Atnaujintas 2007 kovo 2 d.
Nr.17
(1514)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Apie vieną nesektiną pavyzdį

Neseniai per „Marijos radiją“ girdėjau keistą raginimą: „Neskaitykite „XXI amžiaus“, nes aš jo jau neskaitysiu“. Kas gi taip ragino? Ogi kunigas S.K. Ragino labai emocingai, pasipiktinęs, suirzęs. Mat jam labai nepatiko, kad „XXI amžius“ atseit „teisina“ 1926 metų gruodžio perversmą. Kun. S.K. puolė aiškinti, kad Smetona persekiojo katalikus, ateitininkus, taigi buvo labai blogas žmogus. Tik neaišku, kodėl kun. S.K., taip koneveikdamas „XXI amžių“, net nesiteikė paminėti, kad straipsnyje autorius P.Katinas parašė, tiesa, gal ir ne visai pakankamai, ir apie Smetonos režimo puolimą prieš krikščionis demokratus ir katalikus.

Puldamas „Smetonos režimą“, kun. S.K. nepaminėjo, kad perversmui pritarė ir kartu rengėsi krikščionys demokratai bei kiti katalikai. Tad perversmas nebuvo vien tik Smetonos „išmislas“. Tiesa, gal ir pateisinamas būtų kun. S.K. kišimasis į politiką, jeigu, pavyzdžiui, jis aktyviai diskutuotų apie šiuolaikinių politikų moralę, apie tautos apvogimą ir nuskurdinimą, apie vešintį dviveidiškumą. Kodėl jis, taip apraudodamas vos ne prieš 100 metų buvusį Smetonos „kraugeriškumą“, visiškai nesidomi apverktina tautos padėtimi, kai gerai gyvena tik buvę komunistai (su retomis išimtimis), o už nepriklausomybę padėję galvas ar ilgus nelaisvės metus kalėję patriotai kenčia nepriteklius?

Aišku, aš nesiūlau tuo pačiu atsakyti ir „Marijos radijui“, ragindamas neklausyti jo. Tai būtų didžiulis krikščionybės moralės normų atmetimas. Duok Dieve, ir jums, katalikiško laikraščio redakcijai, susilaikyti nuo tokios pagundos.

Kitas dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį, yra tai, kad kun. S.K., būdamas poetas, imasi visai ne savo temos – politinės - istorinės. Bet apie jo poeziją girdžiu nelabai gerų atsiliepimų. Kunigas rašo tokią „modernistinę“ poeziją, kurios niekas nesupranta ir kuri niekam nereikalinga, ji niekam neįkvepia, juo labiau gražioms idėjoms. Jo poezija nepriimtina ne tik katalikui, bet ir bet kuriam Lietuvos žmogui. Kiek teko patirti, S.K. poezijos neskaito nei kunigai, nei pasauliečiai, tarp jų ir žymūs poetai, suprantantys poezijos meną. Jo poezija tegali sukelti tik šleikštulį. Ir štai toks žmogus, nesugebantis patraukti skaitytojo į savo pusę savo „versle“, t.y. poezijoje, imasi vertinti specialisto parašytą politinį komentarą, beveik prieš 100 metų vykusius politinius įvykius. Argi jo nemėgstamas P.Katinas imasi nagrinėti, pavyzdžiui, S.K. poeziją? Argi P.Katinas (ar kitas autorius) lenda ne į savo daržą? Tarp kita ko, pastebėjau, kad P.Katinas rašo ir kultūrinėmis temomis, ir rašo labai profesionaliai. Gaila, kad, kiek prisimenu, „XXI amžius“ palankiai pristatė keistąją S.K. poeziją. O juk ji tikrai nebuvo to verta.

Ir dar. Kodėl per „Marijos radiją“ pasigirdo toks kunigo raginimas? Ką tai reiškia? Smerkimo troškulį? O gal inkvizicijos laikus? Argi katalikiškas radijas neturėtų paremti vienintelį katalikišką laikraštį? Gal vertėtų pasikviesti redaktorių ir kitus redakcijos narius prie apskrito stalo? Gal tada ir tas radijas taptų įdomesnis. Manau, „Marijos radijas“, pareikšdamas ne tik tokias kritines pastabas, bet dar ir paskelbdamas „boikotą“ laikraščiui, turėjo būtinai pasikviesti ir laikraščio redaktorių, kad jis bent minimaliai atsakytų į užsipuolimus. Ne veltui, kiek žinau, po pradinio susižavėjimo šiuo radiju dabar beveik nesurandu žmonių, jo besiklausančių.

P.S. Etiniais sumetimais neminiu „XXI amžių“ užsipuolusio kunigo pavardės. Argi bus labai etiška, jeigu mes puldinėsime vienas kitą? Įsivaizduoju, gal tas kunigas svaidosi žodžiais savo parapijoje: per pamokslus keikia žmones, pavardėmis nurodydamas, kuo kas nusikalto Dievui ir Bažnyčiai, o gal ir jam pačiam. Tikrai apmaudu!

Kazys Paulauskas,
„XXI amžiaus“ skaitytojas
(nenuolatinis, bet jį gerbiantis)

Redakcijos prierašas. Ilgai svarstėme, ar publikuoti šį aštrų ir kandų skaitytojo laišką. Iš pradžių net nepatikėjome – gal įvyko kokia nors klaida, gal buvo kalbama kito radijo bangomis. Kadangi apie kun. S.K. pasisakymą per „Marijos radiją“ sulaukėme ir daugiau atsiliepimų, nepritariančių jam, nusprendėme su juo supažindinti ir kitus „XXI amžiaus“ skaitytojus. 1926 metų gruodžio perversmas vertinamas dviprasmiškai. Be abejo, jis buvo priverstinis, nes susidarė tam tikros politinės aplinkybės. Jau tada buvo kilusi grėsmė „savanoriškai“ patekti į Tarybų Sąjungos sudėtį. Todėl, mūsų supratimu, karininkai bei tautininkai ir krikščionys demokratai ėmėsi priemonių sulaikyti galimą valstybės ėjimą „kairėn“, t.y. stalinistinės Rusijos link. Po kelerių nepriklausomybės metų vėl ją prarasti mums būtų kainavę labai daug aukų. Aišku, tuometinei komunistinei Rusijai perversmas labai nepatiko, dar labiau nepatiko pogrindyje lindėjusiems Lietuvos komunistams (tarp kurių, beje, lietuvių buvo labai mažai), prezidento A.Smetonos valdymą vadinusiems diktatūra ir pan. (Europoje, Lietuvos kaimynystėje, tuo metu tokių „diktatūrų“ buvo gana daug.) Kitas dalykas, netrukus po perversmo (kuris tuometinėje Lietuvoje įvyko be kraujo praliejimo ir be visuomenės sutrikimo, netgi jai pritariant) tautininkai apgavo jiems talkinusius krikščionis demokratus, ir krikščioniškoji ideologija buvo pradėta ignoruoti ar net buvo atmetama. Nors prezidentas A.Smetona visada pabrėždavo savo ištikimybę katalikiškoms tradicijoms. Apie politinę padėtį po perversmo „XXI amžius“ yra rašęs ne kartą, tad kritikuotinas P.Katino straipsnis to klausimo nelietė, juo labiau tai ir nebuvo jo tema. Beje, mūsų žiniomis, pasirodžius šiam P.Katino straipsniui, jis sukėlė susidomėjimą net ir „kairiuosiuose“ (komunistiniuose) sluoksniuose, kurių nuomone, pirmąkart buvo gana tiksliai išvardytos prielaidos perversmui. Ką gi, kunigas turi teisę pasakyti savo nuomonę apie kokį nors rašinį katalikiškoje spaudoje, tik nelabai tinka kalbėti „už akių“. Be to, kiekvienas viską vertina pagal savo intelekto ir supratimo lygį, taip pat ir pagal savo patirtį.

Kai dėl mūsų santykių su „Marijos radiju“, turime pasakyti, kad jie yra (arba bent iki šiol buvo) neblogi. Mes nuolat reklamuojame „Marijos radiją“, savo skelbimuose primename skaitytojams klausytis jo. Iš pradžių buvo tartasi, kad skelbsime radijo programą, bet po kelių programų atsiuntimų daugiau jų nesulaukėme (nors skaitytojai ir teiraudavosi). Vieną kartą redaktorius ir dar vienas laikraščio darbuotojas buvo pakviesti į apskritąjį stalą. Buvo žadėtas ir kitas susitikimas, net sutartas konkretus laikas, tačiau viskas netikėtai buvo atšaukta, ir po to jau laukiame beveik metus. Aišku, mes negalime nurodinėti radijo redakcijai ar direktoriui, kaip jie turi elgtis, tai jau jų valia. Be abejo, norėtųsi, kad panašiais atvejais, kai kalbama apie katalikiškos krypties „XXI amžių“, būtų elgiamasi krikščioniškai: diskusijai būtina pakviesti ir atstovus tų, apie kuriuos kalbama, šiuo atveju, „XXI amžiaus“ atstovus. Tada diskusija būtų vaisingesnė, nebūtų mėtoma „į vienerius vartus“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija