Atnaujintas 2007 kovo 28 d.
Nr.24
(1521)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Tirono užmačios

Antanas MARČIULAITIS

Josifas Visarionovičius Džiugašvilis –
Stalinas, kūręs vieną
siaubingiausių pasaulyje tironijų

Patys baisiausi, labiausiai žmonijai nusikaltę amžiaus tironai – Stalinas ir Hitleris, nes jų nusikaltimų sąskaitoje – dešimtys milijonų žmonių gyvybių, tūkstančiai sugriautų miestų ir kaimų, negatyvūs moralės pokyčiai, masiniai kultūrinių, ekonominių, socialinių ir kitų vertybių sunaikinimai ir t.t. Apie vieną, patį garsiausią tironą, valdžiusį didžiulę imperiją trisdešimt metų – Staliną – vertėtų plačiau pakalbėti. Jam neprilygsta jokie neronai ar atilos. Jis nepasotinamu noru, klasta ir teroru siekė užvaldyti visą Europą, o po to ir pasaulį. Tai buvo žmogus su lapės viliokiškumu ir tigro plėšrumu.

Neramumai Rusijoje suviliojo jaunuolį, ir jis, pasitraukęs su bendraminčiais į kalnus, ėmė siautėti, plėšikauti. Tai buvo jo pirmieji žingsniai rengiantis revoliucinėms kovoms. Vienas didžiausių Josifo Visarionovičiaus Džiugašvilio „žygdarbių“ buvo banko Tbilisyje apiplėšimas vidury dienos. Štai kaip šį įvykį aprašo buvęs aukštas SSRS karininkas, Vyriausiosios žvalgybos Ženevoje rezidentas Viktoras Suvorovas (tikroji pavardė – Vladimiras Rezunas) savo knygoje „Paskutinė respublika“: „Stalinas – aukščiausios klasės neprilygstamas nusikaltėlis. Pradėjo draugas Stalinas nuo menkniekio – banko apiplėšimo Tifliso (Tbilisio – A.M.) mieste. Iždo apiplėšimas, įvykdytas genialiai vadovaujant draugui Kobai-Džiugašviliui, aprašytas visų šalių visuose kriminalistikos vadovėliuose… Apiplėšė meistriškai (tai reikia pripažinti) būsimasis pasaulio proletariato vadas, būsimasis visų laikų ir tautų genijus“.

Josifas sugebėjo ne tik plėšikauti ir maištauti, bet ir prisiplakti prie revoliucijos vado Lenino, tapti jo kovų bei represijų bendražygiu. Leninui susirgus, jis laikinai, bet kartu ir tvirtai paėmė valdžią į savo rankas. O Leninui mirus (1924 metais), Stalinas savo neribotą valdžią taip sustiprino, kad klusniems pavaldiniams ir visai liaudžiai nieko daugiau nebeliko, kaip nuolat linkčioti „jo didenybei“, visiems jo sprendimams besąlygiškai pritarti ir šiukštu nė menkiausiu žodeliu nepareikšti priešingos nuomonės.

Melo ir kiršinimo apogėjus

1941 m. birželio 22 d. dar nebaigusi karinių konfliktų su Anglija ir Prancūzija, hitlerinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Štai ką rašo V.Suvorovas kitoje savo trilogijos knygoje „Diena M“: „Reikia sukurti tokį savo įvaizdį, kad visi patikėtų: Sovietų Sąjunga visų bijo, Sovietų Sąjunga yra nekalta auka, Sovietų Sąjunga trokšta taikos. Jeigu Sovietų Sąjunga užiminėja svetimas teritorijas, jeigu sovietiniai čekistai sušaudo tūkstančius žmonių, tai daroma pažangos labui. Diplomatija turi dirbti taip, kad Stalinas pasirašytų sutartį su Hitleriu, bet visi Hitlerį laikytų agresoriumi ir grobiku, o Staliną – auka. Kad visi manytų, jog Stalinas esąs priverstas žengti tokį žingsnį ir kitos išeities neturįs“.

Trečioje knygoje „Ledlaužis“ tas pats autorius teigia: „Nemažai faktų patvirtina, kad Sovietų Sąjunga „Audros“ operaciją buvo numačiusi pradėti 1941 m. liepos 6-ąją“. Pasirodo, Hitleris dviem savaitėmis užbėgo už akių Stalinui, besirengiančiam „vaduoti“ Europą. Hitleris, pajutęs Stalino užmačias, nerado kitos išeities, kaip nutraukti gerus santykius ir „blyckrygu“ (žaibišku karu) palaužti Stalino galybę, užkirsti kelią jo pretenzijoms. Suprantama, Hitleriui teko sunki ir labai rizikinga užduotis – įsigijus priešų Vakaruose, įsirašyti į savo karinę sąskaitą dar vieną, patį pavojingiausią rytinį priešą, ką tik buvusį geriausiu draugu. Kito kelio jis nerado. Taip, Hitlerio pateisinti negalima. Jis jau prieš tai buvo spėjęs užgrobti nemažai Europos valstybių, ėmėsi agresyviai plėsti teritorinę Vokietijos erdvę. Betgi su Stalinu palaikė kuo puikiausius santykius. Ir Stalinas juo pasitikėjo. (...) Vien tas faktas, jog Sovietų Sąjunga su Stalino palaiminimu eksportavo milžiniškus kiekius grūdų į Vokietiją, nors tuo pat metu milijonai SSRS piliečių mirė iš bado, liudija Stalino ir Hitlerio bičiulystę bei pasitikėjimą vienas kitu.“

Visiems, o ypač istorikams, aišku, jog Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymas 1939 m. rugpjūčio 23 d. buvo ne kas kitas, kaip Stalino gudriai paspęsti žabangai Hitleriui. Pasirašyti bet kokią sutartį su Stalinu reiškė tą patį, kaip sudaryti sandėrį su pačiu velniu. Stalino politika buvo nukreipta viena linkme – į pasaulinę revoliuciją. O kad toks siekis neatrodytų turįs agresijos pobūdį, visomis tuometinės žiniasklaidos priemonėmis buvo skleidžiama dezinformacija, jog Europos tautos siekia taikos ir su viltimi laukia Raudonosios armijos pagalbos. Sovietų Sąjungos vadovybė, o ypač visų tautų „tėvas“ negali likti abejingi Europos proletariato norui sulaukti nesavanaudiškos paramos iš socialistinės šalies, nešančios vien gėrį, sotų gyvenimą ir socialistinį teisingumą.

Didysis valymas

1937-1938 metais Sovietų Sąjungoje vyko didysis valymas. Nematomoji šluota stropiai ir pedantiškai braukė iš pareigų aukštus pareigūnus, partijos sekretorius, generolus ir maršalus. Neaplenkė ir žemesnio rango darbuotojų už tai, kad kažką ne taip leptelėjo, neįvykdė partijos ir didžiojo Stalino užduočių… Visi privalėjo suprasti, kad „tėvas“ Stalinas nemėgsta juokauti ir nuolaidžiauti, kad jo įsakymai, net ir absurdiški, turi būti besąlygiškai vykdomi.

Stalinas slapta rengė planus masinei mobilizacijai, o juk mobilizacija – tai ir karo pradžia. Taigi jis rengėsi didžiuliam karui, kuris turėjo išjudinti visą Europą ir įžiebti pasaulinės revoliucijos gaisrą. O tam reikėjo labai daug ginklų, lėktuvų, laivų, tankų… Tam reikėjo daugybės kareivių. Tam reikėjo kaupti didžiules maisto atsargas. Žodžiu, reikėjo viską telkti vieninteliam tikslui – pasauliniam karui. Todėl viskas, ko labai daug reikėjo, rėmėsi į valstybės iždą ir turėjo iš jo sparčiai išsiurbti milijardines pinigų sumas ginkluotei, milijonams kareivių ir karininkų išlaikyti, civilinei sferai paliekant menką dalį.

Koncentracijos stovyklos buvo patikimiausia priemonė telkti fizinę ir intelektualinę darbo jėgą, drausminti ir marinti. Geriau nesumanysi: pigu, greita, patikima, na, ir karines paslaptis kur kas lengviau išlaikyti negu laisvėje. Koncentracijos stovyklas marksizmo ideologai suprato kaip vienintelę išeitį kovojant su priešais: lengviau nei kalėjimuose išsprendžiamas erdvės ir talpos klausimas, kalinių išlaikymas pigiau atsieina, nes jie savo darbais padengia mitybos, administracijos išlaikymo ir kitas išlaidas, o ir valstybei iš to didelė nauda. Todėl Stalinas aprobavo koncentracijos stovyklų sistemą ir jos neatsisakė iki pat mirties. Didysis prieškario valymas atplėšė nuo normalaus gyvenimo, nuo šeimų, pažemino, nuvertino milijonus žmonių.

Ginklai žvanga, vadas žvengia

Rengimasis karui vyko planingai. Jam vadovavo pats Stalinas. Pirmiausia reikėjo prigaminti tiek ginklų, tankų, lėktuvų, laivų, kad staigus smūgis būtų kuo efektyvesnis ir iškart parklupdytų Vokietiją, o paskui – ir kitas Europos valstybes. Beveik visa civilinė pramonė perorientuota į karinį režimą ir beveik viską gamino tik karo reikalams. Kaip grybai po lietaus dygo nauji lėktuvai, tankai… Tuoj prasidėjo slapta mobilizacija, nors jos slaptumas buvo lengvai pastebimas. Sovietijoje jau taip buvo įprasta, kad viskas turėjo vykti slapčiomis, nesireklamuojant, išskyrus pasigyrimus, kad tik socializmo šalyje gyvenimas puikus, kad tik čia laisvas žmogus gali laisvai kvėpuoti. Pradinis mobilizacijos skaičius siekė vieną milijoną žmonių, bet atrodė, kad jo nepakaks, tad šoktelėta iki penkių milijonų. Mobilizacija atitraukė pačius pajėgiausius ir darbščiausius žmones nuo žemės ūkio ir kitų veiklos sferų, todėl šalis tuoj pajuto baisią degradaciją, sutriko svarbių darbų ritmai, o iš paskos ėmė vilktis dar didesnio skurdo ir bado šmėkla. Sovietų Sąjunga, dar nepradėjusi karo, jau gyveno karo sąlygomis. Artėjo lemtinga diena – 1941-ųjų liepos 6-oji. Tą dieną turės prasidėti įspūdinga karo muzika: suriaumos tankai, sustaugs lėktuvai, užkvatos patrankos. Tai bus pasaulio istorijoje neregėtas ir negirdėtas, kupinas kraupiausių įspūdžių karo festivalis, kuriam niekas negalės likti abejingas. Tasai festivalis bus pavadintas Europos proletariato „išvadavimo“ akcija.

Bado mirtys dėl pasaulinės revoliucijos

Karas dar neprasidėjo, jam buvo tik rengiamasi, o kraupi bado šmėkla sovietiniame „rojuje“ jau siautėjo ir varė pirma laiko į kapus darbo liaudį. Tą pačią liaudį, kuri kovojo, liejo kraują už socializmą, už sotų gyvenimą, už socialinį teisingumą.

Bado priežastys aiškios. Ir jų buvo bene trys. Visų pirma badas atėjo kartu su sparčiu žemės ūkio sukolektyvinimu. Iš valstiečių atimta žemė, gyvuliai, padargai. Žemės ūkio gamyba iškart sutriko. Besikuriančių „kolchozų“ žemė ėmė dirvonuoti, užžėlė piktžolėmis, nes nebuvo kam jos dirbti. Ar galėjo entuziastingai dirbti jau ne sava tapusią žemę apiplėštas ir pažemintas, baudžiauninku paverstas valstietis?! O ir kolchozinio darbo įvertinimas buvo tragikomiškai žemas: kelios saujos dirsėtų rugių, pripelėjusių vikių ar kelios dešimtys kapeikų už darbadienį. Kaip buvo mokama už darbą, taip „kolchozninkas“ ir dirbo. Ir atvirkščiai: koks darbas, toks ir atlyginimas. Vyriausybė, kolektyvindama žemės ūkį, ėmėsi represinių priemonių prieš visus, kurie nenorėjo prarasti savo pragyvenimo šaltinio – žemės plotelio, karvutės, paršelio. Kas bandė spyriotis, buvo sunaikintas arba išgabentas į kalėjimą, koncentracijos stovyklą priverstiniams darbams. Vykdant masinę kolektyvizaciją, Sovietų Sąjungoje buvo sunaikinta daugiau žmonių negu per Pirmąjį pasaulinį karą visose kariavusiose valstybėse kartu paėmus.

Kita bado priežastis – milžiniškas Sovietų Sąjungoje išaugintų maistinių grūdų išgabenimas į Vokietiją. Ar ne kuriozas: Ukraina buvo laikoma pagrindiniu SSRS grūdų aruodu, o žmonės joje milijonais išmirė badu. Jeigu Stalinui būtų rūpėjusi savo šalies žmonių gerovė labiau negu bičiulystė su Hitleriu, gal jis būtų šiek tiek pristabdęs šitą antihumanišką akciją. Nejaugi „genialusis“ socialistinės imperijos vadas nesuprato, kad bado mirtimi atbaido pasaulio proletariatą ir atitolina pasaulinės revoliucijos galimybę? Tokia nevykusi sovietinio socializmo reprezentacija – tai tyčiojimasis iš savęs. Taigi milijonai žmonių išmirė, šalis pasibaisėtinai nuskurdo, o Stalinas liko teisus. Kaltę buvo galima lengvai suversti kitiems.

Trečioji visuotinio bado priežastis – mobilizacija, kuri ne tik atitraukė milijonus darbo rankų nuo žemės ūkio gamybos, bet ir beatodairiškai kaupė milžiniškas maisto atsargas, reikalingas armijai maitinti.

Vienašališkas ūkininkavimo planavimas, visokios direktyvos buvo kurpiamos Kremliuje Stalinui vadovaujant. Jų nesilaikyti būtų buvęs didžiausias nusikaltimas, netgi tėvynės išdavimas, baudžiamas kalėjimais, konclageriais ar mirtimi. Paprasti žmonės neprivalėjo nei mąstyti, nei siūlyti, nei svarstyti, o tuo labiau kritikuoti Kremliaus avigalvių. Jiems buvo palikta tik viena galimybė – vykdyti.

Kuo Stalinas labiausiai pasitikėjo?

Stalinas buvo paranojikas: jį kamavo įtarumo ir nepasitikėjimo kliedesiai, iškreipti tikrovės vaizdiniai. Būdavo, susikviečia CK biuro narius pasitarti, perveda visus tiriančiu žvilgsniu, paskui duria pirštu į vieną iš jų ir taria: „Jūsų, drauge, akys kažko neramiai laksto į šalis“. Ir to užtenka, kad šitas draugas rytoj jau nepasirodytų pasitarime: jį apdorojo arba ir visai sudorojo gerai išdresuoti Dzeržinskio vyrukai. Jie dirbo vikriai, vikriau už patyrusius skerdyklų darbuotojus.

Paskaitykime Aleksandro Solženicyno knygos „Pirmajame rate“ 145 puslapį: „Jis nepasitikėjo savo motina. Ir Dievu. Ir revoliucionieriais. Ir valstiečiais (kad jie sėtų neverčiami!). Ir darbininkais (kad jie dirbtų, nenustačius jiems normų!). Inžinieriais tuo labiau nepasitikėjo. Nepasitikėjo kareiviais ir generolais, kad jie kariautų be baudžiamųjų kuopų ir kardomųjų būrių. Nepasitikėjo savo artimaisiais. Nepasitikėjo žmonomis ir meilužėmis. Ir vaikais nepasitikėjo. Ir visada būdavo teisus!

Pasitikėjo jis tik vienu žmogumi – vieninteliu per visą savo gyvenimą, kupiną neklystamo nepatiklumo. Prieš visą pasaulį šis žmogus buvo toks ryžtingas, reikšdamas draugystę ir priešiškumą, taip staigiai išsisuko iš priešų ir ištiesė draugišką ranką. Tai buvo ne plepys, o veiklus žmogus.

Ir Stalinas juo patikėjo!

Tas žmogus – Adolfas Hitleris“.

Sakysite, neįtikėtina? Tada paklausykite, ką apie save kalbėjo pats Stalinas: „Aš niekuo nepasitikiu. Aš pats savimi nepasitikiu“ (Stalino bendražygio Nikitos Chruščiovo liudijimas. „Ogoniok“. 1989, Nr. 36, p. 17).

Susovietinta liaudis buvo mulkinama ir įtikinėjama, kad Stalinas karui visai nesirengė, todėl Hitlerio pirmieji smūgiai privertė skubiai trauktis atgal.

Atremti nelauktą ir staigų puolimą nebuvo įmanoma, nors kariuomenės ir ginklų vakariniame SSRS pasienyje buvo apsčiai, netgi daugiau negu reikėjo. Strateginės gynimosi parengties Stalinas nenumatė, nes buvo įsitikinęs, kad jos neprireiks ir viskas parengta tik Vokietijos puolimui. Karo pradžioje Raudonoji armija patyrė didžiulius nuostolius ir buvo priversta gėdingai pakrikti.

Tai kodėl SSRS laimėjo karą? Pirmiausia verta prisiminti, jog jos ginkluotė kiekiu gerokai viršijo Vokietijos ginkluotę.

Daug lėmė teritorijų dydžių ir gyventojų skaičiaus skirtumai Vokietijos nenaudai. Be to, SSRS armiją maistu, ginklais ir įvairiomis medžiagomis, ypač reikalingomis karo pramonei, stipriai rėmė JAV ir Anglija. Nemažai prie karo baigties SSRS naudai prisidėjo amerikiečių ir anglų karo aviacija, dienomis ir naktimis daužiusi strateginius Vokietijos miestus, paralyžiavusi karo pramonę.

Sovietų armija šventė pergalę. Maskvoje, Raudonojoje aikštėje, vyko milžiniškas paradas. Apie tūkstantis muzikantų pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais sutartinai trenkė karinius maršus. Žmonės glėbesčiavosi ir liejo džiaugsmo ašaras, mėtė gėles pražygiuojančioms išsipusčiusių karių kolonoms, laidė pergalės šūkius. Įspūdis buvo stulbinantis. Kažkas iš maršalų (berods B.Šapošnikovas) iškilmingai raportavo, raportą priėmė maršalas G.Žukovas. O kodėl ne Stalinas? Juk jis – pats vyriausias maršalas, jis – generalisimas! Jis rengė karą ir jam vadovavo! Jis – socialistinės valstybės nugalėtojos vadas!

Stalinas stovėjo šalia ir tylėjo. Ne, jis negalėjo nei raporto priimti, nei prakalbėti… Stalinas liūdėjo. Ne tik liūdėjo, bet ir širdo. O liūdėjo ir širdo didysis Stalinas štai dėl ko: iš viso didelio triukšmo išėjo šnipštas. Šitiek svajojo ir tikėjosi, stengėsi, dienomis ir naktimis nemiegojo, svarstė, planavo ir kitus ragino tą patį daryti, kad tik sėkmingai laimėtų karą, vedantį į išsvajotąją pasaulinę revoliuciją. Tai kas, kad karą laimėjo, bet užtat galutinio tikslo – užkariauti Europą ir praplėsti savo imperijos ribas – nepasiekė.

Keturių didžiųjų valstybių, Antrojo pasaulinio karo dalyvių, – SSRS, JAV, Anglijos ir Prancūzijos – jungtinis teismas Vokietijos mieste Niunberge nagrinėjo didžiausių karo nusikaltėlių bylą. Negailestingas buvo teismas dvidešimt keturiems didžiausiems nusikaltėliams. Jie buvo nuteisti mirties bausme pakariant. Ne sušaudant, ne užtroškinant nuodingų dujų kamerose, ne elektros kėdėse, o būtent pačia gėdingiausia bausme – virve ant kaklo. Pasmerktieji, kilpų smaugiami, krito į specialiai paruoštą gilią pragarmę, kad daugiau nebepakiltų naujam kariniam revanšui.

Dar kartą pacituosiu V.Suvorovą: „Kodėl jūs, ponai teisėjai, taip skubėjote pakarti Keitelį, Jodlį, bet neskubate karti Kuznecovo, Žukovo, Molotovo? Kodėl, ponai teisėjai, jūs paliekate galioti savo kaltinimus Vokietijai, bet neskubate kelti kaltinimų Sovietų Sąjungai?“ („Ledlaužis“, p. 334).

Jei maištingasis Koba-Stalinas jaunystėje išplėšė banką, tai po dvidešimties metų panūdo pakartoti savo „žygdarbį“ milijonus kartų didesniu mastu: apiplėšti visą Europą. Antrajam apiplėšimui rengėsi kur kas kruopščiau ir jau ne su dviem ar trimis jaunystės draugužiais ir ne su vienu paprastu ginklu rankoje, o su milijonais iki dantų ginkluotų kareivių ir karininkų, tūkstančiais tankų, patrankų, lėktuvų… Kokia ironija: didžiausias pasaulio plėšikas ir vėl išlindo iš nusikaltimų liūno sausas. O reikėjo pastatyti jį greta Keitelio, Jodlio ir kitų aršių fašistų.

Tikroji istorija falsifikatų nepripažįsta. Bet pajuokauti kartais mėgsta.

Filosofijos ir istorijos mokslų daktaro prof. Dmitrijaus Volkogonovo teigimu, jo „didenybė“ Josifas Visarionovičius Džiugašvilis-Stalinas savo darbo kabinete staiga krito ant grindų negyvas.

Sic transit gloria mundi (Taip praeina žemiškoji garbė).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija