Atnaujintas 2007 kovo 30 d.
Nr.25
(1522)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Ar sunku į kalėjimą uždaryti nekaltą žmogų?

Gintaras VISOCKAS

Generalinio prokuroro
pavaduotojas Gintaras
Jasaitis: „Nesutinku su tais,
kurie dabartinius įstatymus
laiko prastais“
Vilmos Žemaitytės nuotrauka

Advokatas Juozas Gaudutis:
„Teisėjams rūpi ne tik tiesa,
bet ir jų karjeros reikalai“
Autoriaus nuotrauka

Kuo demokratinė valstybė skiriasi nuo diktatoriaus valdomos šalies? Teisinėje valstybėje suimti žmogų galima tik tada, kai esama rimtų įrodymų, jog jis – kaltas. Teisinėje valstybėje įtariamasis uždaromas į areštinę tuo atveju, jei surinkta užtektinai faktų, kad jis pažeidė šalies įstatymus, arba esama rimtų įtarimų, jog jis gali slapstytis nuo teismo, daryti spaudimą liudininkams. O jeigu ilgainiui paaiškėjo, kad griežčiausia kardomoji priemonė (suėmimas) buvo taikyta nepagrįstai, tokiam įtariamajam valstybė kompensuoja patirtą moralinę ir materialinę žalą. Ar šiuo požiūriu Lietuvą galima laikyti demokratine, teisine šalimi?

Išteisinamųjų nuosprendžių neturėtų būti

Štai keletas iškalbingų faktų. Per 2006 metų pirmąjį pusmetį įsigaliojo 139 išteisinamieji nuosprendžiai. Lietuvoje beveik pusantro šimto žmonių kaltinta neturint akivaizdaus teisinio pagrindo. Lyginant su tuo pačiu 2005-ųjų pusmečiu, padėtis tarsi ir gerėja. 2006-aisiais išteisinamųjų nuosprendžių net 12 proc. mažiau nei 2005-aisiais. Tiesa, priimti išteisinamieji nuosprendžiai dar nerodo, kad paleistieji – tikrai dori, sąžiningi piliečiai. Tačiau šie skaičiai – akivaizdus priekaištas šalies teisėsaugai. Sveiku protu vadovaujantis, išteisinamųjų nuosprendžių iš viso neturėtų būti. Juolab kad apie 20 proc. išteisintų asmenų palankaus nuosprendžio laukė ne namuose, o areštinėje. Jiems buvo taikyta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Įkalinimo trukmė – nuo kelių dienų iki 18 mėnesių. Štai 2005 metais suėmimas taikytas 44-iems asmenims, kuriuos teismas vėliau visiškai išteisino.

Ilgiausiai kardomoji priemonė taikyta Petrui Kraftui (garsioji Vakarų banko byla). Jis už grotų praleido 17 mėnesių ir 28 paras. Per 2006-ųjų pirmąjį pusmetį teismai jau išteisino 27 piliečius, kuriems taikytas realus suėmimas. 69 proc. asmenų išteisinti nagrinėjant bylas pirmosios instancijos teismuose. Tačiau išteisintų asmenų, kaltintų padarius sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, lyginant su 2005-ųjų pirmuoju pusmečiu, padaugėjo beveik 8 procentais. Daug tai ar mažai?

Kas apmokės 18 milijonų litų ieškinį?

Tendencijos – lyg ir geros. Nepasitvirtinusių kaltinimų mažėja, ypač mažėja atvejų, kai išteisinamojo nuosprendžio žmogus buvo priverstas laukti areštinėje. Suskaičiuoti, kokias moralines kančias sėdėdamas areštinėje patyrė nekaltas, doras asmuo, – keblu, sunku. Tuo tarpu finansines išlaidas paskaičiuoti – lengva. Civilinių ieškinių už nepasiteisinusius įkalinimus valstybei jau pateikta už 18 milijonų litų. Nuo 1997 iki 2006 metų tokių ieškinių susikaupė per pusę šimto (iš viso – 57 civilinės bylos). 205 tūkst. litų valstybė jau buvo priversta išmokėti kalėjusiems asmenims, kuriuos teismas vėliau pripažino nekaltais. Daug žalos atlyginimo atvejų išsprendžiama per Teisingumo ministeriją, kuomet žala atlyginama ne teismine tvarka. Pavyzdžiui, į Teisingumo ministeriją dėl kompensacijos asmuo kreiptis gali tuo atveju, jei jis buvo sulaikytas 48 valandoms, o vėliau baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta. Tokio pobūdžio ginčai sprendžiami ne teismine tvarka.

Žala ne visuomet atlyginama

Vienareikšmiškai pasakyti, kodėl Lietuvoje pasitaiko neteisėtų kaltinimų bei sulaikymų, – sudėtinga. Šį klausimą pateikėme Teisingumo ministerijos vadovybei, Generalinės prokuratūros generalinio prokuroro pavaduotojui Gintarui Jasaičiui ir advokatui Juozui Gaudučiui. (Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vadovybė nesiteikė atsakyti į mums rūpimus klausimus.) Štai Teisingumo ministerijos pareigūnų atsakymas. „Visų pirma, neteisinga suėmimus ar sulaikymus, vėliau bylą nutraukus ar asmenį išteisinus, vadinti neteisėtais arba be pagrindo įkalintais. Neteisėti jie yra tik tada, kai buvo taikyti pažeidus Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) normas. Bylos nutraukimas ir asmens išteisinimas nepadaro baudžiamojo proceso ir atskirų proceso veiksmų (kratos, sulaikymo ir kt.) neteisėtu. Nenustačius nacionalinių įstatymų ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str. pažeidimų, kuriuos padarė teisėsaugos pareigūnai ir teismai, o vien todėl, kad vėliau asmuo buvo išteisintas ar baudžiamoji byla nutraukta, žala šiuo metu neatlyginama. Dauguma žmonių ieškinyje suėmimo ar sulaikymo teisėtumą grindžia būtent bylos nutraukimu ar išteisinimu. Teismas, vertindamas suėmimo teisėtumą, į tai atsižvelgia, tačiau tai nėra neteisėtumą įrodanti aplinkybė. Žala, padaryta neteisėtais veiksmais, turi būti atlyginama pagal bendrąjį žalos atlyginimo principą. Lygiai taip pat turtinė ir neturtinė žala turi būti atlyginama neteisėtai suimtiems asmenims. Žala priteisiama ir dėl kitų neteisėtų (prieštaraujančių teisės aktams) veiksmų ar neveikimo baudžiamojoje byloje, – neteisėto nuteisimo, per ilgo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, turto arešto baudžiamojoje byloje. Dėl neteisėto laisvės suvaržymo, esant ir kitiems pažeidimams, neturtinė žala priteisiama didesnė. Moralinė žala priteisiama atsižvelgiant į neteisėto laisvės suvaržymo trukmę, suėmimo padarinius sveikatai, pranešimus žiniasklaidoje apie suėmimą ir kitas reikšmingas aplinkybes, kurios didina neteisėtai suimtųjų kentėjimus. Bet kiekvienu atveju tai įvertina teismas savo nuožiūra, nes tai – subjektyvu. Nustatydami tokį dydį teismai nesivadovauja kažkokiais įkainiais ar priteistų sumų vidurkiais, nes patyręs tokį patį neteisėtą veiksmą vienas žmogus labiau pergyvena, kitas – mažiau. Materialinę žalą neteisėto laisvės suvaržymo atvejais dažniausiai sudaro turėtos išlaidos advokatui ir negautas darbo užmokestis už laisvės suvaržymo laikotarpį. 2006 metais, palyginus su 2005-aisiais, tendencija tokia: žmonės siekia kuo didesnių kompensacijų, taip pat vis daugiau žmonių reikalauja atlyginti jiems padarytą žalą. Gauti kompensaciją už neteisėtą suėmimą, sulaikymą ar nuteisimą galima ne tik teisme, bet ir ne teismo tvarka. Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymas (galioja nuo 2002 metų) numato galimybę kreiptis į Teisingumo ministeriją su prašymu atlyginti tokią žalą. Įstatymas šiuo atveju riboja ne teismo tvarka atlygintinos žalos dydį. Turtinei žalai – 10 tūkst. litų, neturtinei – 5 tūkst. litų. Prie prašymo reikia pridėti dokumentus, nustatančius teisėsaugos institucijų pažeidimus (ministerija pati nekompetetinga įvertinti teisėsaugos veiksmų teisėtumą)“.

Surinkta per mažai įrodymų

Lietuvos generalinio prokuroro pavaduotojo Gintaro Jasaičio manymu, „dauguma išeisinamųjų nuosprendžių atsiranda dėl to, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ir teismai skirtingai vertino ikiteisminio tyrimo duomenis, įrodymus, kad nebuvo naudojamasi visomis baudžiamojo proceso kodekso numatytomis galimybėmis surinkti visiems įrodymams“. Asmenų kaltė dažnusyk grįsta pačių prisipažinimu arba vieno liudininko parodymais. Analizuodamas priežastis, kodėl pasitaiko išteisinamųjų nuosprendžių, G.Jasaitis nurodė ir tokias priežastis: „Pasigendama prokuroro aktyvumo visapusiškai vertinant situaciją tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, kai kurias baudžiamąsias bylas prokurorai teismams perduoda nesurinkę objektyvių, nešališkų, asmens kaltę grindžiančių įrodymų“. Išteisinamųjų sprendimų motyvai, G.Jasaičio žodžiais, tokie: teismai pripažino, kad nenustatytas vienas iš nusikaltimo sudėties požymių, teigta, jog neužtenka įrodymų įtariamojo kaltei pagrįsti, nėra kaltinamąją versiją paneigiančių įrodymų, atskiros versijos nepaneigia kaltinamojo pateiktos versijos, remtasi vien tik kaltintojo parodymais, vieno liudininko parodymais. O nukentėjusiųjų parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, prieštaringumo nė vienas negalėjo logiškai paaiškinti, kaltę patvirtinančių įrodymų užtektinai nesurinkta. Dažnai teismai priekaištaudavo ir dėl šių momentų: nenustatytas vienintelis įvykio liudytojas, nesurastas nusikaltimo įrankis, neišsamios įtariamojo apklausos, neištirta kaltinamojo alibi, netinkamai ištirta įvykio vieta.

Trūksta profesionalumo ir kvalifikacijos

Vienareikšmiai pasakyti, kodėl tiek neteisėtų sulaikymų Lietuvoje, kuri save laiko teisėta valstybe, pasak G.Jasaičio, sunku. Juk kiekviena byla – unikali. Tačiau jis pastebi tris svarbias priežastis, turinčias įtakos tokiai padėčiai. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams dažniausiai pritrūksta profesionalumo ir kvalifikacijos. Darbo kokybei kenkia ir dideli darbo krūviai. Lietuvoje – daug nusikaltimų, ir pareigūnai verste užversti nagrinėjamomis bylomis. Be to, nusikaltėliai naudojasi puikiai savo amatą išmanančiais advokatais, išnaudojančiais kiekvieną teisėsaugos klaidelę įtariamajam išteisinti. Taigi įtariamiesiems talkina kvalifikuota advokatų armija. Generalinėje prokuratūroje 2006-aisiais buvo tokia padėtis: esama 896 etatų, iš kurių 37-eri – neužimti. Prokurorų trūko ir 2005-aisiais, tais pačiais metais gauti 59 pranešimai dėl neteisėtų prokurorų veiksmų. Dėl 21 pranešimo atliktas tarnybinis patikrinimas, 14-ai prokurorų taikytos nuobaudos. Vienas prokuroras perkeltas į žemesnes pareigas, iš tarnybos atleisti du prokurorai, papeikimais bausti 6 prokurorai, įspėti 5 prokurorai. 2004-aisiais drausminės nuobaudos taikytos 9-eriems prokurorams...

Paklaustas, kokiais – per švelniais ar per griežtais derėtų laikyti Lietuvos įstatymus, G.Jasaitis pareiškė, kad 2003-iųjų gegužės 1-ąją šalyje įsigaliojęs Baudžiamojo proceso kodeksas suderintas su Europos Sąjungos standartais. Žinoma, praktika kur kas sudėtingesnė nei teorija. Tačiau jis nesutinka su tais, kurie dabartinius įstatymus laiko netobulais. Kai kurios nuostatos gali keistis, bet tai dar nereiškia, kad įstatymai – netobuli.

Įsigalėjo liberalesnės nuostatos

Advokatas Juozas Gaudutis laikėsi kur kas griežtesnės pozicijos. Jo manymu, neteisėtas, nepagrįstas žmonių sulaikymas – aktuali, skaudi tema. Nepagrįstas sulaikymas – pats grubiausias žmogaus teisių pažeidimas. Atvejų, kai žmogus sulaikomas, kalinamas, o paskui teismas jį visiškai išteisina, – kur kas daugiau nei turėtų būti teisine valstybe besivadinančioje Lietuvoje. Niekas nepateikė tikslių statistinių duomenų, kiek šiandien žmonių sulaikoma ikiteisminio tyrimo metu, kiek jų vėliau paleidžia patys prokurorai, o ikiteisminiai tyrimai nutraukiami. Ši problema paaštrėjo, kai įsigaliojo naujasis Baudžiamojo proceso kodeksas ir naujos sulaikymą bei suėmimą reglamentuojančios normos. Pasak advokato, anksčiau galiojęs BPK buvo tikslesnis. Ankstesniame BPK buvo bent jau konkrečiau apibrėžtos sąlygos, kada žmogus gali būti uždaromas į areštinę. Iki 2003-iųjų žmogų galima buvo sulaikyti tik šiais atvejais: kai jis sučiuptas nusikaltimo vietoje, kada prisipažįsta padaręs nusikaltimą arba kada randami konkretūs nusikaltimo pėdsakai. Visais kitais atvejais – ne. Už žmogaus suėmimą nuo pat jo sulaikymo iki teismo atsakė prokuroras. Pagal senąjį BPK prokuroras privalėjo numatyti visą bylos perspektyvą: ar žmogus, esant tokiems įkalčiams, gali būti nuteistas. Dabar gi BPK įvestos liberalios normos. Šiuo metu vadovaujamasi tokia logika: „galima manyti, jog žmogus padarė nusikaltimą“, „esama pakankamo pagrindo daryti prielaidą, jog žmogus padarė nusikaltimą“. Arba bent jau esama pagrindo manyti, jog įtariamasis slėpsis nuo ikiteisminio pareigūno, trukdys ikiteisminiam procesui, padarys kitą nusikaltimą. Visa atsakomybė suvesta tik į sąvoką: „turi pagrindo manyti“. Šią sąvoką LR Aukščiausiojo Teismo Senatas išaiškino taip: „turi pagrindo pagrįstai manyti“. Bet ir šito sugriežtinimo nepakanka.

Nėra personalinės atsakomybės

Pagrįstas manymas remiasi kažkokiais duomenimis. Tačiau kiekvienas pareigūnas vadovaujasi savo interesais. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas sulaiko žmogų, surašo pažymą ir perduoda prokurorui. Prokuroras rašo prašymą teismui, kad būtų duotas leidimas suėmimui. Nė vienas iš jų – nei ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nei prokuroras, nei teisėjas – neprognozuoja, kuo byla baigsis. Visi sako, jog „esama pakankamo pagrindo manyti, esą žmogus padarė nusikaltimą“. Būtent šioje vietoje ir nebelieka personalinės pareigūno atsakomybės. Niekas už sulaikymą neatsako, kai byla subliūkšta. Be to, teisėsauga suformulavo sau palankią nuostatą, kuria remiantis, nereikia atlyginti nei moralinės, nei materialinės žalos. Ji vadovaujasi tokiu principu: jeigu tai dienai, kai buvo sulaikytas Jonaitis ar Petraitis, gauta užtektinai parodymų taikyti suėmimą, tada nereikia atlyginti nukentėjusiam nei moralinės, nei materialinės žalos. Tokia nuostata bloga jau vien dėl to, kad ji neskatina tobulėti nei prokuratūros, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų, nei teisėjų. Pasak advokato J.Gaudučio, šiandieninis BPK galėtų įsigalioti Lietuvoje maždaug po 10-20 metų. Dabar toks įstatymas – per ankstyvas, nes teorinė dalis ne visiškai sutampa su praktika. Senas tradicijas turinčiose Europos Sąjungos šalyse toks įstatymas veikia. Lietuvoje – ne visada. Pareigūnai, galintys kokybiškai atlikti ikiteisminio tyrimo darbą, reikiamos praktikos įgyja tik po penkerių metų. O dauguma šiandieninių ikiteisminio tyrimo pareigūnų turi tik trejų metų darbo stažą. Niekas neatkreipia dėmesio ir į aplinkybę, kad darbui ikiteisminio tyrimo stadijoje tinka tik apie 30 proc. teisininkų.

Svarbiausia – karjeros reikalai?

Kodėl priimtas toks BPK? Šio įstatymo iniciatoriai – teisėsauga ir teisėtvarka. Jie sau palengvino darbo sąlygas, prastumdami palankias įstatymo nuostatas, leidžiančias lengviau kopti karjeros laiptais. Kartą advokato J.Gaudučio Premjeras paklausė, kas Lietuvoje kontroliuos operatyvines tarnybas? Tąsyk J.Gaudutis atsakė: teismai. Dabar advokatos J.Gaudutis supranta šiek tiek klydęs. Teisėjai nepajėgūs kontroliuoti operatyvinių tarnybų veiklos, jiems trūksta patirties, be to, jiems rūpi ne tik tiesa, bet ir jų karjeros reikalai. Pareigūnas, nepagrįstai parašęs ar nepagrįstai paskyręs kardomąją priemonę suėmimą, nėra atsakingas už savo veiksmus. Neteisėtai sulaikytasis apginti savo teises ir išreikalauti iš valstybės moralinės žalos turi mažai realių galimybių. Nors dabar galiojantis Baudžiamojo proceso kodeksas ir suderintas su Europos Sąjungos standartais, tačiau jo rengėjai sąmoningai ar nesąmoningai neatsižvelgė į Lietuvos ekonominę padėtį, Lietuvos pareigūnų mentalitetą, profesines savybes.

Tuo tarpu nepagrįstai sulaikyto žmogaus likimas dažniausiai sulaužomas. Sulaikymas pakenkia jo karjerai, reputacijai, finansiniam gerbūviui, pašlyja santykiai šeimoje ir t.t.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija