Atnaujintas 2007 vasario 7 d.
Nr.10
(1507)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo pranašas

Zigmas Tamakauskas

Viena pirmųjų Bernardo Brazdžionio
aplankytų jam brangių vietų –
Maironio kapas prie Kauno
Arkikatedros Bazilikos
Juozo GRIKIENIO nuotrauka

Religinės poezijos popietei
pasibaigus grupė jos dalyvių
prie Vilniaus Arkikatedros.
Iš kairės: Vladas Bagdonas,
Kazys Bradūnas, Jonas Juškaitis,
kun. Jonas Kastytis Matulionis,
SJ, Bernardas Brazdžionis
ir Aldona Puišytė 1993 m.
Algimanto ŽIŽIŪNO nuotrauka

Prieš mane ant rašomojo stalo guli jau gerokai apsidėvėjusi nuo daugelio skaitymų dailininko T.Kulakausko papuošta melsvais viršeliais su Vilniaus siluetu „Sakalo“ leidyklos 1940 metais pakartotinai išleista poezijos knyga. Tai Bernardo Brazdžionio „Kunigaikščių miestas“. Už ją poetui 1939 metais buvo paskirta Valstybinė literatūros premija. Knygos pradžioje – Antano Miškinio fragmentinės giesmės iš Vilniaus praeities posmelis. Pirmąją to posmelio eilutę „Legendos ir gyvosios pasakos raizgos...“ simboliškai galima pritaikyti ne tik Vilniaus miestui, bet ir pačiam knygos autoriui. Poetas B.Brazdžionis po 2002 m. liepos 11-osios daugeliui mūsų tautos žmonių jau tapo tikra legenda, kuria ir pažymimas jo šimtasis gimtadienis. Gimtadienis, mums primenantis vaikystės dienų meškino Rudnosiuko nuotykius, eilėraščių rinkinėlį „Dėdė rudenėlis“ bei kitas vaikiškas knygeles, pasirašytas Vytės Nemunėlio vardu. Šį literatūrinį slapyvardį poetas pasirinko savo parašytoms vaikiškoms knygelėms. Vytė – pagal kunigaikštį Vytautą, o Nemunėlis – pagal Šiaurės Lietuvos upę, čia turinčią 151 km ilgį. (Latvijoje šios upės tęsinys vadinamas Memele.) Kritikinius literatūros straipsnius poetas pasirašydavo J.Brazaičio ar J.Stebeikio slapyvardžiais. Dar sutinkami B.Nardžio Brazdžionio bei Jaunojo Vaidevučio slapyvardžiai.

Prisimename ir B.Brazdžionio poezijos rinkinius: be mūsų jau minėto „Kunigaikščių miesto“, tai ir „Amžinas žydas“, „Ženklai ir stebuklai“, „Šaukiu aš tautą“, „Iš sudužusio laivo“, „Per pasaulį keliauja žmogus“, „Viešpaties žingsniai“, „Svetimi kalnai“, „Šiaurės pašvaistė“, „Didžioji kryžkelė“... Tuose rinkiniuose išspausdintus eilėraščius, ir dar daugelį kitų, dabar galima rasti 1989 metais Lietuvos kultūros fondo išleistoje B.Brazdžionio knygoje „Poezijos pilnatis“. Ji buvo išleista net šimtu tūkstančių tiražu. Tačiau šis tiražas dėl žmonių dvasinio pakilimo bangos tada knygynuose tuojau pat ištirpo. Žmonės skaitė šias knygas, daugelį eilėraščių išmoko atmintinai, deklamavo, kompozitorius Antanas Paulavičius ir kiti net dainomis vertė. Tais metais Lietuva su džiaugsmu sutiko ne tik „Poezijos pilnatį“, bet ir patį autorių – didįjį Lietuvos dvasinio atgimimo dainių, Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo pranašą – Bernardą Brazdžionį. Jis savo patriotinėmis, krikščioniška dvasia parašytomis eilėmis budino laisvės troškimą žmonių širdyse niūriaisiais sovietinės okupacijos metais, ragindamas žmones išeiti iš sutemų, iš prieblandos ir uždegti savo širdyse naują atgimimo ugnį. Čia pat prisimenu, kaip mes jaunystės metais, būdami Vilniaus universiteto studentai lituanistai, persirašinėdavome B.Brazdžionio eilėraščius „Paskutinis pasmerkto myriop žodis“, „Motinai“, „O, Kristau...“, „Tavo apgynimo...“, „Per pasaulį keliauja žmogus“, „Aš čia – gyva“, „Lietuviškam žodžiui“, „Šaukiu aš tautą“, „Iš Tavo rankos“, „Ąžuolas“, „Šiaurės pašvaistė“ ir kt. Kai kuriuos iš jų net deklamuodavome, nenurodydami autoriaus pavardės, mūsų surengtose studentiškose vakaronėse. Po to kildavo didžiuliai plojimai, dvasinis pakylėjimas, lygiai taip, kaip per Vengrijos revoliucijos įvykius sveikinant narsiąją vengrų tautą simboline Maironio poemos „Jaunoji Lietuva“ ištrauka. Džiaugiuosi, kad kai kurie mano tada persirašyti, tiesa, jau šiek tiek dabar pageltę, lapeliai išliko kaip gyvi anų laikų studentiško gyvenimo liudininkai, nepaliesti purvinų čekistų rankų per vėliau vykusias kratas. Už tai galiu padėkoti jau senokai Viešpaties ramybėje esančiai savo mamai.

B.Brazdžionio poezija visada buvo gyva ir daugelio lietuvių tremtinių bei politinių kalinių likimuose, jų sąmonėje. Ji stiprino jų dvasią išlaikant širdyse gyvąjį tikėjimą, tarpusavio meilę, žadino pasitikėjimą savo tauta, viltį vėl kada nors grįžti į Tėvynę. Tai nusakė ir buvusios nepalaužiamos politinės kalinės Nijolės Sadūnaitės sveikinimo žodžiai Poetui, kada jis po 45 metų užsienio tremties pirmą kartą vėl peržengė savos Tėvynės slenkstį, pasveikinęs jį savos poezijos širdimi. Tėvynė tąsyk, nors jos kūną dar mindžiojo svetimos okupacinės kariuomenės batai, sutiko jį kaip savo sūnų, išsiilgusi, išskėstomis rankomis, Trispalvės vėliavos suvienyta dainuojančios revoliucijos dvasia. Visi sveikinome tautos dainiaus, jos lūkesčių reiškėjo poeto B.Brazdžionio sugrįžimą. Šis sugrįžimas labai gražiai pavaizduotas 2002 metais Lietuvos rašytojų sąjungos išleistame albume „Poetas Bernardas Brazdžionis grįžta į Lietuvą“. Šis leidinys buvo tarsi paskutinio atsisveikinimo su pačiu Poetu žodis įvertinant jo kilnios dvasios raišką.

Man su poetu B.Brazdžioniu teko laimė asmeniškai susipažinti kaip tik jo pirmojo sugrįžimo į Lietuvą metu – 1989 m. gegužės 26 d. Kauno Rotušės aikštėje, prie Maironio paminklo. Jis man toje romantiškoje vietoje buvo paskyręs susitikimą. Jautėsi, kad Poetas tada dar kažkokios „stiprios rankos“ buvo labai saugomas ar prižiūrimas. Tad mūsų susitikimas tą popietę buvo neilgas, bet labai nuoširdus. Aš jam parodžiau tuomet dar sovietizmo įšale su gana primityviu dauginimo aparatu „ERA“ nelegaliai padaugintą jo knygos „Poezijos pilnatis“, išleistos 1970 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose, kopiją. Jis tuo nepaprastai apsidžiaugė ir tos įrištos kopijos pirmame puslapyje įrašė: „Už gerą darbą dėkingas Bernardas Brazdžionis“. Buvo ir daugiau susitikimų, kuriuose pasireiškė jo paprasta žmogiška didybė, nuoširdumas, rūpestis Lietuvos ateitimi, joje iškylančiomis problemomis.

Poetas per savo viešėjimą Lietuvoje, atsidėkodamas Aukščiausiajam už suteiktą galimybę grįžti į Tėvynę, kaip savo bei savo šeimos Padėkos ženklą Kryžių kalne pastatė gražiai ornamentuotą kryžių. Po kurio laiko, padaręs to kryžiaus, prigludusio prie Rūpintojėlio, nuotrauką ir spalvotą skaidrę, nusiunčiau jam į Ameriką. Po mėnesio gavau B.Brazdžionio padėkos laišką su man skirtu eiliuotu ketureiliu. Tai vėl buvo gražus gerosios Poeto sielos atspindys... Deja, tas kryžius iki mūsų dienų neišliko.

Kūrybinio gebėjimo talentą, kaip ne kartą pabrėždavo pats poetas, paveldėjo iš savo senelio Bernardo, garsėjusio pasakoriaus bei dainų kūrėjo gabumais. Rašytojo pradiniai mokykliniai metai prabėgo Pasvalyje ir Žadeikiuose. Vėliau mokslus tęsė Biržų gimnazijoje. Motina tikėjosi savo užaugusį sūnų matyti vargonininku, o kiti jame matė būsimą dailininką. Gal tokia buvo ir pačio mokinio svajonė – juk jis buvo visų giriamas dėl savo gražių piešinių. Tačiau gimnazijos suole kaip žiedlapis atsiskleidė gimnazisto Bernardo poetinis talentas. Daugiau svyravimų nebuvo – jis būsiąs poetu.

1924 metais žurnalo „Žvaigždutė“ puslapiuose pasirodė ir jaunojo gimnazisto pirmasis eilėraštis. Dar po dvejų metų į pasaulį išėjo šio gimnazisto pirmasis eilėraščių rinkinys „Baltosios dienos“. O jau 1931 metais išleistas rinkinys „Amžinas žydas“ sulaukė visuotinio pripažinimo. Šiame rinkinyje aiškiai pasireiškė ir B.Brazdžionio krikščioniška katalikiška ideologinė nuostata, kurios neprarado visame savo gyvenimo kelyje. Ji vis augo, tobulėjo, pasipildydama aiškiais patriotiniais motyvais, Tėvynės vaizdais, tautos išlikimo rūpesčiu. Tai akcentavo ir mūsų literatūros tyrinėtojas Vytautas Kubilius: „Tautos likimas poetui buvo ir liko pagrindinis būties klausimas. Jei nebeliks tautos, ko verta viso pasaulio išmintis, teisingumas ir poezija“. Poetas augo savo dvasia, didėjo ir brendo jo kūrybinio sodo vaisiai. Dabar jau priskaičiuojama per penkiasdešimt B.Brazdžionio išleistų knygų.

Pasitraukęs į Vakarus, B.Brazdžionis, nors ir nepalankiomis sąlygomis, plėtojo savo kūrybinę veiklą – rašė poezijos knygas, redagavo lietuviškus leidinius, rengė literatūros vakarus, rūpinosi lietuvių išeivių vaikų tautiškumo išsaugojimu. Poetas čia buvo ir plačiai žinomos Bostone leistos „Lietuvių enciklopedijos“ Visuotinės literatūros skyriaus redaktoriumi, septyniolika metų plušėjo redaguodamas žurnalą „Lietuvių dienos“.

Jo krikščioniška daugiašakė veikla buvo pastebėta ir Vatikane. Amžinos atminties popiežius Jonas Paulius II B.Brazdžionį apdovanojo medaliu „Pro Ecclesia et Pontifice“ bei aukščiausiu Vatikano ženklu – Šventojo Grigaliaus didžiojo riterių komandieriaus ordinu.

Lietuva taip pat įvertino Poeto pastangas ir nuveiktus darbus ne tik leisdama jo kūrinius. Grįžęs į Lietuvą B.Brazdžionis tapo tradicinio „Poezijos pavasario“ laureatu, Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktaru, Pasvalio ir Kauno miestų Garbės piliečiu, buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinu. Jo kuklaus medinio namelio prieangį Kauno Taikos prospekte puošia skulptorės Virginijos Babušytės-Venckūnienės 2003 metais poetui sukurtas paminklas. Ambasadorius dr. Vytautas Dambrava poetą pavadino „Viešpaties ir lietuvių tautos riteriu, visu protu, visa širdimi ir visomis jėgomis kovojusiu už Dievą ir jo lietuvių tautą“. Šią mintį palydėdamas B.Brazdžionį į Tėvo Amžinuosius namus tarsi pratęsė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius: „... šis taurios sielos žmogus pranašiškai kvietė Lietuvą į prisikėlimą, garbingai atlikdamas savo, kaip krikščioniškųjų ir tautinių vertybių skelbėjo, misiją. Savo kūryboje jis liudijo ne tik estetines ir etines vertybes, bet ir tautos išlikimo ir tvirtėjimo pasaulyje Evangeliją. Per jo žodį suprantame dalijimosi su kitais prasmingumą“. Poetas dalijosi ne tik savo poetiškos sielos dalele, jos atspindžiais, palikdamas mums didelį vertybinį aruodą. Jis rūpinosi, kad kiekvienos lietuviškos mokyklos mokiniai žinotų savo šaknis, kad jų širdyse ir protuose būtų gyva Lietuvos istorija. Tuo tikslu Poetas Lietuvos mokykloms padovanojo Adomo Varno paveikslo „Mindaugo vainikavimas Lietuvos karaliumi“ reprodukciją ir eilėraštį „Karaliaus Mindaugo priesaika“. Jame rašoma: Uždėjot pareigą ir man, ir mano tautai. / Ją nešt ne vien tik iškilmių dienom. / Kad niekam ji per amžius nevergautų, / Ir kad atgimtų vis jėgom jaunom. Eilėraštis baigiamas tarsi viltingu kreipiniu, kad „(...) nuo šios dienos tegu kiekvienas Lietuvos pilietis karališką karūną savyje nešios“.

Taigi minint šviesiojo Poeto jubiliejinį gimtadienį kiekvienam derėtų vėl prisiminti šios karūnos tikrąją prasmę, pasitikrinti savo vertybių mastą, pareigą ir atsakomybę. Reikėtų pasitikrinti Tėvynės gyvybingumą savo širdyje, ryžtis ją saugoti bei puoselėti – ji vienintelė šioje žemėje.

Ypač reikšminga mūsų dienomis turėtų būti Poeto idealo gyvybingumą išsaugoti ir daiginti jaunimo širdyse. Gražu, kad ne viena mokykla rašytojo minėjimą, jo kūrybos ir gyvenimo kelio tarpsnių nagrinėjimą įrašė į savo tautinio pilietinio ugdymo programas. Tačiau svarbu, kad tai nebūtų tik vienkartinis įrašymas be platesnio ir gilesnio žvilgsnio. B.Brazdžionio gyvenimo legenda nuolat turėtų būti siejama su neįkainojama Lietuvos laisve, su žinomo ir nežinomo Lietuvos kareivio kapo atminimu, su tais, kurie žuvo, kad mes būtume, kad būtų Lietuva.

Poeto B.Brazdžionio pėdsakai ryškiai įminti mūsų tautos gyvenimo kelyje. Jo jubiliejinį gimtadienį dar ilgai minės Lietuva. Tegul Poeto – tautos prisikėlimo šauklio – geroji dvasia visada plazdena mūsų namuose.

P.S. Gražų pavyzdį pagerbiant tautos dainių parodė Kauno „Ąžuolo“ katalikiška vidurinė mokykla. Čia Poeto gyvenimo kelias buvo susietas su vykusia Gimtosios kalbos savaite. Jos metu mokiniams rodėme vaizdajuostę „Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas“ (rež. A.Tarvydas), mokinių lūpomis sklido B.Brazdžionio eilėraščiai. Organizuojant Gimtosios kalbos savaitės renginius daug triūso įdėjo lietuvių kalbos mokytojos Ramunė Andriulienė, Giedrė Mazurkevičienė, Aušra Pekšienė, Aurelija Pielikienė, Daina Ciegienė, direktoriaus pavaduotojos, dėstančios lietuvių kalbos dalykus Rita Gecevičienė ir Aurelija Vackonienė. Daug įdomaus apie Vytę Nemunėlį papasakojo mokyklos viešnia – Maironio literatūros muziejaus Vaikų skyriaus vedėja. Aktyviausiems mokiniams buvo įteikti Padėkos raštai ir knygelės apie Lietuvos knygnešius. Savaitės baigiamąjį renginį gražiai vedė, turėdama raiškią dikciją 11 C klasės mokinė Evelina Kišonaitė.

Panašūs minėjimai numatyti „Saulės“ gimnazijoje, „Nemuno“, Stasio Lozoraičio, Juozo Urbšio, Vilijampolės, Radvilėnų, „Versmės“ ir kai kuriose kitose miesto vidurinėse mokyklose.

 

Ąžuolas

Prieš šimtmečius įaugo mano šaknys šiton žemėn,

Ir šimtmečių juoda audra jų neišraus, –

Ar išdidi viršūnė tėviškės padangę ramią remia,

Ar ūkanose prošvaisčių dairaus.

 

Esu pagairėj aš šiaurinio šalto vėjo,

Esu aš kryžkelėj rytų ir vakarų…

Daug Nemunu vandens, daug rytmečių šviesių tekėjo,

Ir daug užgeso neprabrėškusių žarų…

 

Ir sirpo vasaros, ir auksu saulė švietė,

Ir klydo gervių klyksmas rudenio takuos,

Visų pavasarių padangėj mano rankos plėtės,

Ir paukštis svetimas žemyn nenulenkė šakos!

 

Girdėjau giriose aš Gedimino ragą,

Girdėjau aidą jo aukštajam panery,

Mačiau, kaip laužai, šaukdami kovon lietuvį, dega,

Ir kaip krūtinėse negęsta jų liepsna skaidri.

 

Mačiau, kaip griuvo akmenio statytos pilys,

Mačiau, kaip upės seko ir aukšti kalnai,

Mačiau, kaip milžinams piliakalnius supylė,

Kad jie gyventų čia, kaip žemė, amžinai!

 

Po mano kojom Romuvos šventa ugnis ruseno,

Po mano kojom geso plėnys pelenų senų,

Aš prie širdies glaudžiu Rūpintojėlio koplytėlę seną –

Paguodą temstančių ir viltį švintančių dienų.

 

Manų šakų žaliajame, gyvajame pavėsy

Vaidilų kanklės nešė dainą kloniams ir laukams,

Manos galvos vainikan naktį krito žvaigždės šviesios,

Ir tarė žemė: – Rinki jas – jos laisvės rytą lems!

 

Į juodą žemę sunkės ašaros ir kraujas,

Ir aš, kaip deimantus, slėpiau jas tarp šaknų,

Ir aš, lapus iš skausmo plėšdamas, rinkau jas –

Vergų, baudžiauninkų, tremtinių, kankinių…

 

Ir tarė dangūs: – Ąžuole, stovėk, kai vėtros plėšys,

Ir nedrebėk, kai duobkasiai sueis iškast tavęs –

Manų skliautų Apvaizdoje tu amžiais čia stovėsi,

Kas neš mano kalvarijas, tas mano šventę švęs!

 

Ir brangų lobį ašarų, žvaigždžių, kančios ir kraujo

Glaudžiu ir saugau dienai gyvą po žeme,

Kai po visų naktų užgims pasaulis naujas,

Iš jų kad gaustų Viešpačiui šviesi garbės giesmė!

Bernardas BRAZDŽIONIS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija