Atnaujintas 2007 vasario 14 d.
Nr.12
(1509)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kuo gresia kunigui nekaltas flirtas su nekatalikišku pasauliu

Dar kartą dėl straipsnio „Naujojo humanizmo pranašas: kun. Povilo Jako pasaulėžiūros bruožai“

„XXI amžiuje“ (2006 m. Nr. 95) išspausdintas skaitytojo atsiliepimas „Nematomi dalykai svarbiausi“ į straipsnį „Naujojo humanizmo pranašas: kun. Povilo Jako pasaulėžiūros bruožai“ (2006 m., Nr. 33). Skaitytojas klausia: „Kokį tikslą turėjo autorius, pateikdamas šį straipsnį?“ Atsakymas paprastas: kun. P.Jako gyvenimo pavyzdžiu vaizdžiai pademonstruoti, kuo gresia ne tik radikalus tikėjimo išsižadėjimas, tačiau net ir iš pirmo žvilgsnio nekaltas flirtas (kompromisai) su nekatalikišku pasauliu, net ir vienos menkiausios per amžius Bažnyčios išpažintos tikėjimo tiesos atmetimas.

Straipsnio autorius laikosi nuostatos, kad faktai kalba patys už save, todėl jis ir nematė reikalo pirštu durti į kun. P.Jako katalikų tikėjimo išsižadėjimą ir nedviprasmiškai tai deklaruoti. Juk kunigo P.Jako mintys – jo paties veikalų citatos – tokios informatyvios, tokios vienareikšmės, kad vargu ar verta dar ką nors pridurti: argi gali būti katalikams sektinu pavyzdžiu žmogus, kuris faktiškai neigė dangaus ir pragaro egzistavimą ir filosofo J.Sere žodžiais pasisakė už visų religijų vienybę bei visuotinės religijos sukūrimą? Galbūt kai kuriems skaitytojams galėjo nepatikti straipsnyje nenuslepiamas kun. P.Jako sugebėjimas aukotis artimui, jo altruistiškumas. Ką padarysi, gyvenimas nėra toks vienareikšmis. Ne visada blogis akivaizdus. Autoriui rūpėjo ne nuteisti kun. P.Jaką, bet atskleisti jo tikėjimo praradimo priežastis. Autorius tikėjosi, kad būtent taip šį straipsnį priims ir „XXI amžiaus“ skaitytojai. Straipsnio autorius buvo tikras, kad ir jaunimas, taip pat ir kunigystei besirengiantys jaunuoliai sugebės įžvelgti, kiek radikaliai kun. P.Jako išpažintas naujasis humanizmas prieštarauja Bažnyčios mokymui (kurio jis, būdamas kunigu, privalėjo pats laikytis ir kitiems jį perduoti), ir kad žmogus, besilaikantis tokių pažiūrų, de facto jau yra išsižadėjęs katalikų tikėjimo. Bet jei iš tiesų straipsnis suklaidino bent vieną skaitytoją, autorius nuoširdžiai apgailestauja. Ir vis dėlto džiugu, kad skaitytojas, parašęs čia aptarimą – atsiliepimą, sugebėjo atskirti grūdus nuo pelų. Tik visai be reikalo jis suabejojo paties autoriaus pozicija: straipsnio rašytojas yra katalikas ir jis tikrai neužmiršo, „jog žmogus be Dievo yra niekas“. Autorius visiškai solidarizuojasi su skaitytoju: „Jei jis (kun. P.Jakas) būtų persisunkęs tikėjimu, juo gyvenęs, jį skleidęs aplinkiniams, žiūrėjęs į Pakeltąjį nuo žemės – Nukryžiuotąjį Jėzų kaip žydų tauta dykumoje į iškeltą varinį žaltį, (...) kun. P.Jakas būtų išlikęs ramus, kupinas gyvenimo džiaugsmo ir tikrai neatsisakęs brangiausio žemiško dalyko – kunigystės“. Tad tegul skaitytojas neabejoja: šio straipsnio autorius tikrai neklaidžioja „(...) šiandieninės medžiaginės gerovės labirintais nerasdamas atsakymo: ar žmogus turi ir kūną, ir sielą; ar žmogui, kas matoma, yra svarbiausia, ar (...) pilvas yra reikšmingesnis gyvenimo veiksnys“. Ir naujojo humanizmo pranašo pavyzdį jis pateikė tik tam, kad perspėtų, kas laukia kiekvieno, išsižadėjusio tikėjimo ir vienintelės apreikštosios Katalikų Bažnyčios.

Ramūnas LABANAUSKAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija