Atnaujintas 2007 vasario 7 d.
Nr.10
(1507)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Karininko tragedija

Majoras Jonas Semaška
1940 metais

1939 m. spalio 29 d. Lietuvos
kariuomenės dalinius Vilniuje
svetingai sutinka gyventojai.
Pirmojo motociklo priekaboje
(kairėje) – Jonas Semaška
(ši nuotrauka buvo atsitiktinai
publikuota sovietiniais
laikais laikraštyje „Kalba Vilnius“)

Laikas nuneša užmarštin daugelio vardus, neretai ir tų, kurie paaukojo Lietuvai gražiausius gyvenimo metus, savo ir šeimos laimę bei brangiausią turtą – gyvybę. Jų amžinojo poilsio vietose dar daug kur nėra net kuklaus kryželio, nepražysta pavasarį gėlė, Vėlinių dieną nedega žvakutė.

Prieš 60 metų, 1947 m. sausio 21 d., Vilniuje, Tuskulėnų dvaro teritorijoje, pagal karo tribunolo nuosprendį buvo nužudytas žymus lietuvių karininkas, partizaninio pasipriešinimo sovietiniams okupantams vienas iš vadų, majoras Jonas Semaška. Jo palaikai 1994 metais buvo atkasti ir identifikuoti Vilniuje, buvusioje Tuskulėnų dvaro teritorijoje.

Jonas Semaška gimė 1907 m. lapkričio 24 d. Panevėžio apskrityje, Ramygalos valsčiuje, Naujakiemio kaime, gausioje dešimties vaikų šeimoje. Net keturi broliai žuvo kovose ir nuo okupantų represijų. Baigęs gimnaziją Panevėžyje, mokėsi ir baigė Karo mokyklą Kaune. Gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, tarnavo DLK Gedimino pėstininkų pulke Ukmergėje (dauguma pateiktų duomenų surinkti Jono Valiuko). Buvo linksmas, draugų mėgstamas, geras sportininkas, puikus motociklininkas. Mokėjo rusų, vokiečių, prancūzų ir esperanto kalbas. Jaunas leitenantas susipažino su gimnaziste, karininko dukra Elena Dambrauskaite ir 1936 metais ją vedė. Deja, jų laimė truko tik trejus metus. 1939 metų rugsėjį prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Raudonoji armija okupavo Baltijos kraštus.

Aukštieji Lietuvos karininkai buvo išvežti į „kvalifikacijos kėlimo kursus“, iš kurių po daugelio metų grįžo tik vienetai. Kiti tapo NKVD moralinio ir fizinio teroro aukomis. Iš jų buvo reikalaujama karininko garbę žeminančio poelgio – šnipinėti savo viršininkus ir draugus. Į NKVD voratinklį pateko ir kapitonas J.Semaška. Politrukai reikalavo, kad kapitonas sektų pulko vadą Leoną Rajacką, neseniai pakeitusį areštuotą pulkininką Leoną Gustaitį (vėliau nužudytą). Tačiau J.Semaška apie padėtį informavo pulko vadą. Kad išvengtų galimų nemalonumų, kapitonui buvo suteiktos atostogos. Grįžęs iš jų sužinojo, kad ruošiamasi jį suimti, todėl teko slėptis. Netrukus bolševikų okupantus pakeitė nacių okupantai.

1941 metų rugsėjį kapitonas J.Semaška tapo 7-ojo Lietuvos savisaugos bataliono būrio vadu, o 1942 metų balandį – kuopos vadu. Su daliniu Ukrainoje saugojo plentus nuo sovietų partizanų užpuolimų.

1943 metų rudenį jo vadovaujamas 7-asis Lietuvos savisaugos batalionas, kovojęs prie Stalingrado, su feldmaršalo Pauliaus grupuote pateko į apsuptį. Bataliono vadas su savo kariais narsiai kovėsi pirmosiose fronto linijose, bet buvo aišku, jog feldmaršalo Pauliaus armija pasmerkta žūti ir iš apsupties neišsiverš. Nepaprastai narsus J.Semaška su savo kariais nutarė atlikti nepakartojamą žygdarbį, vėliau tapusį legenda. Gavęs feldmaršalo Pauliaus štabo viršininko generolo leitenanto Šmidto sutikimą kapitonas J.Semaška su savo kariais įveikė tris apsupimo linijas ir vieninteliai išsiveržė iš „Stalingrado katilo“. Po kurio laiko susitiko su „Stepių perkūno“ – feldmaršalo Manšteino daliniais. Apsuptyje liko viena geriausių Vokietijos armijų, ir tai lėmė karo baigtį. Buvo paskelbtas trijų dienų gedulas. Už šį žygdarbį bataliono vadui kapitonui J.Semaškai buvo suteiktas majoro laipsnis, įteiktas aukštas apdovanojimas. 23-ims bataliono kariams – Karo nuopelnų kryžiai su kardais.

Batalionas iš Rytų fronto buvo atšauktas poilsiui ir dislokuotas Alytuje, o J.Semaška buvo išsiųstas į 13-ąjį Lietuvos savisaugos batalioną. J.Semaškos vadovaujamas batalionas vėl atsidūrė karo sūkuryje Rytų fronto šiaurės sektoriuje. Ir vėl teko veržtis iš Demjansko katilo apsupties prie Pskovo. Mjr. J.Semaška buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio Geležiniu kryžiumi.

1944 metų rugsėjo-spalio mėnesiais majoras J.Semaška su batalionu pateko į paskutinę Kuržemės apsuptį. Iš pradžių batalionas buvo dislokuotas tarp Liepojos ir Paveluosto, saugojo jūros pakrantes nuo galimo desanto išsilaipinimo.

1944 metų gruodį buvo nusiųstas į pirmąsias fronto pozicijas į pietus nuo Liepojos. Iki 1945 m. gegužės 8 d., Vokietijos kapituliacijos, 13-asis Lietuvos savisaugos batalionas beveik penkis mėnesius be pamainos ir poilsio (nes jau nebuvo kam pakeisti praretėjusių kovotojų gretų) kovojo pirmosiose fronto linijose prie apsuptos Kuržemės. Mjr. J.Semaška buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Geležiniu kryžiumi.

Po kapituliacijos mjr. J.Semaška nepasidavė nelaisvėn, bet su adjutantu kapitonu S.Januškevičiumi ir dviem ryšininkais naktį iš gegužės 8-osios į 9-ąją pasitraukė iš dislokacijos vietos ir naktimis miškais pasiekė Plungės miškus. Jis tapo Lietuvos laisvės armijos nariu ir buvo paskirtas „Šatrijos“ rinktinės vadu (slapyvardis Liepa).

1945 metų rugsėjį „Žemaičių legiono“ narių susirinkime buvo išrinktas legiono vadu. Jam vadovavo iki 1946 metų balandžio. Legiono veiklos ribos apėmė Telšių, Tauragės, Kretingos, Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių, Mažeikių ir Raseinių apskritis. Majoras J.Semaška sujungė Žemaitijoje veikusias grupes ir pavienius pasipriešinimo dalyvius į stiprią, gerai organizuotą rezistencijos kariuomenę – „Žemaičių legioną“.

1946 metų kovą Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios vadovybės kvietimu mjr. J.Semaška nuvyko į Vilnių pas Generolą Vėtrą – Lietuvos kariuomenės kapitoną Joną Noreiką (jis vėliau buvo suimtas ir nužudytas).

Į Lietuvos ginkluotųjų pajėgų centrą buvo infiltruoti MGB agentai, kuriems reikėjo išaiškinti „Žemaičių legiono“ vado asmenybę, nes šis gyveno legaliai, turėjo dokumentus Grinkaus pavarde. Po mjr. J.Semaškos identifikavimo prasidėjo „Žemaičių legiono“ rinktinės vadų areštai. Dėl išdavikų ir parsidavėlių kaltės, esant labai sudėtingoms kovos sąlygoms, mjr. J.Semaška pateko į okupantų nagus ir Vilniuje karo tribunolo buvo nuteistas mirti – užkapotas kirviais.

„Semaška yra ypač pavojingas nusikaltėlis prieš sovietų valdžią, todėl prašome minėtą asmenį laikyti su sustiprinta apsauga ir netgi nevesti į pasivaikščiojimus“, – rašė Telšių MGB viršininkas papulkininkis Mamontovas lydraštyje į Vilnių, kai J.Semaška buvo ten vežamas.

2007 m. sausio 21 d. suėjo 60 metų, kai Lietuvos kariuomenės karininkas, Lietuvos laisvės armijos „Žemaičių legionas“ vadas mjr. Jonas Semaška atidavė savo gyvybę už Tėvynės laisvę.

Tūkstančiai Lietuvos dukrų ir sūnų, vadovaujami nepaprastai drąsių, sumanių ir pasiaukojusių vadų, daugelį metų kovojo ir žuvo nelygioje kovoje su sovietų ginkluotosiomis pajėgomis, NKVD specialiosiomis tarnybomis ir – skaudžiausia – su savo tautiečiais stribais, pasižymėjusiais siaubingu tyčiojimusi iš žuvusių partizanų.

1998 m. Lietuvos kariuomenės 80-mečio proga LR Prezidento dekretu Nr. 69 Jonui Semaškai-Liepai suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties) ir dekretu Nr. 238 apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu.

Edmundas BARKAUSKAS,
buvęs 13-ojo bataliono karys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija