|
Jei nėra naudos, tai nėra nei artimo, nei krikščioniškosios
pareigos
Prieš keletą savaičių prieškalėdiniu laikotarpiu Lietuvoje, Latvijos pasienyje, susigrūdo daugybė transportinių sunkvežimių, vežančių įvairias prekes į kitas Šiaurės Europos valstybes.
Sunkvežimių vairuotojai nemaloniai išgyveno susidariusią situaciją, nes teko tris keturias dienas išbūti be vandens rankoms nusiplauti ar veidui atgaivinti, be maisto. Mat aplinkui nebuvo nei kavinių, nei parduotuvės, o žmogaus gamtiniams poreikiams tik pati gamta, spygliuočių medžių apsuptyje. Sunkvežimių virtinė nusitęsė keletą kilometrų.
Tokios žinios sklido per visus žiniasklaidos kanalus: spaudą, televiziją ir radiją. Žurnalistams buvo tikras žinių rojus visuomenei, kuri šį įvykį su gailesčiu sekė.
Būdama viena iš radijo klausytojų, žurnalistų pokalbiuose su vairuotojais pasigedau paraginimo apylinkių gyventojams padėti vairuotojams, sėdintiems savo sunkvežimiuose (saugantiems vežamas prekes), atnešti maisto ir vandens. Juk artimas bėdoje.
Deja, paraginimo nebuvo. O jei to nebuvo, taigi ne vienas turėjo pajudėti, pats pasistengti padėti krikščioniškosios pareigos vedinas. Atrodo, ir to nebuvo, nes žurnalistai apie tokius atvejus visai nekalbėjo.
Žinoma, jei tokia situacija būtų susidariusi kurioje nors Vakarų valstybėje (vieną tokių gerai pažįstu, tai JAV), tai keliuose matytum zujančius pardavėjus su dešrelėmis, mėsainiais ir gėrimais. Ir nors taip būtų daroma dėl komercinio išskaičiavimo, vis dėlto būtų akivaizdus rūpestis kelyje įstrigusiais vairuotojais ir keleiviais. Mūsų kavinių verslininkai miegojo, nes, jokios naudos nesitikint kam vargti.
Žinoma, gaila, kai matai, kad jausmai artimui pas mus, Lietuvoje, neišugdyti. O tų jausmų ugdytojais visada buvo šeima, mokykla ir Bažnyčia. Tad susirūpinkime pagalba savo artimui.
Jadvyga
© 2007 XXI amžius
|