Atnaujintas 2007 vasario 28 d.
Nr.16
(1513)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Siekiame turėti „tiesos burną“

Viešai atsiliepiant į s. Nijolės Sadūnaitės atvirą laišką LR prezidentui Valdui Adamkui

Prisiminus Emilijos Pliaterytės ir Marcelės Kubiliūtės žygdarbius, stebina ir šių dienų Lietuvos moterų drąsa ir ryžtas. Antai s. Nijolė Sadūnaitė, anksčiau nedrebėjusi prieš kagėbistus, ir šią Vasario 16-ąją nepabūgo „kurmių“ iš rezervistinio „Valstybės saugumo departamento ir kitų teisinių institucijų vadovybės“, nutekinusių „informaciją vainauskinei žiniasklaidai jų bendrai sumąstytiems tikslams pasiekti“ („XXI amžius“, 2007 02 23. „Atviras laiškas valstybės prezidentui Valdui Adamkui“).

Parlamentarė Rasa Juknevičienė išdrįso pareikšti, kad esminis klausimas kandidatui į VSD vadovo postą bus perdavimas pažymų, kurias atsisakė Seimo komitetui pateikti dabartinis jo vadovas, jog VSD vadovybėje neturės likti susikompromitavusių pareigūnų, kurių suteptas munduras yra plaunamas „Gazprom“ pinigais. Parlamentarės ketinimas „grąžinti į VSD padorumą“, matyt, sukėlė „Respublikos“ pašaipą – ar ne taip reikia suprasti R.Juknevičienės kūno visišką apnuoginimą karikatūroje, išspausdintoje šiame laikraštyje vasario 13 dieną? Tačiau parlamentarei pritariančių ar bent ją užstojančių įtakingų džentelmenų kol kas lyg ir trūksta. Į akis krenta „didžiosios“ žiniasklaidos-purvasklaidos ir „nepakeičiamų“ saugumiečių veiksmų bendras strategas. O juk nebijotume nei nupirktos žiniasklaidos, nei savivaliaujančių saugumiečių, jei turėtume nepriklausomus ir sąžiningus teisėjus.

Neseniai įžengėme į 90-uosius Nepriklausomos Pirmosios Lietuvos Respublikos paskelbimo metus, o netrukus prasidės 17-ieji Antrosios Lietuvos Respublikos metai. Tauta laisvę iškovojo taikiomis priemonėmis ir, savo kraujo nepagailėjusi bei Viešpačiui padedant, nutraukė slogią, pusamžį trukusią sovietų okupaciją. Laisvasis pasaulis iki šiol už įvykdytus nusikaltimus sovietų neteisė ir nepasmerkė, nors būtent Sovietų Sąjunga buvo XX a. didžiausių žmonių aukų skaičiaus pareikalavusio tautų genocido vykdytoja. Kare sutriuškintą fašistinę Vokietiją ir jos vadovus už žydų tautos genocidą ir karo nusikaltimus Niurnberge teisė ir pasmerkė karą laimėjusių valstybių organizuotas teismas. Jį laimino šių valstybių komunistų ir „liberalų“ iniciatyva jau pradėta kurti veidmainiška Jungtinių Tautų Organizacija. Nenuostabu, kad šis „teismas“ neginčijamam fašizmo pasmerkimui teisėjų togomis tada apvilko kitus, daug daugiau kraujo pareikalavusius, bet į teismą nepatrauktus genocido vykdytojus. Todėl nė kiek nestebina tai, kad Jungtinės Tautos niekada nerėmė genocidą patyrusių pavergtų tautų siekio atgauti laisvę, nereagavo į JTO įteiktą kreipimąsi, tūkstančių lietuvių parašais paliudytą, apie sovietinio režimo persekiojimą už religinius įsitikinimus, o dabar sudaro sąlygas V.Putino Rusijai nebaudžiamai baigti naikinti čečėnus, nuodyti ir šaudyti pagarsėjusius kovotojus už laisvę ir tiesą.

Lietuvoje sovietinių okupantų kolaborantai teisiamųjų suolo taip pat išvengė. Gal todėl dabar, prieš prasidedant 17-iesiems Antrosios Lietuvos Respublikos atkūrimo metams, žymi kovotoja už Lietuvos laisvę s. N.Sadūnaitė, sveikindama mūsų Prezidentą Vasario 16-osios proga, su tik jai būdingu tiesumu (kurį ir Prezidentas yra asmeniškai patyręs) prašo viešai pasisakyti jos keliamais klausimais, konstatuodama: „Šiandien jau nekalbame apie Lietuvai nusikaltusiųjų apdovanojimus valstybės ordinais ir medaliais“; „Jau visi aiškiai matome: KGB, kaip organizuota visuma, kaip slaptas valstybės ir visuomenės valdymo būdas, išliko ir kelia vis didesnį pavojų Lietuvai, jos žmonių ateičiai“; „Jūsų viešas įsipareigojimas sutvarkyti Lietuvos teisę yra nepakeliamai sunkus. Sovietijos paveldas teisėje kaip ta hidra“ (čia norėtume paprieštarauti: Jums, Nijole, ar kitai ryžtingai asmenybei nebūtų per sunkus!).

Lyg ir nebepriklausome melo imperijai. Tačiau, su melu kovoti iki šiol nepradėję, apie teisinę valstybę nesvajokime: jos nebus. Melo pagarbinimo ir tikrųjų melagių „atjautos“ atvejį (kuris, nepamirškime, visada yra teisingai paliudijusiojo paniekinimas!) liudija, pavyzdžiui, 2006 m. balandžio 6 d. skandalingas trijų teisėjų, Virgilijaus Valančiaus, Romano Klišausko, Viginto Višinskio, liudijimas Prezidentui, neabejotinai nukreiptas prieš Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių. Šmeižtams nepasitvirtinus, netiesą paliudijusieji ne tik į balą nepuolė, bet kiekvienas liko stovėti ant gana aukšto savo pjedestalo, atsakingiausiems visų valdžių pareigūnams pritariančiai linksint. (Kokioje padėtyje liko jų nusižiūrėta auka? Gal šis klausimas neetiškas, gal pažeidžia trijų teisėjų teises? Ar ne todėl atsakingieji pareigūnai šmeižikų aukos neatjaučia?) Trys paminėti teisėjai tuo pačiu ne tik išsaugojo galimybę eiti svarbias teisėjo pareigas, bet netiesos sakymą gali net padauginti: kitus teisėjus bei Teisėjų tarybą ir toliau netrukdomai „strateguoti“. Jų aukos padėtis – nepavydėtina. V.Greičiui lieka tik vienas dar sovietų nurodytas kelias: „persiauklėti ir pritapti prie kolektyvo“ (tiksliau, prie galbūt neįveikiamo klano). Bet juk tai faktiškas grįžimas į blogio imperijoje buvusią teisėsaugos padėtį! Negi valdžios viršūnėms tai nerūpi?

Ar mūsų tautiečiai gali bent pasvajoti apie „Tiesos burną“, kurią melagiams išaiškinti turėjo senovės romėnai? Esą jeigu į ją įkišdavo ranką melagis, be skaudžių pasekmių neištraukdavo. Jei tokią „burną“ pernai būtų turėjęs mūsų Prezidentas, skandalas nebūtų įvykęs. (O gal jam tokios „burnos“ net nereikėjo – būtent jam visi liudijimai bei įrodymai buvo pateikti?)

Kas demokratinėje Lietuvos Respublikoje yra Tiesos garantas? Negi ne Lietuvos Prezidentas, kurio vieną ar kitą parinktą kandidatą į teisėjus tvirtina Seimas?! Jau greitai sueis metai, kai šis skandalas drebino Lietuvą, o Prezidentas dar neprabilo. Tačiau mes Tiesos siekiame ir vis dar jos tebelaukiame… Sąmoningi piliečiai pernai ištisus metus nerimo, piketavo, nesulaukdami jokio logiškai šį skandalą užbaigiančio ryžtingo veiksmo. „Smerktinas ir viešas melas, ir melas teismų sprendimuose“ – toks reikalavimas buvo tame plakate, kurį laikė piketų dalyvė s. N.Sadūnaitė. Esame įsitikinę – jei paties Prezidento liks užmirštas melas, tai nebus veiksminga ir kova už teisingus teismų sprendimus.

Antra Vincė KAROSIENĖ,

Algimantas ZOLUBAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija