Atnaujintas 2007 vasario 2 d.
Nr.9
(1506)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Nebūkime abejingi kitų skausmui!

Sausio pradžioje per Lietuvos radijo trumpąsias žinias buvo pranešta, kad Panevėžyje nužudytas 19 metų jaunuolis ir kitas sunkiai sužalotas... Maždaug prieš dvejus metus Vilniuje rugsėjo pirmąją peiliu nudurtas šešiolikmetis. Kodėl tą dieną „Panoramos“ vedėjas R.Paleckis net kelis kartus kartojo, kad Panevėžyje nužudytas „žmogus“? Liko įdomu, kas rengė šį tekstą „Panoramai“? Kodėl slepiama, kad žūsta jaunuolis? Jaunimas – tai Lietuvos ateitis. Ar tai nėra pas mus vykstančių tragedijų „vyniojimas į vatą“, sąmoningas slėpimas pas mus pasitaikančių blogybių, visų juodų darbų?.. Ir svarbiausia, kodėl visa tai matydami ir girdėdami visi tylime? Kodėl pasidarėme tokie abejingi ir nejautrūs kitų tragedijoms, skausmui?.. Nejaugi kaip sovietmečiu meluosime ir toliau slėpsime blogybes ir kitas nesėkmes? Kai į blogų įpročių verpetą – girtuoklystę, narkomaniją, į moralinį nuosmukį įsukome ir savo gležnus nepilnamečius vaikus... Kokia bus mūsų vaikų – Lietuvos ateitis? Ant kiekvieno kampo įrengėme aludžių, restoranų, barų, kavinių, kad tik prisiviliotume kuo daugiau gėrėjų – pirkėjų, kad tik kuo daugiau pelno bei pinigų, visai gal nežinodami ar nenorėdami žinoti, kad kuo jaunesnis vaikas ar jaunuolis, tuo greičiau jis lieka priklausomas nuo alkoholio, iš kur jau kelio atgal nebegalima rasti... Iš prasigėrusių šeimų jau maža tikimybės jų posūkio į blaivybės kelią...

Belieka visų dėmesį nukreipti pirmiausia į šeimas, visapusiškai joms padėti, jas globoti... Jei įvairios aludės siekia tik pelno-pinigų, tai gal reikėtų iš ten dirbančiųjų pareikalauti ir atsakomybės, kontrolės, taip pat kai kuriems gal kartais pritrūksta ir sąžinės, kai kurie gal kartais nepastebi, kad svečias aludėje nepilnametis...

Jau labai pavėlavome, ir visų blogybių sukurtos mums žaizdos pasidarė perdaug gilios ir skaudžios, joms užgydyti reikia labai skubios pagalbos.

Šioje kovoje su blogybėmis pirmieji kovotojai turėtų būti visi aukščiausios valdžios vyrai ir moterys, apskričių, rajonų savivaldybių, miestų ir miestelių kaimo seniūnijų atsakingi darbuotojai ir mes visi – bendruomenė, jei jos pas mus yra ir joms vadovauja tam darbui tinkami žmonės.Visuose baruose – policijoje, švietimo, mokslo ir kituose neturėtų būti abejingo ar „popierinio“ darbo apraiškų.

Čia daug galėtų padėti kunigai. Jie savo parapijose yra autoritetas, turi puikias sąlygas bendruomenei suburti ir per pamokslą pasakyti griežtesnį žodį... Suprantama, jiems nelengva. Jų yra mažai, bet šiandien mūsų tauta – pavojuje. Tam svarbiam darbui puikų pavyzdį mums paliko mūsų tautos didieji vyrai – garbusis vysk. Motiejus Valančius ir prel. Mykolas Krupavičius. Jų išėjimas iš zakristijų netapo politika, o labai daug davė Lietuvai ir jos žmonėms.

Sutikdami 2007-uosius daugelis iš mūsų žiūrėjome Nacionalinės televizijos transliuotą žiburėlį, kuriame linksminosi Seimo nariai, ekspremjeras ir kiti. Ir per kiekvieną pertraukėlę buvo reklamuojami „Alitos“ ir kiti alkoholiniai gėrimai. Ką tai sako? Nejaugi nėra galimybių ir būdų sutramdyti šią labai žalingą reklamą mūsų televizijose, radijuje? Ką jau sakyti apie įvairių televizijų kanalų rodomą smurtą, žiaurumą, moralinį palaidumą... Dėl pelno, pinigų patys žudome savo vaikus...

Atrodo pačiu lengviausiu keliu nuėjo mūsų mokytojai ir jau per toli nukeliavo... Gal jų atlyginimai maži, gal įstatymai blogi, betgi atsakomybės už jiems patikėtą mokinį niekas nuo jų nenuėmė?.. Už mokinio žinias, elgesį, jo dvasinę būklę, jo paruošimą gyvenimui nemaža dalele ir jie už tai atsakingi...

Sovietmečiu ir medikai, ir mokytojai dirbo už pačius skurdžiausius atlyginimus, todėl ir pensijos dabar pačios mažiausios (sovietinės), bet vis dėlto dirbo sąžiningai, stengėsi. Tad ir norisi klausti: MOKYTOJAU, iš kur šiandien, jau šešiolika metų gyvenant laisvoje Lietuvoje, šitoks abejingumas tokiam svarbiam darbui? Patriotinio auklėjimo, kas labai svarbu, beveik nepastebima mūsų mokyklose...

Ar galima visą užklasinį ugdymą, mokinio laisvalaikį patikėti įvairiems klubams, į kuriuos ateina linksmintis kas tik nori, bet kokio amžiaus ir neblaivūs, kur gal kartais ir girtuokliaujama, gali pasitaikyti ir narkotikais prekiaujančių... Ir ar už visa tai neatsakingi mes visi?

Kartais pasigirsta sakant, kad mokytojai dabar bijo mokinių... Ar nėra kalti visi tie, kuriems aš priekaištauju ir šiame savo rašinyje? Ar gali tėvai ir mokytojai, išleidę vaikus linksmintis į bet kokį klubą, ramiai miegoti?.. Matyt, gali... Ir Mokslo ir švietimo ministerijos darbuotojai turbūt miega ramūs?..

Prieš maždaug dvejus metus Vilniuje, Seime, ir antrą dieną Švietimo ministerijoje vyko Gedimino Jakubčionio suorganizuota pasaulinė konferencija „Tėvai prieš narkotikus“. Joje dalyvavau ir aš. Buvau nustebinta, kai pirmąją renginio dieną po pietų pertraukos joje jau neliko pusės dalyvavusiųjų, o kitą dieną Švietimo ministerijoje paskaitų klausėsi vos 50 ar 60 dalyvių. Buvo gėda prieš lektorius iš Švedijos, Prancūzijos, Anglijos...

Per ilgai užsimiegojome, labai skubiai reikia pakilti rimtam ir atsakingam darbui dėl savo vaikų, Lietuvos ateities. Jau nebegalime siaubingų ir tragiškų įvykių slėpti, kaip buvo daroma sovietmečiu.

Regina PRASCEVIČIENĖ

Obeliai, Rokiškio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija