Atnaujintas 2007 kovo 14 d.
Nr.20
(1517)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Vicemeras rašo knygasLaimingi, pažinę puikią mokytoją

„XXI amžiaus“ sausio 4 dienos numeryje perskaičiau žurnalisto Gedimino Griškevičiaus publikaciją „Aleksandros Šilgalytės rašto paminklai Palangai“. Skaitydama apie Lietuvai daug gero atnešusias šviesuoles mokytojas literates Aleksandrą Šilgalytę ir Eleną Gabulaitę, mintimis grįžau į savo vaikystę ir jaunystę Panevėžyje.

Mano tėveliai – Albina ir Bronius Adomaičiai buvo mokytojai, tad gerai pažinojo tas garbingas moteris. Tėvelis kurį laiką dirbo toje pačioje mokykloje su A.Šilgalyte ir labai gražiai apie ją atsiliepdavo. Aš jas irgi matydavau kartu – kine, teatre... Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, lietuvių kalbą ir literatūrą mums dėstė E.Gabulaitė. Tai buvo apie 1956 metus. Tėvai sužinoję džiaugėsi, kad turėsime gerą mokytoją. Ją mes labai mylėjome ir gerbėme. Visada buvo rami, kalbėdavo aukštaičių tarme, niekam nepataikavo, visus, net mus, mokinius, gerbė. Buvo puiki mūsų klasės auklėtoja. Per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas apie lietuvių rašytojus sužinodavome tai, ko nerašė to meto knygose. Mes laukdavome gimtosios kalbos pamokų, nes ji įdomiai dėstė. Man patikdavo vienas jos posakis... Kai mokytoją kas nors išvesdavo iš kantrybės, ji mus su kai kuo palygindavo.

Prisimenu, buvo žiema. Viena mergaitė atnešė auklėtojai baltų kiniškų rožių puokštę. Tas gėles jos tėtis išaugino kambaryje. Tais laikais tai buvo lyg stebuklas, nes nei turguje, nei parduotuvėje žiemą nebūdavo skintų gėlių. Mokytoja E.Gabulaitė nustebo ir maloniai apsidžiaugė, pamačiusi žiemą ant savo stalo baltas rožes. Ji sakė, kad „niekas nepatikės, jog žiemą klasėje ant stalo mirksta baltos rožės“. Kai tik mūsų auklėtoja išėjo iš klasės, vienas neklaužada čiupo gėles, nuplėšė žiedlapius ir numetė ant stalo. Mes negalėjome jo sulaikyti.

Sugrįžusi auklėtoja negalėjo patikėti tuo, kas nutiko. Pažiūrėjusi į nenaudėlį, ji pasakė, kad „tik bačkoje laikytas ir per skylę penėtas taip gali pasielgti“. Koks puikus palyginimas! Ji norėjo, kad mes būtume kuo daugiau išprusę, veždavosi į ekskursijas po mylimą Lietuvą – į Kauną, Vilnių, Anykščius. Anykščiuose buvome pas rašytoją B.Buivydaitę. Su mokiniais geroji gimtosios kalbos ir literatūros mokytoja E.Gabulaitė buvo pastačiusi spektaklį apie mokinių gyvenimą, kuriam scenarijų sukūrė rašytoja B.Buivydaitė.

Mes laimingi, kad teko pažinti tokią puikią mokytoją.

Liucija KUNDELIENĖ,
gydytoja

Vilnius

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija