| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Tikras kaimiško vienkiemio gyvenimas Gintarė MARTINAITIENĖ
Rimaldas Vikšraitis fotomenininkas, apie kurį vieningos nuomonės nėra. Vieni sako, jog tai, ką fotografijose parodo R.Vikšraitis, net nėra menas, kiti piktinasi, jog taip atskleidžiama skaudi kaimo buitis, treti jo darbus vertina itin aukštai. Bet kuriuo atveju jis yra vienintelis Lietuvos fotomenininkas, kuris nesibaido socialinių temų ir parodo žlungančios kaimo visuomenės gyvenimą. Prieš kurį laiką Kudirkos Naumiesčio kultūros centre ir Šakiuose vyko R.Vikšraičio fotografijų parodos Vienkiemio godos atidarymas bei fotoalbumo pristatymas. Parodoje dalyvavo žymus fotografas Aleksandras Macijauskas, fotografijos istorikė bei kritikė Margarita Matulytė, vyriausiasis Nemuno redaktorius Viktoras Rudžianskas ir daugelis kitų. Tiesa, žadėtas Algimanto Maceinos filmas Šalia jūsų nebuvo parodytas, nes pats Rimaldas nusprendė, kad jame per daug nuogumo. Be to, fotomenininkas buvo nusivylęs, kad į parodą neatvyko kritikas Skirmantas Valiulis. O ir parodoje eksponuojami darbai nebuvo tie, kuriuose vaizduojami nuogi žmonės, aktai ir panašios detalės. Keičiasi žmonių požiūris Nors R.Vikšraitis kilęs iš Šakių rajono ir čia dabar gyvena, tačiau menininkas kur kas geriau žinomas kituose Lietuvos miestuose ir užsienyje. Ne viena jo paroda buvo surengta Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, taip pat užsienyje: Maskvoje, Taline, Berlyne, net Jungtinėse Valstijose. Šakiuose jo darbai buvo eksponuojami tik vieną kartą 1998 metais ir visai neseniai, 2007-aisiais. Kaip galima nuspėti, 1998 metais didelio susidomėjimo menininko darbai nesulaukė. Apskritai R.Vikšraičio kelias į kalno viršūnę, kurioje jis yra dabar, buvo be galo sunkus ir ilgas. Jis sulaukė ne vieno paniekos žodžio, nepagrįstos kritikos ir patyrė nemažai skausmo. Atrodo, dabar jį pradeda vertinti ir tie, kurie kažkada niekino. Tačiau tik dabar... Mažai šakiečių žino, kad dar 1997 metais R.Vikšraičiui buvo suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotografo menininko garbės vardas, o parodose jis dalyvauja nuo 1979 metų. Tačiau tai, kad į parodą gimtajame Kudirkos Naumiestyje rinkosi dvasininkai, meno, valdžios atstovai, žinomi žmonės ir pažįstami, galbūt parodo, kad visuomenės požiūris į Rimaldo fotografijas keičiasi. Šakių rajono Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė teigė, jog Rimaldo menas nuo senų laikų yra išskirtinis ir keliantis diskusijų. Žvelgdami į jo fotografijas turime mąstyti, mano vedėja. Tikras kaimiško vienkiemio gyvenimas Prieš ketverius metus, važiuodamas dviračiu rudenėjančiu kaimo vieškeliu, vidury laukų pamačiau senutes, karučiu sunkiai tempiančias daržo gėrybes, apgriuvusių fermų fone. Mane taip pakerėjo šis vaizdelis, kad nusprendžiau aplankyti dar išlikusius vienkiemius ir įamžinti jų gyvenimus, savo pasirinkimą taip aiškina menininkas. Kudirkos Naumiestyje gyvenantis Rimaldas prisimena kaimo žmones, kurie dar taip neseniai prieš saulėtekį sueidavo, kad už varganus litus parduotų pieną surinkėjams ir taip paremtų savo vaikus ir vaikaičius, sunkiai besiverčiančius mieste. Menininkas pastebi, kad dabar, Europos Sąjungos laikais, tokių rytmetinių kaimo suėjimų mažėja. Juos keičia modernūs pieno surinkimo punktai, o tai reiškia, kad nyksta lietuviška kaimo dvasia... Pravėręs vienkiemio vartelius tarp ančių ir žąsų pamatai besipliuškenančius vaikus, kurie, mėgaudamiesi vandens malonumais, dar nepajuto kaimo kryžkelių rūpesčių. Tolumoje galima išvysti neįgalų žmogų, ratukuose kertantį malkas. Tik priėjęs arčiau, regi išdidžiai spindintį veidą ir tikėjimą ateitimi. Medžių paunksmėje, traukdamas pypkę, šeimos galva taiso dviratį, o apspitę vaikai, tarsi varniukai, laukia pietums sriubos. Visą šią idilę kartais paįvairina užklydusio kaimyno dainuškos, kurios vis pasikartoja pasodinus bulves ar papjovus kiaulę. Bekonėlio akivaizdoje vyksta tokios orgijos, apie kurias galima tik pasvajoti..., mintimis dalijasi R.Vikšraitis. Kudirkos Naumiesčio menininkas teigia, kad jo herojai pilki, kasdieniški ir vargstantys, bet nesiskundžiantys likimu, tik tyliai laukiantys. Fotomenininkas retoriškai klausia: Kas pasakys, ar išliks mūsų vienkiemiai? Ar sugebės išbristi mūsų vaikai iš lietuviško kaimo balos? R.Vikšraičiui rūpi, kas Naumiesčio žmonių laukia po metų ar dvejų, nes jaunoji karta auklėjama ne itin tinkamais gyvenimo pavyzdžiais. Aš tik noriu, kad visi pamatytų tikrą kaimiško vienkiemio gyvenimą, tikina menininkas. Drąsus, talentingas ir laimingas fotomenininkas Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus mano, kad R.Vikšraitis niekada nepateks į Lietuvos vardą pasaulyje garsinančių menininkų sąrašą, tačiau jis įsitikinęs, kad fotografo kūryba labiausiai verta apdovanojimo LT tapatybė. Vikšraitis nesvarsto, kaip atrodysime pasauliui, jis gyvena savo kaime ir nenusigręžia nuo jo, atvirkščiai pasineria į pačią kloakos tirštumą, teigia A.Sutkus. Kaip sakė M.Matulytė, niekas negali paneigti, kad R.Vikšraičio darbai talentingi, aštrūs ir prasmingi. Kaip profesionalė, juos vertinu labai aukštai, o jei kalbėčiau apie asmeninį santykį jie mane labai jaudina ir sukrečia, atviravo kritikė. Po parodos atidarymo Kudirkos Naumiestyje vykusiame pokalbyje ji minėjo, kad Rimaldo fotografijos tai stiprus pranešimas apie skausmingą gyvenimą Lietuvai, pasauliui, žmonėms. Pasak kritikės, menas yra labai paveikus ir gali pakeisti pasaulį, nes detalės, kurios vaizduojamos šiose fotografijose, artimos ne tik kaimui, bet ir visai Lietuvai. Tai, kas atsitinka fotografijai, kai įvyksta akistata su žmogumi niekas pasakyti negali, įsitikinusi menotyrininkė. R.Vikšraitis drąsus žmogus, tačiau jei šalia tos drąsos nebūtų talento, jo menas virstų kiču, tvirtino M.Matulytė. Jo darbuose nėra jokio melo, dirbtinės estetikos, pozų. Per atvirą nuoširdumą, paprastumą jis išreiškia meilę jums, taip fotografijas vertino specialistė. Apskritai ne vienas parodos lankytojas pripažino, kad, be talento, jis yra ir geras aktorius, ir psichologas, ir labai laimingas žmogus. Rajono meras Juozas Bertašius aiškino: Jei nepavyksta rasti tos gyvenimo akimirkos, kurią nori užfiksuoti, tai jis sugeba oponentus įtikinti tai padaryti. Manau, tai ypač didelis sugebėjimas. Kyla klausimas, kodėl jis be galo laimingas? Ogi todėl, kad turi nuostabią žmoną ir vaikus, įsitikinęs A.Macijauskas. Tai, kad menininkas per fotografijas nori žmones supažindinti su gyvenimo realybe, galbūt taip bent iš dalies nori pakeisti pasaulį, tikino ne vienas parodos lankytojas. Bendruomenės atstovas Vidmantas Urbaitis prisiminė, kai prieš daugelį metų pats Rimaldas dalijo kvietimus į savo parodą ir, atsisėdęs ant laiptų, jaudinosi ir atsiprašinėjo, kad jo fotografijos tokios, kad apskritai pasaulis toks. Bet ar jis kaltas dėl to, kad fotografijose perteikia tai, kas vyksta iš tikrųjų? Geriausias tėvelis pasaulyje Nors parodos metu kalbėjo ne vienas gerai žinomas žmogus, tačiau visus sujaudino nuoširdūs, atviri, su jauduliu ir skausmu Rimaldo dukters Linos pasakyti žodžiai. Ji prisiminė, kad tėveliui pasiekti dabartinį tikslą buvo ypač sunku. Didelės įtakos turėjo įvairios replikos, pavydas, o galbūt nenoras suprasti, kad kaip be saulės, taip ir be gražių žodžių negali atsirasti joks pasaulio kūrinys. Galima tik stebėtis tėvelio drąsa, kad jis niekada nepabijojo ir nepasidavė. Dabar jį giria tie, kurie kažkada smerkė. Kodėl žmonės nepagalvoja, kaip jis jautėsi tuomet? teiravosi susirinkusiųjų jo duktė. Šioje parodoje naumiestiečiai įgauna kitokią dvasią, nes šie darbai daug brandesni. Kaip tik darbuose išaukštinamas darbštumas, natūralumas, energija. Juk tai ir parodo, kad tėveliui rūpi Lietuvos kaimas ir jame glūdinčios problemos. Galiausiai Lina pridūrė, kad Rimaldas pats geriausias tėvelis pasaulyje. Tuo tarpu menininko motina džiaugėsi, kad sūnui nors ir sunkiai, tačiau pavyko įgyvendinti savo tikslą būti fotomenininku. Kudirkos Naumiestis, Šakių rajonas
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |