Atnaujintas 2007 sausio 24 d.
Nr.7
(1504)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Dienos su šventais paveikslais

Janina SEMAŠKAITĖ

Jankauskų šeima (iš kairės):
dukra Onutė, mama Marija,
anyta Marija bei sūnūs Petras ir Jonas

Germanas ir Juozas Jankauskas

(Tęsinys. Pradžia Nr.1, 3, 5)

Suvargę, ligoti, žaizdoti, išsekinti bado, palaužti patirto pažeminimo, neilgai išgyveno ir kiti kaimo vyrai. Skaudžiausia, jog ir čia, Lietuvoje, ne visi išdrįso jiems paduoti ranką: bijojo... Nemanau, jog už pamatytas tėvų kančias, bendraamžių žūtis galima atleisti žudikams iš specialiųjų KGB būrių, atsiųstų naikinti geriausių tautos atstovų. Netikiu, kad komunizmo ideologija, pačioje savo užuomazgoje gimusi iš prievartos, dar kur nors pasaulyje galėtų įsitvirtinti.

Save gerbianti tauta neturėtų pamiršti ir stribų: kam jie tarnavo ir už ką parsidavė, ką nuveikė ir ko nesuspėjo? Išdavikui net viso pasaulio turtų būtų per mažai, o jie išduodavo už enkavėdistų numetamus grašius. Tai buvo žmonės be tėvynės, svetimi visiems, nors nešiojo lietuviškus vardus. Išdavikai uoliai tarnauja kiekvienam okupantui. Okupacijos metų kartos kruvinų dienų vaikystė ir branda paliko giliausias žaizdas sielose. Ar galėjome priimti kalte kalamą marksizmą-leninizmą, kuo netikėjo žmonės? Galime tik pasidžiaugti paklausę, kas padėjo išlikti tautai. Bet... tai pamąstymams apie nelinksmą finalą, į kurį ėjo siekę pavergti visą pasaulį komunizmo politikai ir jų tarnai. Mano tautos tiesa paprasta: kiekviena kariaujanti pusė neišvengia nekaltų aukų. Lietuva buvo priversta gintis ir gynėsi, tik mūsų aukos per daug didelės, kad būtų galima už jas atleisti tiems, kurių karo įkaitais tapome.

Neužmiršo Dzūkijos žmonės ir savo krašto stribų: jų juodi darbai taip pat liko žmonių atminty. Budos kaime visi pažinojo stribus tėvą ir sūnų Petružius. Net kaimo šunys iš toli juos aplodavo.

– Vien tik iš šuns lojimo mama galėdavo pasakyti, kas sodybon suka: vienas stribas ar su visa gauja, saugomas rusų kareivių?

Išsives, būdavo, tėvą laukan, nusivarys pas kaimyną Vaclovą Svirinavičių, pririš prie kuliamosios mašinos rato ir kankins, temps rankas į šonus... Kai tėvui sąmonė aptemsta, tada paleidžia ir rėkia: „Kur banditai“? Sugrįžo tėvas kartą, nusėtas mėlynėmis, ir pasakė: „Vaikai, jeigu ne jūs (keturi sūnūs ir dukra), pats juos visus sušaudyčiau. Jie – ne žmonės, pabaisos, o aš mirti jau nebebijau“. Arba užgriūdavo naktį trobon ir varydavo tėvą ant aukšto lašinių atnešti, vis tikėjosi pas mus partizanus aptikti. Jeigu tuo metu būtų kas nors iš miško užėjęs, tėvas žūtų pirmas.

O jei stribai Petružiai ateidavo, taip ir žinojom – vėl tėvą kankins... Kartą norėjo mūsų šunį nušauti, mat šis juos labai puolė. Prišokau ir apsikabinau šunį, verkdamas prašiau nušauti! Gal būtų nušovę, o gal jiems vaiko ašarų reikėjo, nors nei žmonių kančios, nei motinų verksmas jų nejaudino. Prisimenu už mane daug vyresnio mano kaimyno, Juozo Arbačiausko, pasakojimą, ką jis iškentė Sibire. Badmiriavo, dirbo sunkiausius darbus, o išliko gyvas tik todėl, kad buvo paskirtas plauti indų rusų darbininkų valgykloje. Susirinkdavo tremtinys kaulus, duonos trupinius nuo rusų pietų stalo ir šiaip taip išliko. Tokie patys beteisiai ruseliai iš jo tyčiojosi, kitokio žodžio nei „banditas“ neišgirsdavo. Kas jam ar jo šeimai galėtų atlyginti už atimtus namus, patirtą skriaudą, pažeminimą? Ir kitas mūsų kaimynas, Feliksas Velička, buvo suimtas už paramą partizanams, įkalintas. Palikęs sveikatą Sibiro metalo liejykloje, grįžo invalidas, be vienos akies, beveik aklas...

Gintis nuo prievartos – visų tautų teisė. Tik lietuviai jos neturėjo. Mano gimtajame Budos kaime visi jauni vyrai buvo suimti ir išvežti. Liko šeimos be vyrų, vaikai be maitintojo, iš devynių sodybų kaime liko tik trys... Okupantams neužteko partizanų gyvybių, išdraskytų šeimų, jiems dar reikėjo palikti vienišas motinas su vaikais be duonos, be namų, alkanus. Tremiant žmones į Sibirą degė aplinkinių kaimų sodybos. Išsivarydavo okupantai gyvulius, tada padegdavo tvartus ir namus. Melnytėlės kaime enkavėdistų dalinys sudegino Petro ir Vlado Gavelių sodybas, Juozo ir Prano Ciūnų namus, Juozo Veličkos sodybą. Pagėlės kaime, prie Kalesnykų miško, buvo sudegintos dvi Skauranskų šeimų sodybos. Baisiausia, kad enkavėdistams talkino ir mūsų stribai: už numestą rublį, už galimybę nebaudžiamiems plėšikauti. Ar už tai galima atleisti? Ar įmanoma tokią skriaudą atlyginti? Neįmanoma. Tai žodžiais nenusakoma, tai niekuo nepateisinama, tai – nusikaltimas tautai.

Ne visos Viktoro Kaminsko ir jo bendraamžių vaikystės spalvos linksmos. Tačiau ir jie, paaugliai kaimo pusberniai, gynėsi nuo prievartos. Sukruvintos, paniekintos vaikystės metais jie kovojo dainomis.

– Dainuodavom, – sako Viktoras. – Dzūkija visada turėjo balsingų vyrų. Dainos gimdavo ekspromtu, savaime. Pamenu, Andriūnų kaime, netoli Daugų ežero, pas ūkininkus Šilanskus užėję stribai įsakė šeimininkei ruošti vakarienę, nešti sūrį, lašinius, kiaušinienę kepti! Kaip tik tuo metu, kai stribai susėdo valgyti, juos užklupo partizanai. Stribai išlakstė vos pamatę ateinančius, nes tuokart buvo vieni, be ginkluotos rusų kareivių palydos. Bėgo kur kuris suspėjo slėptis. O vėliau jaunimas visuose kaimo susibuvimuose dainavo: „Džiaugės Šilanskas su Šilanskiene, kad liko sūris ir kiaušinienė!“

Stribai nukautų partizanų kūnus mėtė aikštėse, o jaunimas į tai atsiliepdamas dainuodavo:

Ateis nakčia, suims stribukai,

išveš už miesto, ant laukų,

nekas duobės, nepils kapelio,

paliks ant lauko dėl šunų.

Ateik slapta, brangi sesute,

užkask mane giliai giliai,

kad šunys kaulų nenešiotų,

sena mama neverkt gailiai...

Tokia buvo okupantų „dovana“ Dzūkijos kaimų vaikystei ir jaunystei.

Liejasi tyli, šilta šneka po šventais paveikslais. Oi ne, mes ne juodieji pranašai, tik atklydėlė mintis nerimsta: reikėjo okupantams dar daugiau sodybų sudeginti, kad nė pelenų neliktų, reikėjo visus Lietuvos vyrus nužudyti ir dar ne vieną penkiasdešimtmetį užtrukti okupacinei kariuomenei, ir išliktų žmogiškoji skausmo, kovų ir netekčių atmintis tik partizanų dainose, ir nebeliktų nė vieno gyvo žmogaus trobelėse, kur po šventais paveikslais nutilo laisvės kovų aidas. Nusilenkė lietuviai lemčiai: „Toks laikas, tokia dalia mums teko...“

Iškentus viską, ką tik gali iškęsti žmogus, čia, po šventais paveikslais mažose trobelėse, liko dar gyva pasipriešinimo kovų dvasia. Ir apgaubia tyla vakarais, ir apsupa ramybe nepalūžusias, besimeldžiančias, suklupusias prie kryželių Dzūkijos moteris.

Prakalbink akmenį, Marija,

Gal ir matė gandrai,

gal girdėjo klevai,

kai tą rudenį tu išėjai...

Dzūkų dainos žodžiais norėčiau pradėti pasakojimą apie Mariją Beliokaitę-Jankauskienę. Visais laikais didžiavomės ir šiandien didžiuojamės savo stipruoliais vyrais, sportininkais, žinomais visame pasaulyje. Matome juos per televiziją su laurų vainikais ant galvos, didžiausią svorį pakėlusius, toliausiai diską nusviedusius, pasaulio olimpiadų galiūnų vardus turinčius. Tačiau kas pasvėrė, išmatavo, aprašė ir paskelbė pasauliui, kokią naštą gali pakelti mažos, trapios moters pečiai? Gal vargo, bado, žudynių, alkanų vaikų verksmo naštą, prislėgusią mūsų moteris okupacijos metais, ne kiekvienas galiūnas pakeltų? Apie jas, mūsų kaimo moteris, pasaulis nežino, niekas joms neuždėjo nei pergalės laurų, nei gėlių vainiko, net mažos puokštelės nepadovanojo už išsaugotas gyvybes, už kūdikius, pagimdytus degančiai, kraujuojančiai Dzūkijos žemei, kad po tūkstančių vyrų žūties sodybos neištuštėtų.

Melnytėlės kaime, mažoje pirkelėje po šventais paveikslais, kalbamės apie tai, kas gali būti sunkiau už vyrų, išeinančių žūtbūtinėn kovon, atsisveikinimą ir trumpą sudie! O ji tuos žodžius girdėjo ne kartą atsisveikinusi su jais, savo kaimo partizanais, išėjusiais į nelygią kovą. Kas gali būti skaudžiau už alkano, sušalusio vaiko verksmą? O ji kasdien šluostė vaikų ašaras, džiovino jas bučiniais, kai negalėjo paduoti duonos, nes neturėjo jos atšiaurioje Sibiro žemėje, tremtyje. Ir kas gali būti baisiau už paklaikusį mylimo vyro, net savo žmonos nepažįstančio, žvilgsnį? O jai teko tokį žvilgsnį atlaikyti, kai jos gyvenimo žmogų, iki beprotybės sumušę, enkavėdistų smogikų išvežė į kalėjimą. Ji tempė jungą Sibiro šalčiuose, kad pavalgydintų vaikus, jai užteko jėgų išslaugyti vyrą, kai po Stalino mirties jį leisgyvį iš kalėjimo atvežė į tremtį ir paliko: džiaukis, moterie, taviškis sugrįžo! Išmuštu protu, negyvu žvilgsniu, kuris jau niekada netvykstelėjo protinga mintimi. Ji ir tą likimo naštą priėmė. Ir į gimtinę sugrįžo išsaugojusi vaikus ir savo gyvenimo žmogų gydė, slaugė kiek įstengė, kol jo akyse vėl atsirado gyvybės kibirkštėlė.

Vargo našta reikalauja aukos net iš pačių stipriausiųjų. Marija šiandien sunkiai girdi, kalbant tik kas kelintą žodį „pagauna“, tačiau nenusimena ir nieko iš niekur neprašo, nereikalauja. Negirdi? Na, ir kas? Už tai praeitą vasarą dar įstengė pasisėti miežių savo laukelyje, nors jai aštuoniasdešimt šešeri. Su sodybos medžiais, gėlėmis po langais, net su savo geltonai rainu katinu susikalba be žodžių. Visada jaučia, ko trūksta karvutei, kada prašosi palaistomos gėlės. Visko jai užtenka, mylima vaikų, tik į miestą važiuoti gyventi nenori: čia jos jaunystės takai, jos vyro ir sūnaus kapai, čia ją pašaukia į dar vieną skaisčią dieną jos tylaus gyvenimo rytas ir linki labos nakties saulėlydis.

– Per daug mano kartai vargų, mirčių ir smurto teko, – sako ji. – Bet mes negalėjom ir nenorėjom tarnauti okupantams, gyventi kitaip...

Kaskart, išgirdus iš miško gilumos kulkosvaidžių kalenimą, apmirdavo Marijos širdis, atrodė – sustos plakusi: kurį dabar nušaus? Juk sesuo Petrutė ir jos vyras Jonas – partizanai. Gal jie žuvo? Arba kiti – artimi, jauni, drąsūs, mylintys ir mylimi. Ką vėl nužudys enkavėdistų naikintojų dalinys? Kiekvieną naktį krūpčiodavo nuo mažiausio garso, kai namuose valgydavo pavargusių vyrų būrys. Negi viso to ne per daug moters širdžiai?

Marijos sesuo Petrutė Beliokaitė-Rūta partizanavo kartu su vyru Jonu Radžiūnu-Buroku. Kai Jonas žuvo kautynėse Čižiūnų kaime, sesuo liko partizanauti Jono Tursko būryje. Paskui ir Petrutė buvo sunkiai sužeista per kautynes Vieciūnų miške. Manoma, jog kažkas išdavė partizanų bunkerį.

– Sesuo buvo sužeista, nuvežta į ligoninę, tardoma. Nuteista 15 metų laisvės atėmimo. Mirė lageryje, Sibire, – pasakoja Marija. – Antroji sesuo Adelė-Eglė ir jos vyras Juozas Skauranskas buvo partizanų ryšininkai, maitino juos ir padėdavo kuo galėdami. Abu buvo nuteisti už paramą partizanams, o sugrįžusių iš lagerio apsigyventi Lietuvoje vietinė komunistų valdžia neleido. Jie išvyko į Estiją ir ten mirė...

Marija jaudinasi, kalbėdama pritrūksta reikalingų žodžių.

– Ką galiu pasakyti? – klausia. – Ateidavo vyrai, visi jauni, uniformuoti – gražu pažiūrėti. Susėda, pasideda šalia ginklus ir nieko nebijo, nors žino, kad kiekvieną akimirką gali žūti. Tokius juos atmenu. Maitinau juos, tvarsčiau gyjančias žaizdas, jei reikėjo, skalbiau drabužius. Mano vyras į partizanų štabą perduodavo surinktas reikalingas žinias, platino atsišaukimus. Neretai pati nešdavau jiems maistą į miškelį raistan. Mano vyrą rusai iškart, per pirmąją okupaciją, sugavo ir prievarta pasiuntė armijon. Išbuvo dvejus metus, pasibaisėjo jų tvarka, o grįžęs nuėjo pas partizanus. Buvo jiems reikalingas kaip rėmėjas ir padėjėjas. Gerai pažinojau daugelį partizanų: užeidavo pailsėti, pavalgyti, naujienomis pasidalyti. Prisimenu visų veidus, tik ne kiekvieno vardą ar slapyvardį atmenu. Ateidavo visada tylus Germanas iš Junčėnų, Melnytėlės partizanai Petras Gavelis-Ešerys ir Vladas Gavelis-Rytas. Jie žuvo 1951 metais. Užeidavo ir kito Gavelio, Adomo, vaikai, prisimenu Vladą Gavelį-Vėžį ir linksmą nenuoramą Vaclovą Petrauską iš Melnytėlės. Užeidavo sušilti, pavalgyti Juozas Sabaitis, Jonas Sinkevičius ir Feliksas Truncė iš Užukalnio.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija