|
Iš didelio rašto išėjom iš krašto
Taip sako sena liaudies patarlė. Ir ji labai teisinga. Gyvename tokiu metu, kai esame verte užversti įvairiais raštais, knygomis, žurnalais, laikraščiais. Vienus raštus skaityti lengva, malonu. Jie atitinka lietuvio mąstyseną ir dvasią. Kitus gi skaityti sunku, nemalonu. Tai yra todėl, kad daugumas tų knygų ar žurnalų nevykę vertimai į lietuvių kalbą. Šį kartą norėčiau pakalbėti apie religinę literatūrą. Anksčiau, kai ėjo žurnalai Katalikų pasaulis, Caritas, jie buvo labai įdomūs ir suprantami net paprastam kaimo žmogui. Žmonės jų laukė, juos skaitė, jais domėjosi. Kai jie pakeitė pavadinimus, kai pradėjo spausdinti įmantrius filosofinius straipsnius, paprastam žmogui tai pasidarė nelabai suprantama. Labai apgailestauju, kad jau greitai neteksime vaikams skirto laikraštėlio Kregždutė. Man atrodo, juo daugiau turėjo pasirūpinti parapijų klebonai ir tikybos mokytojai.
Kai mūsų parapijoje buvo vykdoma programa Atgaivink, miestelio žmonės, perskaitę tas knygeles, pabandę kalbėti duotas maldas, labai nusivylė. Nežinau, ar tos maldos buvo nevykusiai sukurtos, ar tai buvo nevykę vertimai iš svetimų kalbų. Žmonės jų nenorėjo kalbėti. Jos visai neatitiko lietuvių tautos dvasios ir mąstysenos. Nejaugi mes, lietuviai, iki šiol nemokėjome melstis, kad turime naudotis tokiais sunkiais vertimais, tokiomis sunkiomis ir įmantriomis maldomis kreiptis į Dievą? Kai paimi į rankas dar prieškario Lietuvos religinius žurnalus ar maldaknyges, kai pavartai senus paveikslėlius, kokių ten gražių maldelių randi: į Aušros Vartų Mariją, Pivašiūnų Mariją, Šiluvos Mariją, į šventą kryžių, už parapiją ir t.t. Jos yra mielos, malonios ir suprantamos tiek vaikui, tiek žilam seneliui. Jas nesunku ir mintinai išmokti. Todėl man atrodo, kuo mažiau reikėtų tokių sunkių maldų ir nevykusių vertimų. Kitaip mes dar labiau atbaidysime jaunimą nuo maldos.
Gražina NARBUTIENĖ,
Jūrė, Marijampolės apskritis
© 2007 XXI amžius
|