Atnaujintas 2007 vasario 21 d.
Nr.14
(1511)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Raudonligės simptomai

Petras KATINAS

Žiniasklaida, be kandidatų į Savivaldybių tarybas skelbiamų paistalų, gavo naujo peno. Pasipylė komentarai dėl sovietinių liaudies dailininkų, skulptorių leninų, stalinų, keturių komunarų bei kitų komunistinės okupacijos šmėklų ir stovylų, esančių Grūto parke, apmokestinimo. Sovietiniais metais už tas skulptūras gavę „LTSR“ nusipelniusių meno ir kultūros veikėjų, profesorių vardus, puikias dirbtuves prestižiniuose sostinės ir kitų miestų vietose, solidžius honorarus, dabar reikalauja gana solidžių kompensacijų už visokių mašų melnik, pavadintų Maryte Melnikaite, bei panašių monstrų statulų demonstravimą Grūto parke. Tuo reikalu užsiėmė, pasiskelbę autorinių teisių gynėjais, Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra LATGA-A, o ypač šiai agentūrai atstovaujantis teisės daktaras Jonas Liniauskas. Jis metė pirštinę Grūto parko įkūrėjui, irgi gana prieštaringai vertinamam verslininkui, buvusiam kolchozo pirmininkui Viliumui Malinauskui, reikalaudamas, kad tas sumokėtų leninų, stalinų ir kitų „meninių“ skulptūrų autoriams nemažus pinigus. Ir ne tik už šiuos „meno kūrinius“. Reikalaujama mokėti ir už partiją bei Stalino saulę šlovinančias daineles, kurios skamba Grūto parke esančioje kavinėje. Tokias kaip „ačiū Stalinui už saulę“, „vade mylimas, brangus“ ar „susiūbavo, sužydėjo visas kraštas raudonai“ bei panašius „šedevrus“. V.Malinauskas per visas žiniasklaidas pareiškė, kad jokiu būdu nenusileisiąs ir bylinėsiąsis su teisės daktaro J.Liniausko agentūra. Tai esą ne tik paprasto pasipinigavimo sumanymas. Nors LATGA-A’ai tai nesvetimas dalykas. Žiniasklaida praneša, kad per praėjusius metus vien iš restoranų tinklo surinkta 1,346 mln. litų, parduotuvių – 820 tūkst. litų. O iš viso autorinio atlyginimo pernai surinkta apie 12 milijonų litų. Autoriams (įvairiausių muzikėlių) paskirstyta 6,5 mln. litų. Kur dingsta likusieji milijonai, taip ir lieka neaišku. LATGA-A vadovai aiškina, kad agentūra labai daug pinigų išleidžia visuomenei informuoti, viešiesiems ryšiams ir t.t.

Bet tai tiktai viena medalio pusė. Kodėl pastaruoju metu įvairūs autorių teisių gynėjais apsiskelbę asmenys, kai kurie verslininkai, politikai taip ėmė reikšti nostalgiją sovietiniams stabams ir simboliams? „Tarybinė duona“, „tarybinės dešrelės“ – tokios nesąmonės vis dažniau skamba komercinių televizijų reklamose. O apie neva teisėtai priklausantį dar kažkokį papildomą atlyginimą sovietinių stabų kūrėjams ir kalbėti neverta. Juk partinės nomenklatūros jie ne kartą buvo pamaloninami ne tik „LTSR“ nusipelniusių meno ir kultūros veikėjų vardais, betgi tapdavo net vadinamosios sovietinės Aukščiausiosios Tarybos deputatais. O dar vieno Lenino, Dzeržinskio ar Kapsuko paminklų pastatymas buvo liaupsinamas kaip vos ne naujo skulptūros šedevro atsiradimas. Na, o nusipelniusių kultūros veikėjų vardai, kaip įprasta, pirmiausia buvo suteikiami tiems, kurie tą kultūrą griovė kiek beišmanydami. Prisiminkime tiktai Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus, okupacijos metais pavadinto istorijos muziejumi, direktorių, nepaprastai dogmatišką, užkietėjusį bolševiką J.Apuoką-Maksimavičių, vadovavusį muziejui 1946-1964 metais. Visose sovietinėse enciklopedijose minimą ne tik kaip vos ne nuo lopšio buvusį komunistu, prieškario „diktatūros“ laikais netgi kelis mėnesius cypėje pasėdėjusį, ilgus metus dirbusį LKP atstovybėje prie Kominterno Maskvoje. Šis bolševikas buvo pats uoliausias paminklų Kauno karo muziejaus sodelyje griovimo iniciatorius. Tuometiniams Kauno vadovams – LKP pirmajam sekretoriui Konstantinui Gabdankui ir Vykdomojo komiteto pirmininkui Josifui (kažkodėl vadintam Juozu) Maniušiui – neliko nieko kita, kaip paklusti draugo Apuoko reikalavimams. Šio veikėjo iniciatyva iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio buvo pašalinti ir sunaikinti Žuvusių už Lietuvos laisvę paminklas (1921), J.Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Maironio, pirmojo Lietuvos savanorio, žuvusio kovose su bolševikais, Povilo Lukšio, pirmojo Lietuvos karininko Antano Juozapavičiaus, Martyno Jankaus, Petro Vileišio, kariuomenės vado Silvestro Žukausko, Šiaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio, pagaliau Laisvės paminklai. Jeigu dar galima pateisinti vietinių kolaborantų įkarštį naikinant S.Žukausko, P.Lukšio ar A.Juozapavičiaus paminklus, tai kuo dėti Maironis, Kudirka, Basanavičius? Kolaborantai netgi išniekino Maironio amžinojo poilsio vietą prie Kauno Katedros. Maironio antkapis buvo pastatytas 1937 metais prie Kauno Arkikatedros fasado. Antkapio viduryje yra bronzinis poeto bareljefas, o žemiau buvo įrašas bronzinėmis raidėmis: A†A prel. Jonas Mačiulis-Maironis, didysis Lietuvos atgimimo dainius (1862-1932) „Kaip man gaila to balto senelio, /kurs užstojęs ant amžino kelio,/ jau nebkelsis ant balso varpų./ Ir ant kelių ainius pasodinęs, /nebepasakos bočius atminęs,/ nepratars iš šaltųjų kapų“. Šis Maironio posmas įrašytas vykdant jo testamentą. 1951 metais įrašas buvo pašalintas ir vietoje jo pritvirtinta balto marmuro plokštė su iškupiūruotu tekstu; jame nebeliko santrupos „A†A“ ir žodžių „didysis Lietuvos atgimimo dainius“.

Sunaikinus Lietuvos Respublikos paminklus Karo muziejaus sodelyje, imta statyti SSRS imperijos ideologiją atitinkančius; dar anksčiau prie Knygnešio paminklo ir į muziejaus aikštę vedančios galerijos sienos atsirado „Stalino saulės“ nešėjos S.Nėries kapas, sodelio šiaurinėje tvoroje įmūrytos urnos su keturių „komunarų“ palaikais, pastatyta V.Kapsuko skulptūra. Vietoj Nežinomo kareivio kapo – Dzeržinskio, o sodelio dalyje, prie pat muziejaus – SSRS JS (Josif Stalin) tipo tankas. Tai tik dalis okupacinių metų vandalizmo, kurį daugiausia vykdė vietiniai komunistai – kolaborantai, kai kurie iš jų „baltinami“ iki šiol. Labiausiai buvo naikinami Lietuvos nepriklausomybės metinių, žuvusių už nepriklausomybę savanorių, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, valstybės, visuomenės ir kultūros veikėjų paminklai, taip pat paveikslai, bent šiek tiek primenantys Lietuvos valstybingumą. Buvo griaunami didelės meninės vertės koplytstulpiai, koplyčios, kuklūs pakelių kryžiai, naikinamos kapinės, sandėliais verčiamos bažnyčios, niokojamos dvarų sodybos.

Visko, kas sunaikinta, nesuskaičiuosi. Iškiliausi Lietuvos žmonės buvo sunaikinti, mirė iš bado prie Laptevų jūros ar Magadane, o jų kaulai išbarstyti Sibiro platybėse. Ir štai septynioliktaisiais atkurtos nepriklausomybės metais sovietinių stabų kūrėjai ir jais besirūpinantys reikalauja kažkokių kompensacijų! O istoriniu kultūros paveldu besirūpinantys veikėjai iki šiol mūru stoja už tuos okupacijos simbolius. Tokias Lietuvos „kultūros“ paveldo sergėtojų pastangas šiomis dienomis labai gerai įvertino Maskvos radijo komentatorius. Tas Maskvos okupacinių simbolių gerbėjas minėjo, kad net Lietuvos Prezidentas, t.y. A.M.Brazauskas, priešinosi „nacionalistų“ užmojams nugriauti „socialistinio realizmo“ pagrindais ir metodais sukurtas skulptūras, tebestūksančias ant istorinio Vilniaus Žaliojo tilto. Šios okupacijos simbolių užtarėjų – daugiau negu reikia. Prisiminkime, su kokiu komjaunuolišku įkarščiu, tarsi kokia Maša Melnik, už sovietinių žvaigždžių išsaugojimą ant suremontuoto ir rekonstruoto tilto kovojo Kauno kultūros istorijos paveldo reikalus tvarkanti moteriškaitė. Galima priminti, kad tą tiltą 1941 metų birželį, paniškai bėgdami nuo vokiečių, susprogdino patys okupantai tuo metu, kai visas tiltas buvo tiesiog užkimštas Raudonosios armijos kareiviais ir gurguolėmis. Tiesa, tas Maskvos radijo propagandininkas dar pagyrė Lietuvą, kad Palangos centre tebestovi paminklas sovietų „kariams išvaduotojams“, ir niekas nesirengia jo iš ten iškelti, kaip ir „išvaduotojų“ kapinių. Ir ne tik tas komentatorius, bet ir pačio aukščiausio rango Kremliaus vadovai vos ne ekonominėmis sankcijomis grūmoja, jeigu iš Talino centro į kitą vietą bus perkelta bronzinė sovietinio „išvaduotojo“ statula.

Na, o jeigu jau dabartiniams Lietuvos vadovams ir sovietinio „paveldo“ sergėtojams taip brangus tas okupacinis šlamštas ant sostinės Žaliojo tilto, tai jau bent galėtų kur nors iš Vilniaus centro iškelti didžiulį „Stalino saulės“ nešėjo P.Cvirkos griozdą. Bet nevalia. Juk anas rašė, kad „mus visus priglaus motina Rusija“. Tuo tarpu iki šiol nesurandama pinigų pastatyti sostinėje paminklą „Tautiškos giesmės“ – Lietuvos himno autoriui, tautos laisvės šaukliui Vincui Kudirkai. Matyt, už tai, kad jis, skirtingai nuo P.Cvirkos, tuos glaudėjus iš motinos Rusijos išvadino „kruglodurovais“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija