Atnaujintas 2007 vasario 28 d.
Nr.16
(1513)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Dienos su šventais paveikslais

Janina SEMAŠKAITĖ

Prie Alfonso Lukšio suprojektuoto
paminklo žuvusiems partizanams Perlojoje

Alfonsas Lukšys
Viktoro KAMINSKO nuotraukos

(Tęsinys.
Pradžia Nr.1, 3, 5, 7, 10, 12, 14)

Svetinguose Alfonso Lukšio namuose

Susipažinkime su paminklo Perlojoje autoriumi Alfonsu Lukšiu, paklajokime po jo vaikystės dienas, pamatykime švento Kūčių vakaro kruviną tragediją.

1944-ųjų Kūčių vakarą Grinkavoje menininkas Alfonsas Lukšys įamžino paveiksle: dūmai ir ugnis juodą naktį dengia pastatų kontūrus ir smogikų figūras, kiekvienas potėpis drobėje slepia nujaučiamą nelaimę – daug metų vargo ir nežinios dėl ateities.

Ką nuveikė, kuo gyveno Alfonsas Lukšys ir kas jis yra šiandien, šitas malonus, gražaus veido vyriškis, svetingai atidaręs mums namų duris? Baigęs Lietuvos valstybinį dailės institutą 1968 metais ir įgijęs dailininko konstruktoriaus kvalifikaciją, jis sukūrė apie 80 meninio konstravimo projektų, su kūrybiniais darbais dalyvavo dvidešimt dvejose tarptautinėse parodose, buvo apdovanotas keturiais aukso, šešiais sidabro ir penkiais bronzos medaliais. Dirbdamas ENIMSS’e meninio konstravimo biure, parašė mokslinį darbą disertacijai ginti. 1989 metais jam suteiktas nusipelniusio pramonės darbuotojo vardas. Toks jo kūrybinio gyvenimo kraitis.

– Labiausiai džiaugiuosi pastatytu paminklu partizanams Perlojoje, kurį po akmenėlį surinkę iš laukų, laisvas dienas paaukoję, statėme drauge su vietos gyventojais. Vienas be jų, buvusių partizanų ryšininkų, darbo bei rėmėjų lėšų nebūčiau įstengęs to padaryti, – sako paminklo autorius.

Lietuviška saulutė–kryžius, galingas varpas ir kardas ilgai ilgai primins lietuviams laisvės kainą. Tikiu, kad tauta neužmirš savo karžygių, kad mums užteks ryžto ir jėgų pakilti iš naujo...

Alfonsas Lukšys gimė Perlojos kaime Varėnos valsčiuje. Jo tėvas Adomas Lukšys, taip pat gimęs ir augęs Perlojos kaime, dar per Pirmąjį pasaulinį karą išvyko į Ameriką uždarbiauti. Netrukus išvažiavo ir jo sužadėtinė Marija Baublytė.

– Amerikoje mano tėvai susituokė, ten gimė vyresnieji broliai ir sesuo – Juozas, Albinas ir Marytė. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, 1919 metais tėvai su mažais vaikais sugrįžo į Lietuvą. Čia šeima dar pagausėjo, – pasakoja Alfonsas Lukšys.

Lietuvoje Lukšiams gimė sūnus Vytautas (1924 m.), Alfonsas (1930 m.), Adolfas (1932 m.) ir pagrandukas Jonukas (1934 m.).

– Lenkijos pasienyje tėvai turėjo dešimt hektarų žemės, bet 1935 metais septynis hektarus iš mūsų atėmė lenkai. Tada, kad nebadautų šeima, visiems teko dirbti įvairiausius darbus, – prisimena Alfonsas Lukšys. – Su tėvu plukdėme Merkiu medžius. Buvo labai pavojinga, nes kai kuriose vietose, pačiame upės viduryje, ėjo niekuo nepažymėta siena su Lenkija, o lenkai, vos kiek pasukus į šoną, šaudydavo į mus be jokio įspėjimo. Kai vyriausias brolis Juozas pradėjo dirbti valdiškoje melioracijos tarnyboje, jis tapo didžiausia šeimos parama. Tėvas buvo išrinktas į Perlojos komitetą. Mūsų krašte gyventi niekada nebuvo ramu: nuolat užpuldinėjo lenkai, įvairiausias provokacijas rengė bolševikai, todėl jau vaikystėje teko išmokti atskirti savus nuo priešų, akimirksniu įvertinti, kas yra tave užkalbinęs žmogus.

Tik po ilgų negandos metų, pažvelgus į praeitį, galima taip ramiai pasakoti, kas gražaus ir tragiško būta. 1937 metais Lukšių šeima išvažiavo gyventi į Grinkavą.

– Atsimenu tarsi vakar būtų buvę: mus pasitiko gražus auksinis ruduo ir vietovę apsupę dideli seno dvaro medžiai. Sodybą juosė Verknės upė. Šalia – Gilužio ir Gilandžio ežerėliai. Čia aš pradėjau lankyti Tolkiškių pradžios mokyklą, įsikūrusią ant Vilkuokšnio ežero kranto. Čia prabėgo įspūdingiausi mano vaikystės metai. Brolis Vytautas jau mokėsi Alytaus progimnazijoje, vėliau įstojo į Trakų mokytojų seminariją. Atmenu, nemažai aplinkinių gyventojų kalbėjo lenkiškai, greit ir mes išmokome vietinių kalbą, nors namuose kalbėjome tik lietuviškai. Savaitgaliais ant seno piliakalnio rinkdavosi apylinkės jaunimas, skambėdavo muzika ir lietuviškos dainos. Tėvas ir brolis Vytautas grieždavo smuikais... Gražūs būdavo tie sekmadienių vakarai, – su nostalgija sako Alfonsas Lukšys ir priduria: – Gaila, linksmybės labai greit baigėsi. Paaugę broliai tapo šauliais, o kai 1939 metais lenkai vėl sudrumstė ramybę, broliai su šaulių pulku išėjo padėti kariuomenei. Mano tėvas buvo gabus kalboms: mokėjo rusų, anglų kalbas, susišnekėdavo vokiškai, mokėjo, suprato net lenkiškai ir žydiškai. Mes turėjome puikų radijo aparatą, ir tėvas kasdien išklausydavo daugelio radijo stočių žinias, puikiai orientavosi politikoje ir aiškino, kodėl Lietuvai nepalanki tarptautinė situacija. „Gero nelaukim“, – sakydavo susimąstęs. Tačiau kai mes, jaunesnieji vaikai, išgirdome žodį okupacija, vis tiek nesuvokėm realaus pavojaus, tik tėvai sunerimo.

Ėjo 1940-ieji metai. Vieškeliais pro mus į Vakarus kasdien traukė rusų kariuomenės daliniai. Žiūrėdavom į kareivius, žygiuojančius tolyn, tokius sunykusius, suvargusius, apžėlusius. Iš nuovargio pajuodę jų veidai kėlė gailestį, ilgi šautuvai su durtuvais – siaubą. Visi pašaliai buvo primėtyti paliktų ginklų ir šaudmenų. O vaikai pamiškėse, pakelėse rinko ginklus ir tempė namo. Nemažai ir mes jų prinešėm. Tik šovinių dar neturėjom. Pražygiavus kariuomenei, po mūsų bei aplinkinius kaimus ėmė slankioti žydeliai. Vaikštinėja, stebi, klausinėja, kas kur gyvena, ką parduoda. Vis dažniau jie ėmė slampinėti ir apie mūsų sodybą. Apžėlę, užsimaukšlinę kepures ant akių. Žmonės pastebėjo, kad po plačiais puspalčiais jie nešiojasi ginklą. Greitai paskui žydelius mūsų kaimą užgriuvo visokio plauko viršininkai. Lindo į tvartus, kamantinėjo, surašinėjo kiaules, galvijus, net vištas. Išmatavo, suskaičiavo sodo obelis ir pasakė, kiek privalėsim pristatyti pyliavos bei visokių gėrybių: grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir vaisių. Sklandė kalbos, kad iš žmonių bus atimta viskas. Kad nesurašytų ir neatimtų gyvulių, aš visą parą su galvijų banda slapsčiausi ganydamas ją aplinkiniuose miškuose. Saugojom, slėpėm gyvulius. Net vištas suvarėme į sukaltus gardus paežerėje.

Kupini baimės ir nerimo dėl gresiančios rusiškos komunistų tvarkos praėjo 1941-ieji. Suaugusieji pranašavo: „Komunistai pasmaugs Lietuvą“. Nieko džiugaus tikrai nesulaukėme. Nelaimės neaplenkė net ir tolimo mūsų kaimo. Sužinojome, kad išvežė mūsų pradžios mokyklos mokytojus. Iš Aukštadvario progimnazijos parbėgęs brolis Vytautas papasakojo apie komunistų žiaurumą, nekaltų žmonių suėmimus, tardymus. Net vaikams baigėsi nerūpestingi žaidimai, mes tapome žvalgais. Apie kiekvieno įtartino žmogaus pasirodymą kaimo kelyje skubėdavome pranešti tėvui, kuris beveik nesitraukė nuo radijo, klausydamas žinių iš viso pasaulio.

Prisimenu tą dieną, kai tėvas, išbėgęs iš namo, pranešė: „Prasidėjo karas!“ Mamytė persižegnojo ir pasakė: „Ačiū Dievui, mes likom. Okupantai nespėjo išvežti...“ Mamytė per anksti apsidžiaugė. Nelaimės dar laukė mūsų... Virš Aukštadvario kalvų pralėkė galybė lėktuvų su kryžiais.

Frontas praūžė Rytų link, ir tarytum viskas aprimo. Laukuose vėl dirbo žmonės, skubėjo sudoroti užaugintą derlių. Vos vienas kitas rusų kareivis užsukdavo į kaimą prašydamas pavalgyti ar duonos kelionei. Mamos pavalgydintas traukdavo toliau. Tačiau vienas, labai pavargęs, sergantis mažo ūgio kareivėlis pasiliko pas mus ir gyveno porą mėnesių. Mama laikėsi krikščioniškų tradicijų ir niekada neatsisakydavo padėti reikalingam globos. Brolis Vytautas jau buvo pramokęs rusų kalbos, tad su atsilikusiu nuo fronto kareiviu greit susikalbėjo ir susidraugavo. Tačiau vieną dieną tėvas, grįžęs iš Onuškio, pranešė negerą naujieną: už kareivio ruso slėpimą visai šeimai grėsė sušaudymas. Toks buvo okupacinės vokiečių vyriausybės įsakymas. Mama sudegino viską, kas buvo įtartina ar priminė esant rusų kareivį namuose. Paskui aprengė kareivėlį civiliniais drabužiais, suruošė nemažą maisto atsargą, o brolis jį palydėjo į mišką. Atsisveikindamas kareivėlis padėkojo už slaugą ir rūpestį, padovanojo broliui savo automatą. Ar pasiekė tas mažaūgis, už savo šautuvą ne ką didesnis kareivėlis saviškius ir namus, slapstydamasis, keliaudamas miškais, mes nesužinojome. Jis tik žadėjo mamai niekada neužmiršti mūsų šeimos, motinos gerumo, mūsų vandens ir duonos.

Į mokyklą atsiuntė naujus mokytojus, ir mes vėl pradėjome mokytis. Tik ramybės kaime jau nebuvo: kasdien vis baisesnių ir žiauresnių įvykių liudininkais tapome. Jau 1943 metų pradžioje kaimuose pasirodė raudonųjų partizanų gaujos. Pasakyti, kad jie plėšikavo, atimdavo iš žmonių maistą, gyvulius, būtų per maža. Jie naikino, žudė, šaudė niekuo nekaltus, labiau išsilavinusius, šviesesnius kaimo žmones.

Sunku visa tai prisiminti... Ankstyvą rytą raudonieji partizanai nužudė kaimynų Žydeckų motiną, paskui – tėvą, padegė namus ir palaukė, kol gaisras įsiliepsnos. Sudegino iki pamatų. Ir visa tai vyko vaikų akivaizdoje. Benamiais našlaičiais liko du broliai, mano klasės draugai. Vyresnysis Jonas buvo stiprus ir vikrus. Suakmenėjusiu žvilgsniu jis stebėjo tėvų žūtį. Be abejonės, širdyje prisiekė atkeršyti.

– Koks vaikų likimas? – pertraukiu ramų, vyrišką, žodžiais neišgražintą Alfonso Lukšio pasakojimą.

– Sudėtingas. Negailestingas gyvenimas jiems teko, kaip ir visai mūsų kartai, – sako Lukšys. – Liko našlaičiai, prisiglausdavo, slėpėsi tai pas vienus, tai pas kitus, bet nesiryžo palikti savo sudegintos sodybėlės. Mat liko tvartelis ir keli gyvulėliai. Vaikai dažnai nakvodavo tvartelyje kartu su karvute. O kai 1944 metais mus vėl okupavo rusai, tai pirmasis pas vaikus atskubėjo rusas milicininkas su stribu Rasachacku. Surinko dar likusį vaikų turtą, iš tvartelio išsivedė karvutę, liepė pakinkyti arklį ir patiems į vežimą sėstis. Karvutę pririšę prie vežimo, vaikus įtaisė vežimo gale, o patys susėdo priekyje. Arkliui pajudėjus, vyresnysis Jonukas spėjo sugriebti į vežimą įmestą kirvį, kurio stribas nepamatė, ir trenkė Rasachackui per galvą. Milicininkas atėmė iš Jono kirvį, tačiau per grumtynes nepastebėjo, kada jo paties ginklas atsidūrė bernioko rankose. Tada milicininkas, viską metęs, pabėgo. Nubėgantį jį dar spėjo Jonas apšaudyti. Vaikai pasislėpė pas partizanus. Partizanaudamas žuvo jaunesnysis brolis, o vyresnįjį, sunkiai sužeistą kautynėse, suėmė ir nuteisė 25 metus kalėti. Jis sugrįžo: pavargęs, netekęs sveikatos, tačiau jam nebuvo leista ramiai gyventi likusį laiką. Joną nužudė Karolavičius. Spėjama, jog tai buvo suplanuota žmogžudystė, kad tik neliktų liudininkų ir niekas nesužinotų apie kruviną raudonųjų partizanų veiklą Dzūkijos kaimuose. Deja, visa teisybė vis tiek iškyla iš praeities. Nekaltai pralieto kraujo neįmanoma paslėpti.

Alfonsui Lukšiui jau ėjo keturiolikti metai. Pernelyg skaudžiai ir ryškiai vaikinuko sąmonę palietė degančių sodybų gaisrai, sušaudytų aukų laidotuvės ir kaimo vyrų pasitarimai dar išlikusiose trobose. Ūkininkai ruošėsi gynybai nuo plėšikautojų, vienijosi į savigynos būrius supratę, kad lazdomis prieš ginkluotą smurtautoją neapsiginsi. Buvo surinkti ginklai, kuriuos vaikai sutempė iš visų pašalių. Vyrai svarstė, kokia šalis toji Rusija? Jos žmonės badavo, trūko duonos, o ginklams pinigų užteko. Gal todėl ir mėtėsi kalašnikovai ir vokiški automatai kareivių būriams pražygiavus. Į karo pabaigą visi vienodai sužvėrėjo: ir vokiečiai, ir rusai. Tik nekariaujančios Lietuvos nebuvo kam ginti.

Jau nuo 1942 metų rudens Onuškio, Valkininkų, Aukštadvario apylinkėse prasidėjo neregėti rusų partizanų plėšikavimai, nekaltų žmonių žudynės, prievartavimai. Ir vieni, ir kiti okupantai naudojosi Lietuvos ūkininkais: vieni plėšė reikalaudami nepakeliamų mokesčių, kiti šaudė ir degino namus. Nužudyti žmogų buvo lengviau nei priploti uodą. Kas naktį Dzūkijos padangę nušviesdavo padegtų sodybų gaisrai. Neaplenkė atėjūnai ir Lukšio namų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija