Atnaujintas 2007 balandžio 4 d.
Nr.26
(1523)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Knygnešio diena ir Jurgio Bielinio priesakas

Dr. Aldona Kačerauskienė

Atgimimo pradžioje susikūrė Knygnešio draugija, kuriai ėmėsi vadovauti ir iki šiol tebevadovauja Irena Kubilienė, knygnešio Mykolo Račkaus (1866-1937) vaikaitė. Pritariant Lietuvos intelektualams, kovo 16-oji, Jurgio Bielinio (1846-1918) gimimo diena, paskelbta Knygnešio diena, ji kasmet minima įvairiose Lietuvos vietovėse.

Šiemet Knygnešio dienos paminėjimas, surengtas Knygnešio ir Vydūno (pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius) draugijų, įvyko Seime. Renginio akcentas – užrašas ant J.Bielinio kapo paminklo Suosto (Biržų r.) bažnyčios šventoriuje: Norint sukurti tautoje vienybę ir didžią ateitį, dabartis reikalauja praeities didvyrių pėdomis eiti. Renginio svečius pasitiko paroda „Paminklai Lietuvos knygnešiams“ – pusšimtis didelio formato fotografijų. Tiek tetilpo Seimo Meno galerijoje. Žiūrint parodą, tuoj pat įsitikini, jog knygnešystė buvo apėmusi visą Lietuvą. Užtenka ilgėliau pastudijuoti Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatytą Knygnešių sienelę, kur trijose granito plokštėse iškaltos šimto knygnešių pavardės, ir sužinosi, kokio masto tai buvo reiškinys. Beje, Knygnešių sienelė, patriotizmą žadinantis paminklas, 1950 metais buvo nugriauta. Atstatyta tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Sienelėje iškaltas Petro Vaičiūno posmas patikslina:

Čia vienas tik šimtas įamžintas mūsų,

Kur gimtąjį raštą gabeno iš Prūsų,

O buvo ne šimtas, bet tūkstančiai šimtas,

Kur knygomis gynė nuo caro Tėvynę.

Nuo pat Atgimimo pradžios iki šių dienų kiekvienai Lietuvos vietovei garbė pagerbti knygnešių atminimą. Panevėžio rajoną garsina Ustronės kaime įkurtas knygnešystės muziejus. Tai Povilo Vidugirio (1837-1923) svirnas, kuriame sumaniai ir išradingai buvo slepiamos atgabentos lietuviškos knygos. Štai paminklas Eržvilko (Jurbarko r.) knygnešiui Martynui Survilai (1853-1939) pastatytas 1999 metais. Plungės senosiose kapinėse stogastulpis knygnešei ir daraktorei Rozalijai Lukošiūtei (1865-1934) pastatytas 1991 metais. Prie 1991 metais pastatytos Kauno „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos 2005-aisiais pašventintas paminklinis akmuo, menantis knygnešio M.Račkaus 140-ąsias gimimo metines. Beje, nuo pat šios mokyklos atidarymo čia veikia jaunųjų knygnešių būrelis. Tautos atgimimo ąžuolyne, Jono Basanavičiaus tėviškėje, 1989 metais pradėta sodinti giraitė knygnešiams atminti. „Tarp Nemuno ir Šešupės – knygnešių žemei. Šešupėje daug nuskendo persekiojamų knygnešių. Praėjusiais metais pradėjome sodinti ąžuolus ant Nykos kranto (Kriūkų seniūnija) dvidešimt penkiems knygnešiams atminti. Du jau pasodinome šiemet“, – sakė kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas. Praėjusių metų rudenį Dieveniškėse (Šalčininkų r.) pastatytas paminklas vyskupui Motiejui Valančiui (1801-1875) – knygnešystės iniciatoriui, knygnešių tinklo kūrėjui.

Parodos atidarymo proga Kauno „Ąžuolo“ mokyklos mokiniai surengė gražų koncertą. Vėliau įvyko Kazio Misiaus ir Benjamino Kaluškevičiaus solidžios knygos „Didysis knygnešys Jurgis Bielinis“ sutiktuvės. Pakalbinau vieną iš autorių K.Misių, pasiteiravau, kodėl J.Bielinis patraukė jo dėmesį. „Nors J.Bielinis minimas beveik visose lietuviškose enciklopedijose, apie jį rašyta įvairioje periodinėje spaudoje, ši neeilinė asmenybė verta didesnio dėmesio. Būdamas nuolat važinėjantis knygnešys, jis daugiau nei trisdešimt metų dirbo nelegalų darbą, atveždavo lietuvišką spaudą į Raseinių, Šiaulių, Panevėžio ir kitas apskritis. Galėjęs ramiai ūkininkauti, rizikavo netekti sveikatos, net gyvybės. Jam, kaip ir kitiems knygnešiams, grėsė sunkios kalėjimo ir tremties bausmės“, – kalbėjo K.Misius.

Knygoje J.Bielinis pristatomas kaip valstietis knygnešys, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo organizatorius, liaudies švietėjas, publicistas, leidėjas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Prisimenant Knygnešio dieną, norėtųsi plačiau stabtelėti ties J.Bieliniu – knygnešiu ir draudžiamosios lietuviškos spaudos platintoju.

Jurgis Bielinis buvo aukštos moralės, mokytas, matęs pasaulio, religingas žmogus. Gimė jis Purviškių (Biržų r.) viensėdyje 1846 m. kovo 16-ąją valstiečių šeimoje. Būdamas aštuonerių, jau ganė tėvų gyvulius dvaro miške. Mirus tėvui, Jurgis perėmė tėvo valdytą žemę. Būdamas aštuoniolikos, vedė Oną Pipynytę. Ši santuoka nebuvo laiminga. Mirė vos kelių mėnesių sūnelis, netrukus ir žmona, su kuria pragyveno tik pusketvirtų metų. Jaunasis našlys, būdamas dvidešimt dvejų, nutarė mokytis. Išvyko į Šiaulius, paskui į Jelgavą (Mintaują), dar vėliau į Rygą. Baigęs tris klases, mokėjo skaityti ir rašyti rusiškai, lenkiškai, latviškai, vokiškai. 1873 metų rudenį, susitaupęs šimtą rublių, atvyko į Kauną, kur tikėjosi baigti ketvirtą klasę ir stoti į Kunigų seminariją. Geležinkelio stotyje buvo apvogtas – dingo daiktai ir pinigai. Apie nesėkmę pasiguodė vyskupo talkininkėms knygnešėms. Šios pasiūlė platinti draudžiamas lietuviškas knygas. Sutiko. Greitai pardavė pasiimtas knygas ir vėl atvyko pas vyskupo talkininkes naujų. Svajonė tapti kunigu vis ruseno. Susitaupęs pinigų, vėl atvyko į Kauną. Tačiau paaiškėjo, kad turėtų pinigų mokslams neužteks. Grįžo į tėviškę, 1876 metų vasarą Suosto bažnyčioje susituokė su Ona Brazauskaite. Ši santuoka buvo sėkminga. Žmona pagimdė penkis vaikus, suprato savo vyro idealus, visaip jį rėmė ir padėjo sunkiame knygnešio kelyje.

1883 metais pasirodęs pirmasis mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis lietuviškas leidinys „Aušra“ žadino lietuvių sąmonę, skatino keliones į Prūsiją. Iš pažįstamo kunigo pasiskolinęs pinigų, suradęs talkininkų, J.Bielinis pradėjo „Aušrą“ ir kitus lietuviškus raštus gabenti į Didžiąją Lietuvą. Reikėtų pridurti, jog didysis knygnešys buvo pilietiškas žmogus. Jis tarpininkavo dėl kunigo paskyrimo į Daujėnus (Pasvalio r.), bandė padėti tikintiesiems atgauti uždarytą Paparčių bažnyčią (Kaišiadorių r.). Keliaudamas su draudžiamais raštais po Lietuvą, jis matė daug neteisybės ir negalėjo likti abejingas.

J.Bielinis buvo sumanus ūkininkas: taikė sėjomainas, kasė griovius vandeniui nutekėti, rovė kelmus ir kirto krūmus. Biografus stebina įdomus faktas: J.Bielinis gerai sutvarkytą ūkį išnuomojo ir išvyko pasižvalgyti po Vakarų Europą – Vokietiją, Belgiją, Prancūziją… Po kurio laiko per Mažąją Lietuvą grįžo į gimtinę. Ir vėl prasidėjo knygnešystės epopėja…

J.Bielinis buvo Garšvių kaimo (Panevėžio apskritis, Naujamiesčio valsčius) knygnešių draugijos vienas iš kūrėjų ir veiklos organizatorių. Iš pradžių jis darbavosi kartu su Kazimieru Ūdra (1857-1937). „Jie buvo svarbiausi literatūros užsienyje pirkėjai“, – pastebi K.Misius. Knygoje minima daug to meto valstiečių knygnešių, kurių sodybų pastatuose buvo slepiama, paskui platinama lietuviška literatūra. Platindami spaudą, knygnešiai pasiskirstydavo apylinkes. J.Bielinis, pasikinkęs arkliuką, važinėjo po Joniškėlio, Linkuvos, Pasvalio, Pumpėnų, Pušaloto, Rozalimo, Saločių, Smilgių, Vaškų parapijas, pasiekdavo Mintaujoje, Rygoje gyvenančius lietuvius. 1895 metų vasarą pirmasis su įkalčiais caro žandarams įkliuvo K.Ūdra. Garšvių knygnešių byloje nukentėjo daug žmonių. Jie buvo įkalinti, ištremti. J.Bielinio byla sustabdyta iki jo sulaikymo. Namuose gyventi pasidarė pavojinga. Čia buvo daromos kratos.

Knygnešystė buvo tapusi J.Bielinio gyvenimo būdu. Jo neatbaidė bendradarbių areštai, teismai, bausmės. Kai buvo išsklaidyti Garšvių knygnešiai, J.Bielinis draudžiamą spaudą platino vienas. Valdžios jis buvo paskelbtas valstybiniu nusikaltėliu, todėl nuolatinės gyvenamosios vietos turėti nebegalėjo. Įkliuvo ne kartą, tačiau vis laimingai išsisukdavo. Pavykdavo apgauti policininkus (kartais kalbėdavo tik vokiškai, apsimesdavo esąs svetimšalis, keisdavo išvaizdą, arklius, pakinktus).

Valstiečiai mylėjo savo knygnešį, jį gynė ir saugojo. Nugirdydavo policininkus, sudarydavo progą suimtam J.Bieliniui pabėgti. Valstietis knygnešys Antanas Bataitis (1854-1932) savo troboje buvo įrengęs slaptą kambarėlį be langų.

Čia slėpdavosi ir J.Bielinis, čia buvo slepiama ir draudžiamoji spauda. Didžiojo knygnešio gelbėjimosi būdai buvo įvairiausi. Pasakojama, kad, persekiojamas žandarų, jis atbėgo į vieną trobą, įlindo į duonkepę krosnį. Šeimininkė priešais krosnį skubiai užkūrė ugnį. Per kratą bėglys nebuvo rastas. J.Bielinis caro valdžios nebuvo nubaustas. Tai reta išimtis knygnešystės istorijoje.

1904 m. gegužės 7 d. panaikintas spaudos draudimas. J.Bielinis grįžo į tėviškę, kovojo už valstiečių reikalus, periodinėje spaudoje aprašinėjo žmonėms daromas skriaudas ir nepaliovė tikėjęs Lietuvos nepriklausomybe.

1917 metais sudegė J.Bielinio gyvenamasis namas. Netekęs savo pastogės, didysis knygnešys eidavo per pažįstamus žmones, kurie jį mielai priimdavo, pavaišindavo, apnakvydindavo. 1918 m. sausio 17-ąją J.Bielinis užsuko pas gerą savo bičiulį valstietį knygnešį K.Petrauską, gyvenusį Dičiūnų kaime (Pašaloto parapija). Pailsėjo ir iškeliavo toliau. Papiškių kaime pajuto sveikatos sutrikimus ir paprašė ūkininko, kad nuvežtų į Katinų kaimą, kur gyveno valstietis Pranas Mitka (1880-1952), knygnešių globėjas, geras J.Bielinio bičiulis. Prie pat sodybos išlipęs iš rogių didysis knygnešys trobos nebepasiekė – suklupo prie kryžiaus. „Trisdešimt metų platinęs lietuvišką spaudą knygnešys šios žemės vargus apleido, kai iki tiek jo trokštamos Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo beliko mažiau nei mėnuo“, – užbaigia pasakojimą knygos autoriai.

J.Bielinis mėgdavęs sakyti: „Reikia melsti Dievą, tai ir bus Lietuva nepriklausoma. Aš ką padariau, tai per maldą… Reikia dirbti ir Dievą prašyti“. Tai didžiojo knygnešio J.Bielinio priesakas visų kartų Lietuvos žmonėms. Mums taip pat.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija