Atnaujintas 2007 vasario 14 d.
Nr.12
(1509)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

„Prie rymančio Rūpintojėlio“

Laima MACYTĖ

Laisvas spausdintas lietuviškas žodis visada buvo pagrindinis ideologinis ginklas okupantų varginamai Lietuvai. Partizaninio karo laikotarpiu (1944-1953 m.) leidyklos ir spaustuvės persikėlė į miškus, bunkerius, atokius kaimų vienkiemius. Tyrinėtojai nustatė, kad Lietuvos laisvės kovotojai parengė apie 80 pavadinimų leidinių. Po 1949 metais įvykusio visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo Minaičių kaime (Radviliškio r.) didelis dėmesys buvo skiriamas visuomeninei veiklai, nesmurtiniam pasipriešinimui. Įkurtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdis. Šio sąjūdžio Visuomeninė dalis 1949-1952 metais buvo įsikūrusi Prisikėlimo apygardoje (įkurta 1948 metais), kurios teritorija apėmė Joniškio, Šiaulių, Radviliškio, Kėdainių apskritis.

LLKS Tarybos prezidiumas 1949 metų vasarį nutarė leisti Vyriausiosios vadovybės leidinį plačiajai visuomenei „Prie rymančio Rūpintojėlio“. Šio leidinio autorius, redaktorius, spaustuvininkas, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas, partizanų ideologas buvo mokytojas iš Nedzingės vals. Vadėnų k. (Alytaus aps.) Juozas Šibaila-Merainis, Diedukas. Jau 1949 metų kovą pasirodė pirmasis „Prie rymančio Rūpintojėlio“ numeris. Išleista 20 numerių, kurių tiražas – 200-1000 egzempliorių (N.Gaškaitės-Žemaitienės pateikti duomenys). Periodinis Lietuvos partizanų leidinys ėjo 1949-1953 metais. Be šio leidinio, LLKS Vyriausioji vadovybė leido biuletenį, kuriame buvo spausdinami svarbiausi partizanų vadovybės nutarimai, skirti apygardų vadams. Prisikėlimo apygardos partizanas Viktoras Šniuolis-Vitvytis prisimena, kad šį darbą dirbo šeši žmonės: J.Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Kazimieras Laužikas, dailininkas Laurynas Mingilas-Džiugas, broliai Vytautas ir Viktoras Šniuoliai.

LLKS Visuomeninės dalies viršininkas J.Šibaila-Merainis rengė, spausdino sąjūdžio dokumentus, atsišaukimus. Vasarą jis dirbo bunkeryje prie Briedupio upelio Mumšelio miške. Paskui šis darbas buvo tęsiamas Balandiškio kaime, Stanislovo Sajaus sodyboje. Įrengtame bunkeryje 1949-1950 metais buvo LLKS Visuomeninės dalies būstinė, leistas periodinis leidinys „Prie rymančio Rūpintojėlio“. 1951-1952 metais partizanų vadovybės laikraštis buvo leidžiamas Šeduvos vals. Devynduonių k., Elenos Tvarijonaitės-Žibuoklės namuose. Laikraščio redaktorius nenuilstamai dirbo, kad nenutrūktų „Prie rymančio Rūpintojėlio“ leidyba. 1953 metų vasario mėnesį, išdavus bunkerį, J.Šibaila-Merainis, jo pavaduotojas Povilas Žilis-Audriūnas, Klevas žuvo Ramygalos valsčiaus Dovydų miške.

Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre įrašyti du Lietuvos istorijai svarbūs objektai-vadavietės. Viena jų – Julijonos Mikniūtės-Petrėtienės sodyba, kurioje 1949 m. vasario 2-16 d. vyko visos Lietuvos partizanų apygardų vadų suvažiavimas. Suvažiavimo metu buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdis, pasirašyta LLKS Tarybos deklaracija. Tėvų statytame name gyvena sodybos šeimininkė su vyru. Antrasis objektas – nepriklausomybės kovų savanorio S.Sajaus sodyba. Čia 1948 metais įkurta LLKS Vyriausiosios vadovybės būstinė, 1949-1950 metais buvo Visuomeninės dalies būstinė, joje leidžiamas leidinys „Prie rymančio Rūpintojėlio“. Dabar ten niekas nebegyvena. Pagairės vėjų naikinama sodyba griūva mūsų akyse. Kas ją vėl prikels?

 

Motinų stiprybė

 

Motina

Rudens naktis pažadino Motiną, kad pabučiuotų benamį sūnų. Svečiu pas Motiną ir aš.

– Mokytojau, tik nenuvesk blogu keliu mano vaiko, – išlydėdama mus į naktį Motina man sako.

Žiema pusnim užvertusi Motinos namelį. Mūsų šešėliai žaidžia namo sienomis. Bučiuoju ranką Motinos to, kuris prieš keletą dienų pražydusio kraujo rožėmis miestelį puošė.

– Užuojauta... – ir daugiau žodžių pratarti negaliu.

– Aš nežinau, kaip atlaiko tų motinų širdys, kurių vaikai svetimiems tarnauja, – bučiuodama mano galvą palaimino į žygį mus mūsų Motina.

Ir Motinos namai – visa Lietuva. Jos vaikai – mes, ji vis dar pas mus ateina, kai reikalinga kuriam iš jos sūnų nušluostyti ašarą, Motinos ranka geriausiai tam tinka. Tik kad jos veidu ašaros riedėtų, mes dar nematėme. Rami, kaip mano tėviškė, mano Motina.

(„Prie rymančio Rūpintojėlio“,
1949 05, Nr. 3. // „Partizanai apie pasaulį, politiką ir save“. V., 1998, p. 375-376)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija