|
O buvo taip...
Marija MACIJAUSKIENĖ
Jau XX amžius seniai slėnyje. Brūkšt, Laiko kardas ir... toj Laukymėj tik stogastulpiai ir ąžuolai. Tik darbai, kurie ženklina, kaip gyvenom ir kokie turime būti.
Taip ir žmogus. Šįmet švenčiame iš Mažosios Lietuvos kilusios mūsų rašytojos Ievos Simonaitytės 110-ąsias metines. Iš jų šimtas laikotarpio to tragedijų ir sąvartų audiny jos prasmingas gyvenimas. Jos žodis, įaugęs į mūsų sąmonę, į mūsų kultūros istoriją kaip tas galingas, skaudžią mūsų tautos patirtį pasakojantis medis. Ąžuolas.
Ieva Simonaitytė. Jos vardą išgirdau tais juodžiausiais hitlerinės okupacijos metais, kai nuolat miestelyje, Linkuvoje, kur tada mokiausi gimnazijoje, vykdavo netikėtos jaunų vyrų gaudynės reicho tarnybai, kai kaimuose tai šen, tai ten nežiniom ugnis nušluodavo sodybas, o kartais ir ištisus kaimus, kai šaudė ir naikino ne tik žydus, bet ir įtarus lietuvius, lenkus... kai vežė ir trėmė į koncentracijos stovyklas...
Man tada buvo dvylika metų. Dabar tokio amžiaus vaikai visko matę, visko girdėję, o mes augom, kaip minėjau, tarp tamsos ir vilties. Pamenu, į klasę atėjo lietuvių kalbos mokytojas A.Radžius ir, atvertęs knygą, padavė ją mano sesutei Gražinai (ji labai raiškiai skaitė) paprašė skaityti.
...Tuokart rašė... Taip apie maro metus Mažojoje Lietuvoje savo romane Aukštujų Šimonių likimas kalbėjo I.Simonaitytė. Mokytojas, duodamas tą tarpsnį skaityti, žinojo, ką darąs. Tokia buvo pirmoji pažintis su I.Simonaityte ir jo kūryba.
Vokiečių okupacijos metu, sako, rašytoja net buvo uždaryta Respublikinės bibliotekos (Donelaičio g. 8) rūsiuose, o ją išgelbėjo ir priglaudė savo namuose rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.
Pokario metais, kai į Kauną dirbti atvyko Janina Narkevičiūtė, pagal to meto galimybes stengėsi pasirūpinti senąja inteligentija. Žinau, kad I.Simonaitytei buvo surengusi šešiasdešimtečio vakarą taip pat Respublikinėj bibliotekoj.
Dar ankstėliau, kai Kaune pradėjo dirbti Grožinės literatūros leidykla, tai iš provincijos prikviesti rašytojai būdavo įspraudžiami gyventi, kur tik būdavo galima rasti vietos.
Taip viename name, šalia I.Simonaitytės, gyveno ir Eugenijus Matuzevičius, ir Kazys Jankauskas su šeima. Pasakojo, kad K.Jankauskas buvęs I.Simonaitytės rūpestėlių sprendėjas: ar ką sutaisyti, ar ką parūpinti, ar priešais namą esantį sodelį patvarkyti, o ir neprašomas padėdavo. Kai ateidavo Kalėdos, I.Simonaitytės vardadienis, tuose namuose būdavo gausu svečių, rašytojų, žinoma. Tačiau viskas su laiku. Vėl Kaune nauja netikėta areštų banga. Suėmė, o vėliau ištrėmė ir rašytoją K.Jankauską. A.Jankauskienė su motina ir dviem mažamečiais sūnumis liko tarsi stirna varovų ir medžiotojų apšaudomam, apsuptam lauke. Ir tada I.Simonaitytė (ji nemėgo sentimentų) suprato, kad atėjo jos eilė: stengėsi berniukus pamaloninti dėmesiu ir dovanėlėmis.
I.Simonaitytė ir dėl savo negalių, ir dėl to, kad taupė laiką plunksnos darbams, gyveno uždarą gyvenimą.
Atvykus man dirbti į Kauną, gal po kokių metų pasirodė I.Simonaitytės trilogijos pirmoji knyga ...O buvo taip. Dirbau tada Kauno tiesos kultūros ir mokyklų skyriuje, kuravau kultūrą, ir redakcijos atsakingojo sekretoriaus pavaduotojas, taip pat, kaip ir aš, lituanistas Leonas Gudaitis paragino mane apsilankyti pas rašytoją. Labai bijojau eidama: juk tai Aukštujų Šimonių likimo autorė, pati ryškiausia rašytoja... Sužinojau, kad ji iki 11 val. nieko nepriima, ilsisi, nes rašydavo popietiniu laiku. Pasiskambinusi pakilau Dzūkų laiptais. Taip norėjau autografo, tačiau nedrįsau apie tai ir prasitarti.
Vėliau I.Simonaitytė išsikėlė į Vilnių, nes jai ten pažadėjo ir gerą butą, ir leidykla, ir medicininės paslaugos po ranka. Jau dirbdama Lietuvių literatūros muziejuje ją pirmą kartą aplankiau 1972 m. sausio 11-ąją. Duris atvėrė Danutė (ją pažinojau iš pirmojo apsilankymo dar Kaune). Rašytoja tada gyveno Antakalnio gatvėje. Skundėsi, kad gatvė triukšminga, todėl dirbti sunku. Tada ir gavau autografą knygoje ...O buvo taip. I.Simonaitytei paskyrus butą, kaip tada sakydavo, rašytnamy Švyturio gatvėje, irgi ne sykį lankiausi. Sėdėdama lovoje pasakojo, kaip rašo: buvo tam pritaikyta įranga... Tiesa, per pirmą apsilankymą Vilniuje papasakojau ir apie muziejų, jo problemas, apie pradėtas rengti literatūrines popietes. Ir I.Simonaitytė vieną vasarą atvažiavo. Po R.Kalantos žūties Kaunas jau buvo uždaras ir labai stebimas specialiųjų tarnybų, tai rašytoja važiavo su baime, vis prieš tai pasiskambindama, ar saugu. I.Simonaitytė, kaip ir Bronė Buivydaitė, jautė nuolatinį specialiųjų tarnybų susidomėjimą jų gyvenimu: tai telefonų pokalbiai, tai laiškai kontroliuojami... Ir dėl tos įtampos jautėsi nesaugi, telefonu dažnai pasiskųsdavo, kad svaigsta galva, kad... prašydavo atvažiuoti. O muziejuje ir kapitalinis remontas, ir rūpestis ekspozicija bei filialais... Ir, aišku, didelis spaudimas kaišiojimai įvairiausiomis formomis pagalių į ratus. J.Narkevičiūtė, vienintelis nuoširdus ir stiprus žmogus, mane globojusi, buvo jau mirusi ir neturėjau, kas man padeda. Ir mano sveikata ėmė labai šlubuoti. Čia dar, rengiant ekspoziciją, vienas rašytojas skambina, nenorįs, kad šalia jo ekspozicijoj būtų I.Simonaitytė, kitas vėl... O man svarbu nepražiūrėti Maironio memorialinio buto problemos. Taigi, tokia atmosfera, kad nors trinktelėk kumščiu į stalą...
Artėjo I.Simonaitytės jubiliejus. Iškilmės vyko Vilniaus akademiniame teatre. Bet aš jau negalėjau nuvykti atguliau. O rašytoja laukė manęs, tarsi stiprios rankos. Kaip iš jos esu girdėjusi, ir po to pagerbimo jautė akylų nepageidautiną dėmesį jos asmenybei, ir palyginti greit paliko žemiškus vargus. Rodos, buvo Priekulėj, savoj aplinkoj, bet dažnai jausdavosi vieniša. Tiesa, ji žinojo savo vertę, savo vietą mūsų literatūros istorijoj, bet vis tiek... vieniša.
Po rašytojos mirties, matyt, Kultūros ministerija ir Rašytojų sąjunga nutarė, kad jos sodyba Priekulėje turi būti I.Simonaitytės memorialinis muziejus. Žinoma, visuomet po mirties pasirodome, kokie mes rūpestingi ir geručiai. Ne, ne, I.Simonaitytės ši frazė neliečia. Tik prieš pat Kalėdas man paskambino Kultūros ministerijos valdybos viršininko pavaduotojas muziejaus reikalams ir pasakė, kad rytoj, t.y. pirmąją šv. Kalėdų dieną (per I.Simonaitytės vardadienį), turime vykti į Priekulę perimti sodybą, aprašyti, dokumentuoti visą rastą turtą... Bandžiau prašyti, kad leistų nors po švenčių, tam tarpušventy iki Naujųjų metų ar po jų, bet man lyg kirviu nukirto ir, nesileidęs į diskusijas, padėjo telefono ragelį. O žiema buvo ypač šalta, apie 25-30 laipsnių šalčio. Šokausi skambinti Priekulės valdžiom, Klaipėdos viešbutin, prašydama kambario atvykstančioms dirbti. Pirmiausia parinkau pačias darbščiausias ir stipriausias. Vėliau vis keičiau dirbančiuosius, kad neperšaltų, kad nepavargtų.
Deja, nuvažiavus Priekulėj niekas nelaukė. Kol susiradau valdžią ir kas atvers duris, buvo jau gūdi naktis. O šaltis neišpasakytas juk vasarnamis. Teko tuoj parūpinti šildytuvą, nes krosnis neveikė, dūmai virto į vidų. Įėjus iškart pastebėjau ant stalo, prie lovos, gulinčią maldų knygą, matyt, čia gyvenant rašytojos rankose dažnai buvusi. Su Dievu ir dabar, o ypač tuo metu buvo geriausia bendrauti tik jai, taip nuoširdu ir žinai, kad piktai akiai neužkliūsi. Perėmimas truko gerą galą dienų.
Apgyvendinus darbuotojas šiltame Klaipėdos viešbutyje pirmąją šv. Kalėdų dieną, grįžtant kelias buvo grynas ledas. Pakely matėme sudaužytus ratus, kabančius ant gelminio juodo griovio krašto, toliau, pagriovy, arklio koja, vyriškas žieminis batas... Važiuodama prašiau Dievo, kad sugrįžtume laimingai. Toks buvo I.Simonaitytės vardadienis, kai ji prie stalo jau sėdėjo danguose ir lydėjo mus gera linkinčiu žvilgsniu. Toks buvo jos darbų ir rūpesčių likimas. Toks buvo tuolaikinis gyvenimas.
Žinoma, kiekvienas iš mūsų turime savąją Ievą Simonaitytę.
© 2007 XXI amžius
|