasigirdo balsų, kad su Minsku reikia pasielgti kaip su Tibilisiu. Tai yra uždrausti įvežti į Rusiją Baltarusijos prekes. O tai sukeltų visišką ekonominį krachą, nes didžioji dauguma Baltarusijoje pagaminamos produkcijos keliauja tik į Rusiją.

Kitas dalykas, vis daugiau ženklų rodo, jog „vyresniajam broliui” Rusijos prezidentui V.Putinui jo kolegos Minske A.Lukašenkos išsidirbinėjimai įgriso iki gyvo kaulo. Tuo labiau kad ir Vakarai nuolat kaltina Kremlių autoritarinio ir nedemokratiško A.Lukašenkos režimo palaikymu. Todėl Kremliui artimi politologai visais balsais ėmė šaukti, jog A.Lukašenkos dienos jau suskaičiuotos, o Maskva ras pakankamai būdų, kaip juo atsikratyti. O ir Minsko „tėtušio” gąsdinimai, kad jis ims ir pakeis savo politiką ir pasuks Vakarų kryptimi, V.Putino nė kiek nejaudina. Jis puikiai žino, kad Vakarams A.Lukašenka įgriso jau seniai, ir jie nepriims Baltarusijos prezidento reveransų. Žinomas Rusijos politologas Strateginių studijų centro direktorius Andrejus Piontkovskis pabrėžė, jog pats A.Lukašenka suvokė, kad Kremliui jau nusibodo jam mokėti už tuščius pažadus susijungti su Rusija, tuo labiau tapti Rusijos Federacijos dalimi, todėl ir „sąjunginės valstybės” sukūrimas atidedamas neribotam laikui. Beje, Maskvoje sklinda gandai, kad A.Lukašenka gali net susilaukti Londone nunuodyto buvusio Rusijos saugumo karininko A.Litvinenkos likimo.

Paskutiniais pranešimais, Rusijos ir Baltarusijos derybose įvyko poslinkių – nuolaidų padarė Baltarusija, atšaukdama prieš kelias dienas įvestą tranzito mokestį už naftą.

Petras Katinas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija