Atnaujintas 2007 vasario 21 d.
Nr.14
(1511)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Profsąjungos privalo tarnauti žmonėms

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnis profesinėms sąjungoms suteikia nemažai įgaliojimų ginant darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises. Lietuvoje veikia trys stiprūs profesinių sąjungų centrai – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK, pirmininkas Artūras Černiauskas), Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ (pirmininkė Aldona Jašinskienė) ir krikščioniškųjų profesinių sąjungų susivienijimas – Lietuvos darbo federacija (pirmininkas Vydas Puskepalis). Be to, yra ir prie šių centrų neprisijungusių profesinių sąjungų.

Šakinės profesinės sąjungos vienija darbuotojus pagal veiklos sritį: transporto, švietimo darbuotojų, maistininkų ir kt. Taigi darbuotojai savanoriškai gali pasirinkti, kokiai profesinei sąjungai galėtų priklausyti. Deja, tik 15 proc. darbuotojų priklauso profesinėms sąjungoms. Tačiau profesinių sąjungų balsas tampa vis labiau girdimas visuomenėje. Reikia tikėtis, kad vis daugiau darbuotojų panorės tapti profsąjungų nariais.

Visi trys nacionaliniai centrai reiškia norą bendradarbiauti, diskutuoti, priiminėti vieningus sprendimus. 2006 m. lapkričio 10 d. Vilniuje protesto akciją „Lietuvos darbuotojui – europinį atlyginimą“ taip pat rengė ir joje dalyvavo visų trijų centrų atstovai. Šiame mitinge LDF pirmininkas V.Puskepalis sakė: „Valdžios veiksmai rodo, kad ji tarnauja ne darbo žmogui. Teikdama Europos Komisijai Lietuvos poziciją dėl darbo laiko direktyvos, Lietuvos valdžia ignoravo profesinių sąjungų reikalavimą ir siūlė įteisinti 60 valandų darbo savaitę. Profesinių sąjungų ir darbdavių iniciatyva minimali alga turėjo būti 700 litų nuo 2007 m. sausio 1 d. Deja, valdžia su tokiu siūlymu nesutiko. Ar tai yra normalu?“

„Susirinkę iš įvairių Lietuvos miestų ir rajonų – Vilniaus, Kauno, Varėnos, Ukmergės, Šiaulių, Klaipėdos, Mažeikių, Kėdainių, Anykščių, Visagino, Elektrėnų – apie tūkstantį profsąjungos narių protestavo dėl per mažų atlyginimų, neatitinkančių šalies ekonominės situacijos, dėl siūlymo ilginti darbo savaitę iki 60 valandų, įvesti „Sodros“ mokesčio viršutinę ribą. Protesto akcijos dalyviai įteikė reikalavimus Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovams“, - pastebi „Solidarumo“ laikraštis „Lietuvos darbininkas“.

Siekdamos konstruktyvaus bendradarbiavimo ir socialinio dialogo plėtros, Lietuvos profesinės sąjungos 2006 m. gruodžio 8-ąją organizavo forumą „Ar Lietuvai reikia tikro socialinio dialogo? Kaip sukurti geresnes darbo ir gyvenimo sąlygas Lietuvoje?“ Lietuvos profesinėms sąjungoms kelia nerimą globalizacijos padariniai, didelė darbuotojų emigracija, prekybos ir darbo santykių liberalizavimas, kuris daro neigiamą įtaką Lietuvos ekonominei, užimtumo ir socialinei politikai. „Esame susirūpinę dėl siūlymų ilginti darbo laiką Lietuvoje, kai darbuotojų atlyginimai yra vieni mažiausių Europos Sąjungoje. Socialinio dialogo stoka ir darbuotojų darbo sąlygos, atlyginimai, darbo našumas yra vieni svarbiausių profesinės sąjungos rūpimų klausimų“, - buvo rašoma kvietime į forumą.

Į forumą atvyko ir jame aktyviai dalyvavo LR Seimo nariai Birutė Vėsaitė ir Algirdas Sysas, Tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijos atstovas Andžejus Adamčikas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministras Povilas Vytautas Žiūkas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas. Tai rodo, jog valdžios viršūnėse girdimas profsąjungų balsas.

Pirmoje forumo sesijoje bandyta rasti atsakymus į tris klausimus: ar Lietuvai reikia tikro socialinio dialogo? Kaip padidinti darbo našumą ir darbo užmokestį? Kaip sukurti geresnes darbo sąlygas Lietuvoje?

Į pirmąjį klausimą visi forumo dalyviai atsakė teigiamai: socialinio dialogo reikia. Trišalė taryba yra tokio dialogo pavyzdys. Tačiau Trišalė taryba turi tik patariamąjį statusą. Darbuotojų interesams atstovaujančios profesinės sąjungos ir darbdaviai dėl kai kurių klausimų randa bendrą sprendimą. Tačiau Vyriausybė ne visada šito paiso.

Visi pasisakė prieš atlyginimų mokėjimą „vokeliuose“. Buvo atkreiptas dėmesys į mažų įmonių nevienodas konkurencines sąlygas. Mokėdama didelius mokesčius, maža įmonė nepajėgi kelti darbo užmokesčio. Buvo siūloma sudaryti ekspertų grupes, kurios analizuotų situaciją ir pateiktų pasiūlymus, kaip taisyti esamą būklę. Pramonininkai turėtų daugiau investuoti į naujas technologijas ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimą. Tai patikimiausias būdas didinti darbo našumą, įmonių konkurencingumą. Visiškai nepriimtinas pasiūlymas įteisinti ilgesnį darbo laiką. Maksimali savaitės darbo trukmė turėtų būti 48 valandos. ES šalių patirtis rodo, kad konkurencingumas pasiekiamas ne ilginant darbo laiką, bet keliant darbo našumą, investuojant į naujas technologijas, kurios tam tikrą laiką neturėtų būti apmokestinamos. Darbo laiko didinimas – tai darbuotojų sveikatos ar net gyvybės nepaisymas. Streikas – kraštutinė priemonė darbuotojams išsireikalauti didesnį užmokestį ir palankesnes darbo sąlygas. Tačiau streiko įstatymas Lietuvoje toks, kad praktiškai paskelbti jo neįmanoma. Atėjo laikas keisti šį įstatymą arba įvesti pataisas. Būtina palengvinti streikų sąlygas.

Daug diskusijų sukėlė siūlymas įvesti „Sodros“ mokesčio „lubas“. Argumentas toks: nesant „lubų“, neskatinamos investicijos, verslo įmonės palaipsniui persikels į kaimynines šalis. Seimo nario A.Syso nuomone, užtektų 10 vidutinių darbo užmokesčių „Sodros“ „luboms“. „Prarandame daug daugiau, kai yra neapdrausta didelė dalis Lietuvos žmonių“, - sakė parlamentaras. Užsienio šalyse daugiau skatinama investuoti į žmogiškuosius resursus: studijų lengvatos, taip pat lengvatos gerinant sveikatos būklę, nuomojantis būstą, poilsiaujant ir t. t. Visi trys profesinių sąjungų centrai nepritaria „Sodros“ mokesčio „lubų“ įvedimui.

Anot „Solidarumo“ pirmininkės A.Jašinskienės, užsienio investuotojus labiau atbaido ne tų „lubų“ nebuvimas, bet nesibaigiantys korupcijos skandalai ir darbo jėgos trūkumas. „Darbingiausieji ir gabiausieji po įstojimo į ES paliko Lietuvą. Dažniausiai dėl tos priežasties, kad Lietuvoje mokami atlyginimai žemina žmogaus orumą, nesuteikia jokios vilties dėl geresnio gyvenimo, socialinių garantijų“, – sakė A. Jašinskienė. „Turime tarnauti žmonėms. Profsąjungų nariai turi jaustis saugiai. Negalime skaidytis pagal priklausomybę partijoms“, – kalbėjo LDF pirmininkas V.Puskepalis.

Tačiau, atidžiau perskaičius 2006 metų gruodžio mėnesio „Lietuvos profsąjungas“, negalima nepastebėti tokios informacijos: spalį LPSK pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Socialdemokratų partija. Po tokios informacijos nebeatrodo keista, kad per forumą ant vestibiulio stalų gulėjo šūsnys kvietimų į kalėdinį vakarą, kurį rengė socialdemokratai ir profesinės sąjungos. „Kodėl kalbama visų Lietuvos profesinių sąjungų vardu?“ – klausė nustebusi LDF generalinė sekretorė Janina Švedienė.

2006 metų lapkričio pabaigoje spaudoje pasirodė pranešimų, kad Lietuvos profesinės sąjungos jungiasi į vieną organizaciją. LPSK argumentas toks: juk susijungė Tarptautinių laisvųjų profesinių sąjungų konfederacija su Pasaulio darbo konfederacija. Tokie argumentai kelia abejonių. Patirtis jau daug kartų įrodė, jog, mechaniškai perkeliant užsienio patirtį į Lietuvą, rezultatas ne tik neduoda laukto efekto, bet veikia neigiamai. Todėl tenka pripažinti LDF pirmininko V.Puskepalio įžvalgumą. „Lietuvos žinių“ korespondentei jis sakė: „Mūsų darbo metodai, požiūris į problemas kitoks – krikščioniškas. Ginčytinus klausimus siekiame spręsti derybomis, ieškome kompromisų. LDF pasiryžimas bendradarbiauti su LPSK ir LPS „Solidarumas“ dar nereiškia jokio noro susijungti į vieną junginį“.

Ši problema aktuali, todėl vasario 14-15 dienomis visų trijų Lietuvos profesinių sąjungų centrų atstovai susitiko seminare Druskininkuose, kur išklausė profesoriaus Valterio Zauerio pranešimą apie Austrijos profesinių sąjungų veiklą ir bendradarbiavimą. Diskusijose ir darbo grupėse buvo bandoma sukurti tolimesnio Lietuvos profesinių sąjungų bendradarbiavimo modelį.

Lietuvos profesinės sąjungos siekia svarbiausio tikslo – tarnauti Lietuvos žmonėms, atstovauti darbuotojų interesams, stiprinti savo pozicijas santykiuose su valdžios institucijomis ir darbdaviais, siekti geresnio visų žmonių gyvenimo Lietuvoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija